Žiūrėk į mane, mama. Aš – tavo svajonių vaikas. Aš – tas, kurio visos kontrolės dešimtukai. Aš – tas, kurį mokytoja giria, kai tu vėl vėluoji į susirinkimą. Aš – tas, kuriuo tu didžiuojiesi prieš kaimynę:
„Mano vaikas toks geras. Toks mandagus. Toks protingas. Toks… patogus.“
Bet aš noriu, kad tu pagaliau matytum. Man – keturiolika, bet jau tris mėnesius skaičiuoju kalorijas, nes pasaulyje, kur viską reikia kontroliuoti, kontroliuoju bent savo svorį.
Man – šešiolika, ir aš jau du kartus susižalojau rankas, nes išmokau, kad skausmas kūne – geresnis už tą, kurio niekas nemato viduj.
Man – aštuoniolika, ir aš dar nei karto nepasakiau NIEKO, ko nenorėtų išgirsti sistema, nes noras patikti buvo įskiepytas gilyn – giliau nei mano vardas.
O tau atrodo – viskas gerai. Nes pažymiai geri. Nes nėra su kuo mokyklai skųstis. Nes niekas nekelia problemų.
Bet ar žinai, kiek mano klasiokų vakar vartojo „Xanax’ą“? Kiek jų pjaustosi? Kiek merginų nevalgo dienomis ir vemia naktimis?
Kiek berniukų tyliai rūko žolę, nes kitaip – užversi galvą iš spaudimo?
Ar žinai, kad būti „labai geru vaiku“ šiandien reiškia – tyliai mirti iš vidaus?
Kad tai, ką tu vadini sėkme, mums kartais yra – mirties nuosprendis? Mes – karta, kuri žino, kaip uždirbti pagyrimą.
Bet nežino, kaip pasakyti: „man skauda“, „man baisu“, „man vieniša.“
Nes mus to neišmokė. Mums liepė stengtis. Mums liepė nesiskųsti. Mums liepė būti pirmais.
Ir tu dar pyksti, kai parnešu septynetą. Lyg tai būtų mano vertės matas.
O gal aš pirmą kartą kvėpavau tą dieną? Gal pirmą kartą nebekėliau sau aukščiausio reikalavimo, nes nebenorėjau mirti?
Kiek dar kartų pasakysi draugei, kad tavo vaikas „labai gerai mokosi“, bet nesusimąstysi, ar jis miegojo naktį?
Kiek dar kartų išgersi kavą už jo pažymį, bet nepastebėsi, kad jis jau mėnesį nežiūri tau į akis?
Kiek dar kartų didžiuosiesi jo tyla, nesuprasdama, kad ji – jo baimė? Tu nori, kad tavo vaikas būtų pirmūnas. Bet ar nori, kad jis būtų laimingas?
Mokyklos garbės raštai neišgelbės jo nuo savižudybės minties. Universitetų diplomai nepadės, kai jis stovės kambary vienas, išgėręs trečią antidepresanto tabletę.
Tu žiūri į jį kaip į ateities planą. Bet ar matei jį kaip žmogų? Ne projektą. Ne pavyzdį. O – žmogų. Su širdimi. Su baimėm. Su skausmu. Su tikromis, netobulomis, gyvomis emocijomis.
Kitą kartą, kai jis sugrįš iš mokyklos – nepulk prie pažymių. Nepulk prie reikalavimų. Neužversk jo „kaip sekėsi?“ Užduok tik vieną klausimą: „Kaip tu laikaisi, vaike?“
Ir klausyk. Iš tikrųjų klausyk. Nes gal jis šaukiasi tavęs jau ilgai. Tik šauksmas – labai tylus. Lyg patogaus vaiko kvėpavimas.
Tekstas publikuotas Izabelos Stankevičienės „Facebook“ paskyroje. Su autorės leidimu dalinamės šiuo tekstu ir portale 15min.
