Netekę augintinio žmonės dažnai išgyvena tokius pačius jausmus, kaip ir atsisveikinę su artimu žmogumi. Gali užplūsti liūdesys, skausmas, kaltė, izoliacija ir vienatvė. Išskiriamos penkios gedulo stadijos– neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Ne visos stadijos gali eiti iš eilės, gali apsikeisti ar pasireikšti ne visos. Šios gedulos stadijos dažniausiai įvardijamos kalbant apie artimo žmogaus netektį, bet jas lygiai taip pat išgyvena žmonės, netekę mylimo augintinio.
Tyrimai atskleidžia, kad gedulo stadijos neretai susijusios su tuo, koks artimas buvo ryšys su augintiniu, rašoma „Lotus medica“ pranešime žiniasklaidai.
Dažnai ypač sunku susitaikyti su gyvūnėlio netektimi tada, kuomet ji yra labai netikėta, pavyzdžiui, nelaimingas atsitikimas.
Nors, net jei tai buvo vienintelė galimybė apsaugoti mylimą augintinį nuo kančių, natūralu, kad šeimininką kamuoja kaltės jausmas.
Gyvūnėlio netektis yra labai skausminga, nes augintiniai nemažai dalyvauja mūsų kasdienybėje – nuo maisto pirkimo, rūpinimosi jo sveikata, vedžiojimo iki buvimo kartu vakarais ir savaitgaliais arba visą dieną. Jie su šeimininkai praleidžia labai daug laiko – kaip tikri šeimos nariai. Namų aplinka, lova, ant kurios miegodavo, arba palangė, ant kurios laukdavo vakare grįžtančio šeimininko, primena augintinį.
Namai ištuštėja ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Ryšys dar lieka, o gyvūnėlio jau nebėra. Gali atsirasti nerimas dėl kitų savo augintinių ar apatija, beprasmybė, tarsi nebūtų jėgų ir noro elgtis taip, kaip iki tol.
Neretai bijodami būti nepriimti, nesuprasti, palaikyti pernelyg infantiliais ar emocionaliais, šeimininkai slepia savo išgyvenimus, laiko juos viduje.
Gedintys šeimininkai nesidalina jausmais, nes nenori būti nuvertinti dėl savo gedulo. Šis sielvartas gali sukelti rimtas emocines problemas. Tyrimai atskleidžia, kad dažnai stipriausi išgyvenimai tęsiasi apie du mėnesius, bet gedulas gali užsitęsti ir keletą metų. Nėra termino, kiek šis jausmas gali trukti, nes tai labai individualu.
Kas gali palengvinti skausmą, išgyvenantiems augintinio netektį?
Prisiminimai. Galima sukurti nuotraukų albumą, surinkti gražiausias akimirkas, praleistas kartu. Prisiminimai tarsi pėdsakas, kurį gali išsaugoti ir branginti.
Pasidalinti savo jausmais su tais, kurie juos supranta ir gali atjausti.
Rūpintis kitais gyvūnais - savanoriauti įprasminant prarasto augintinio atminimą.
Rūpintis savimi. Svarbu miegoti, valgyti – gedulas gali atimti mūsų gebėjimą rūpintis savimi.
Leisti sau gedėti ir nekaltinti savęs dėl to. Tyrimai atskleidžia, kad gedulas dėl gyvūnėlio gali tęstis kelis metus.
Prisiminti akimirkas, kai augintis buvo laimingas. Tai sukelia laimę ir mums. Mažėja kaltės, vienišumo jausmas.
Pasilikti kelis augintinio daiktus, kaip prisiminimą.
Straipsnį parengė medicinos psichologė Giedrė Starkevičiūtė
