Mokslininkai kvestionuoja, ar mamos iš tiesų turi „vidinį radarą“, kuris joms leidžia jautriau reaguoti į bet kokį kūdikio leidžiamą garsą?
Naujas tyrimas paneigia mitą, kad moterys biologiškai labiau linkusios pabusti nuo kūdikio verksmo nei vyrai. Dar svarbiau – naujos išvados rodo, jog ryškus skirtumas, kalbant apie naktinę kūdikių priežiūrą, yra susijęs su socialiniais, o ne biologiniais veiksniais.
Kūdikio verksmas kartais vadinamas „akustine virkštele“. Ji sukuria stiprų ryšį tarp globėjo ir kūdikio, panašiai kaip fizinė virkštelė gimdoje. Ypač ankstyvoje kūdikystėje verksmas yra pagrindinė kūdikio bendravimo forma.
Paprastai manoma, kad moterys yra kone natūraliai užprogramuotos jautriau reaguoti į verkiantį kūdikį nei vyrai. Tačiau naujas Danijos Orhuso universiteto mokslininkų tyrimas kvestionuoja šią prielaidą.
Tyrimui vadovavusi Orhuso universiteto Klinikinės medicinos katedros profesorė Christine Parsons paaiškino: „Tyrimas rodo priešingus rezultatus nei visuomenėje dažniausiai manoma. Tyrime dalyvę vyrai negalėjo užmigti, kol jų kūdikis verkė. Eksperimentų metu stebėtas budrumo modelių kintamumas buvo aukštas, o svarbu tai, kad vyrų ir moterų reakcijos labai sutapo. Tyrimo tikslas buvo ištirti, kodėl naktinė vaikų priežiūra pirmiausia tenka motinoms.“
Tiksliau, tyrėjai siekė išsiaiškinti, ar šį disbalansą gali paaiškinti vyrų ir moterų reakcijos į kūdikių verksmą.
Tyrimas susidėjo iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje 140 bevaikių suaugusiųjų (76 moterys ir 64 vyrai) miegojo namuose, šalia lovos pasidėję išmanųjį telefoną, kuris grojo vis garsesnį kūdikių verksmą. Tyrėjai stebėjo, kada dalyviai pabusdavo išgirdę šiuos garsus.
Antroje tyrimo dalyje dalyvavo 117 Danijos porų, kurios augino pirmagimius. Kiekvienas iš tėvų turėjo nurodyti, kiek kartų per naktį jie atsibunda pasirūpinti savo vaiku. Pirmosios dalies rezultatai parodė, kad moterys tai darė šiek tiek dažniau nei vyrai – apie 14 proc. – esant labai žemam garso lygiui (33–44 dB). (Palyginimui: šnabždesys yra 30 dB; 44 dB atitinka tylų pokalbį arba tylių namų foninį triukšmą. Kūdikio verksmas gali siekti 90 dB ar daugiau.).
Esant aukštesniam garso lygiui, reikšmingų skirtumų tarp moterų ir vyrų nebuvo, taip pat nesiskyrė jų reakcijos į kūdikio verksmą ir žadintuvo garsą.
Kitaip tariant, moterys buvo šiek tiek jautresnės tylesniems garsams, tačiau šis skirtumas išnyko didėjant garsui.
Antroje tyrimo dalyje nustatyta, kad dėl vaiko priežiūros moterys keldavosi tris kartus dažniau nei kūdikių tėčiai. Tik apie 1 proc. tėčių rūpinosi savo kūdikiais daugiau nei motinos. Apie 23 proc. porų naktinę priežiūrą dalijosi vienodai. Trečiojoje dalyje buvo siekiama ištirti, ar nedideli pabudimo skirtumai pirmoje dalyje galėtų paaiškinti didelę nakties priežiūros nelygybę, pastebėtą antroje dalyje.
Tyrėjai atliko kompiuterinius modeliavimus, kurių metu, remdamiesi duomenimis apie tai, kaip lengvai moterys ir vyrai pabunda nuo garsų, buvo sukurtos virtualios poros. Sukurtos poros praleido tipišką naktį su savo kūdikiu (keturi–penki naktiniai įvykiai).
Kai vienas iš tėvų pabusdavo, jis pasirūpindavo vaiku. Jei abu pabusdavo tuo pačiu metu, globėjas būdavo atsitiktinai parenkamas. Modeliavimai parodė, kad moterys rūpinosi kūdikio poreikiais apie 57 proc. laiko – tik šiek tiek daugiau nei vyrai. Tačiau antrajame duomenų rinkinyje, surinktame atliekant tikrąjį tyrimą, motinos rūpinosi kūdikiu 76 proc. laiko. Bet svarbu tai, kad nė vienas iš 500 modeliavimų nedavė rezultatų, kurie atitiktų realybėje egzistuojančius lyčių skirtumus, kalbant apie naktinę vaiko priežiūrą.
Kompiuterinės simuliacijos niekada nesugebėjo atkurti realaus pasaulio skirtumo, susijusio su kūdikių priežiūra naktį. Tyrime dalyvavęs doktorantas Arnault Quentin-Vermillet paaiškino, kad rezultatai parodė, jog motinos naktį rūpinosi savo kūdikiais tris kartus dažniau nei tėvai.
Matematinis modeliavimas atskleidė, kad didelio skirtumo tarp priežiūros naktį negalima paaiškinti nedideliais vyrų ir moterų garso jautrumo skirtumais. Nors tyrimas turi veiksnių, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, pavyzdžiui – tai, kad susitelkiama tik į klausą, Danijos kultūros įtaka ir pan. Vis dėlto, anot tyrėjų, išvados ginčija prielaidą, kad moterys yra natūraliai jautresnės kūdikių nakties poreikiams.
Tyrimo rezultatai rodo, kad skirtumą gali paaiškinti socialiniai, o ne biologiniai veiksniai. Tyrėjas pabrėžė, kad šiuos rezultatus greičiausiai lemia kelių veiksnių derinys. Pirma, motinos paprastai įgyja daugiau patirties raminant kūdikius.
Antra, jei motinos maitina krūtimi naktį, logiška, kad tėtis gali tuo metu miegoti. Tyrimas prisideda prie platesnių diskusijų apie lygią tėvystę ir siūlo struktūrinius bei visuomeninius pokyčius, kurių gali prireikti norint pasiekti šį tikslą.
