Psichoterapeutas E.Laurinaitis – apie vienišus tėčius ir visuomenės požiūrį į juos

Stereotipas „vyrai nesiskundžia“ gyventi nepadeda

Nesvarbu, kas lieka su vaiku – mama ar tėtis: auginant vaikus šeimoje, kurioje yra tik vienas iš tėvų, susiduriama su tomis pačiomis problemomis. Vis dėlto visuomenės požiūris į tėvo ir mamos gebėjimą jas išspręsti skiriasi.

Eugenijus Laurinaitis / Šarūnės Kajietės nuotr.

Pasak psichoterapeuto, dažniausiai, kai kalbama apie vienišą mamą, iškart ateina mintis, kad „ji su viskuo gali susidoroti“. Tuo metu tėčių gebėjimais auginti vaikus vis dar abejojama, nors, psichoterapeuto E.Laurinaičio nuomone, atsidūrę neišvengiamoje situacijoje, pvz., likę vieni su vaikais, vyrai sėkmingai ima mokytis naujų dalykų ir ieškoti būdų, kaip spręsti kylančius iššūkius.

Atsidūrę neišvengiamoje situacijoje, pvz., likę vieni su vaikais, vyrai sėkmingai ima mokytis naujų dalykų.

Jis sako pastebintis, kad Lietuvoje vieniši tėčiai sulaukia daugiau aplinkos dėmesio nei vienišos mamos. Tačiau į tą dėmesį vyrai reaguoja kitaip.

„Vieniši tėčiai tikrai gauna daugiau užuojautos, palaikymo. Bet, tiesą pasakius, aš galvoju, kad absoliučiai vienišų tėvų nėra. Vis vien aplink tokią šeimą yra aplinkinių žmonių – mamos (močiutės), tetos (vyrų seserys), kaimynai, t. y. žmonės, kurie, jei ne fiziškai, tai bent jau emociškai tikrai padeda. Klausimas kitas – kiek vyrai sau leidžia parodyti, kad jiems sunku“, – kalbėjo E. Laurinaitis.

Mūsų lietuviškoje kultūroje, pasak psichoterapeuto, vis dar gyvas ydingas požiūris, kad vyrai pagalbos neturėtų prašyti.

„Vis dar vyrauja požiūris, kad vyrai neverkia. Sakoma, kad skųstis – nevyriška. Tai nėra gerai. Aš šituo principu vadinu nemokėjimą matyti savo paties jausmų ir nerodymą jų kitiems. Tai yra labai blogai, nes ir vaikai tada yra ugdomi slėpti arba išvis niekinti savo jausmus. Toks vyras įsivaizduoja, kad jis turi būti kietas, o jo vaikai sudrausminti, gerai besielgiantys ir t.t. Kitaip tariant, pagalbos prašymą jis gali suvokti kaip silpnumo pareiškimą“, – sakė psichikos sveikatos specialistas, pabrėžęs, kad ieškoti pagalbos yra stiprybės, o ne silpnumo požymis.

Steven Van Loy / Unsplash nuotr./Tėvas su vaiku

Reikia išmokti pasiūlyti pagalbą

Sakoma, kad, norint užauginti vaiką, reikia kaimo. Tokios bendruomenės ypač svarbios, kai vaiką augina tik vienas iš tėvų. Ką gali padaryti bendruomenė, aplinkiniai – kaimynai, giminės? Kokia parama vienišus tėčius sustiprintų?

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog vieniems vaikus auginantiems tėvams visuomet reikia padėti, psichoterapeutas E. Laurinaitis priminė, kad ne visada pagalba yra geras dalykas.

„Turime visada prisiminti, kad neprašyta pagalba yra elementarus kišimasis ne į savo reikalus. Ir todėl aš rekomenduočiau ne pulti padėti, bet paprasčiausiai padrąsinti, paklausti: „Ar galėčiau tau kuo nors padėti?“. Todėl kad iš tikrųjų skirtingų žmonių gebėjimas padaryti kažką skiriasi. Mes visi turime skirtingus talentus, skirtingas pažiūras, o vaikui reikia visko, kad jis išaugtų pakankamai brandus“, – kalbėjo psichoterapeutas.

123RF.com nuotr./Tėvas ir sūnus

Anot jo, vienišam tėčiui svarbu parodyti, kad tam tikra pagalba nėra jo nuvertinimas.

„Reikia parodyti, kad tai yra tikras ir geranoriškas jausmas būti naudingiems šioje konkrečioje situacijoje. Reikia mokytis suteikti pagalbą, pabrėžiant mūsų skirtingumą, įvairiapusiškumą, kurio augantiems vaikams labai reikia. Jie turi gauti įvairių signalų apie pasaulį, matyti įvairių elgesio modelių, kad išaugtų turtingesni“, – patarė E. Laurinaitis.

Pagalba vienišiems tėvams – tiek finansinė, tiek ir emocinė

Šiuo metu bene didžiausias vienišiems tėvams tenkantis iššūkis – didelė skurdo rizika. Skaičiuojama, kad vieno suaugusio asmens su vienu ar daugiau vaikų skurdo rizikos lygis 2021 m. siekė 39,1 proc. Tiesa, palyginus su 2020 m., šis rodiklis sumažėjo 6,1 proc.

Lietuvoje vienišiems tėvams skiriama įvairi finansinė parama, pvz., nemokamas maitinimas vaikams ir pan.

Taip pat vieni vaikus auginantys tėvai gali tikėtis paramos iš savivaldybės, kurioje gyvena. Pvz., jiems gali būti suteiktas prioritetas, registruojant vaiką į ugdymo įstaigą.