Antradienio vakarą rūmuose netrūko ir ašarų – kartais pats gyvenimas sukuria tokius jautrius scenarijus, kad filmų kūrėjams belieka tik išdrįsti jų imtis.
Aistei nebuvo trisdešimties, kai buvo nustatyta širdies nepakankamumo ketvirta stadija. Žmogus, kuris turėjo viską – darbą, draugus, svajones, gražų gyvenimą ir daug asmeninių bei karjeros planų, vieną dieną atsidūrė ties gyvybės ir mirties kryžkele: „Pradėjau dusti, negalėjau net miegoti atsigulus. Atrodo, kad tu skęsti ir nori įkvėpti tą šlakelį oro...“.
Filmo herojė – viena iš daugiau nei 140 tūkstančių Lietuvos gyventojų, kuriems buvo nustatytas širdies nepakankamumas. Jos globojama pacientų organizacija vienija beveik 3000 tūkstančius aktyvių narių, gyvenančių su kraujagyslių ir širdies nepakankamumo ligomis.
Pradėjau dusti, negalėjau net miegoti atsigulus.
Širdies nepakankamumas yra sunki lėtinė būklė, kai širdis nebegali tinkamai aprūpinto organizmo krauju. Dažniausiai širdies nepakankamumą sukelia koronarinė širdies liga, miokardo infarktas (širdies priepuolis), įgimtos širdies ydos arba pažeisti širdies vožtuvai. Širdies nepakankamumas dažnai išsivysto dėl kitų sveikatos sutrikimų arba juos sukelia. Moksliniai tyrimai rodo, kad nustačius ligą, pirmus penkerius metus išgyvena tik 6 iš 10 susirgusiųjų, 10 metų – vos trečdalis.
„Pasaulyje yra daug aktualių ir būtinų aptarti temų. Kai kurios iš jų vieniems artimesnės, kitiems – tolimos. Vis dėlto širdį mes visi turime. Mūsų tikslas yra kalbėti apie širdies nepakankamumą, skatinti visuomenę rūpintis savo širdies sveikata bei priimti organų donorystę kaip galimybę išgelbėti kito žmogaus gyvybę“, – sako dokumentinio filmo „Vienos širdies istorija. Nuogas pasakojimas apie vieną gyvenimą ir dvi širdis“ prodiuserė Ieva Kašauskaitė – Petrauskienė.
Viskas bus gerai? Ne, nebus gerai! Tai nėra lemputės pakeitimas.
Visuomenės dėmesį į šią ligą ji su bendraminčiais bandė atkreipti ne vienerius metus – beldėsi į žmonių smegenis ir sielas įspūdingais renginiais – raudona – širdies spalva – buvo apšviesti Vilniaus tiltai ar televizijos bokštas, kalbėjo, leido brošiūras, rašė straipsnius, stengėsi sklaidyti mitus apie organų donorystę. Kol 2024 -ųjų pavasarį kilo idėja, ką reikia padaryti, kad širdies nepakankamumo problema tiktai paliestų visų širdis. Taip atsirado scenarijus skaudžiai atviram filmui, kurio pagrindine heroje tapo aktyvi LŠNSA vadovė Aistė Štaraitė.
Tiesa, misija scenarijų paversti širdies gelmes paliečiančiu filmu, turint minimalų biudžetą, atrodė labai trapi ir sunkiai įmanoma. Laimei, į projektą įsitraukė redaktoriai ir operatoriai, anot Ievos, „per kameros objektyvą ir savo akimis matę unikalias širdies, inkstų, kaulų čiulpų, ar akies ragenų transplantacijas.“
Stebuklas įvyko – skaudžiai jautrus filmas pasiekė ekranus, o antrą gyvenimą gavusi Aistė rado būdą padėkoti savo Donorui.
Tik ar bus laiminga pabaiga? „Viskas bus gerai? Ne, nebus gerai! Tai nėra lemputės pakeitimas. Įsuksite naują lempą, įjungsite elektrą ir ji vėl švies? Ne.“, – neslepia transplantologas gydytojas širdies chirurgas Vilius Janušauskas.
„Mes turime labai nuvalkiotą, nors ir visai be reikalo, frazę „Viskas bus gerai“. Mums nuo jos bloga, mes jos nebenorime vartoti, bet šis filmas yra tarsi įrodymas, – gyvu pavyzdžiu, jaunos merginos istorija, kad viskas bus gerai. Nors gydytojai ir sako priešingai, tvirtina, kad kita tavo stotelė – mirtis. Ir kai jau nebėra išeities, ir ta frazė tokie silpna, smėliu parašyta, išbyra tau pro pirštus, Aistės gyvenimas yra daiktinis įrodymas – materialus, apčiuopiamas, kad viskas bus gerai“, – tvirtina viena iš filmo režisierių Birutė Lavickienė.
