Sekite 15min Google
Neseniai socialiniuose tinkluose pamačiau vaizdo įrašą: maždaug dešimties metų berniukas ragauja saldainius. Po įrašu buvo nuoroda į konkrečią saldumynų parduotuvę, nors pats turinys nebuvo pažymėtas kaip reklama. Iš pirmo žvilgsnio – nekalta kasdienybės akimirka. Tačiau vaikas tame vaizdo įraše ne tiesiog valgė saldainius. Jo veidas, reakcija ir tariamas spontaniškumas pardavinėjo prekę. Ar jam galėjo nepatikti saldainiai, kai yra reklamos užsakovas ir viską komentuoja ir filmuoja mama? Šis lietuviškas „YouTube“ kanalas, kurį administruoja vaiko mama, turi 73,7 tūkst. prenumeratorių ir jame yra 449 vaizdo įrašai.
Per pastarąjį dešimtmetį socialiniuose tinkluose iškilo naujas reiškinys – vaikai influenceriai. Jie tampa savo ar tėvų valdomo profilio pagrindiniais veikėjais, o jų matomumas naudojamas auditorijai auginti ir komercinei naudai gauti. Šis reiškinys lengvai supainiojamas su paprastu tėvų pasididžiavimu ar džiaugsmu vaikų pasiekimais. Skirtumas tas, kad šeimos albume vaikas buvo asmeniškų prisiminimų dalis, o socialinių tinklų platformoje jis tampa verslo modeliu.
Ne kiekvienas tėvas, įkėlęs vaiko nuotrauką, yra narcizas. Ne iš kiekvieno vaiko, kuris yra filmuojamas, atimama natūrali vaikystė, tačiau kai vaiko atvaizdas, privatumas ir emocijos nuolat naudojami tėvų savivertei, statusui ar pajamoms generuoti, atsiranda aiški narcistiška dinamika. Šios dinamikos varomoji jėga – nesugebėjimas matyti vaiko kaip atskiro žmogaus, kurio norai gali skirtis nuo tėvų norų.
Vaikas kaip tėvų tęsinys
Augant labai svarbu, kad vaikas gebėtų atpažinti savo jausmus, mokytis juos reguliuoti. Čia tėvų pagrindinė užduotis – padėti vaikui atpažinti jausmus, tvarkytis su jais, patiems išbūti su vaiko jausmais, tam, kad vaikas pamažu taptų atskiru žmogumi, suvokiančiu save ir savo vidinį pasaulį. Narcistiškoje dinamikoje viskas yra atvirkščiai: vaikas savo jausmų išsižada, kadangi jis tampa orientuotas į tėvų jausmus. Jis turi būti gražus, įdomus, talentingas, populiarus ar išskirtinis, kad tėvas per jį galėtų pats pasijausti gerai. Vaikas tampa ne tuo, kuriuo rūpinamasi, o tuo, kuris psichologiškai rūpinasi suaugusiojo emociniu pasauliu.
Todėl narcistiškas tėvas vaiką linkęs matyti kaip savo tęsinį. Vaiko pasiekimai tampa jo pasiekimais, patrauklumas – jo įvaizdžiu, o populiarumas – jo reikšmingumo ar gero tėvo įrodymu. Kol vaikas atspindi pageidaujamą vaizdą, jis gali būti giriamas, juo gali didžiuotis ir vadinti ypatingu. Kai pavargsta, priešinasi ar nustoja būti patogus, jo ribų brėžimas palaikomas nedėkingumu, kaprizais ar tinginyste. Tėvai pradeda reaguoti tada, kai vaiko norai ima grasinti tėvo savivertei.
Tėvai ateina kalbėti apie vaiką, bet didžiąją konsultacijos dalį kalba apie savo nusivylimą.
Dirbdamas psichologu ne kartą mačiau panašią, nors nebūtinai su socialiniais tinklais susijusią, situaciją. Tėvai ateina kalbėti apie vaiką, bet didžiąją konsultacijos dalį kalba apie savo nusivylimą, savo pastangas ir tai, kaip vaikas neatitinka jų lūkesčių. Užklausa kartais skamba taip, tarsi man būtų atneštas sugedęs prietaisas: pataisykite jį, kad vėl veiktų pagal mūsų poreikius. Kai bandau atkreipti dėmesį į vaiko patirtį, tokiems tėvams tai sukelia pasipriešinimą, nes pripažinti vaiką kaip atskirą asmenybę su savo asmeniniais pasirinkimais reiškia pripažinti ir tai, kad tėvai nėra tie, kurie sprendžia už vaiką.
Labai svarbus gebėjimas suvokti, kad vaikas turi savitą vidinį pasaulį, kurio negalima tiesiog nuspėti iš jo elgesio. Narcistiškas tėvas gali gerai žinoti, kaip vaiką įtikinti daryti, ko jis nori, ar išgauti norimą reakciją, bet visai nesidomėti, ką vaikas tuo metu išgyvena. Kai vaiko būsena neatitinka tėvų kuriamo ar norimo įsivaizdavimo, ji ne tyrinėjama, o pakeičiama patogesniu paaiškinimu: jis nepavargęs, jis tingi, jis užsispyręs, jis tik drovisi, jis nenori sustoti, jam tiesiog reikia dar kartą pabandyti.
Peržiūros, paspaudimai, dėmesys ir reklamos pasiūlymai leidžia tėvams savo pasirinkimus pateikti kaip objektyvią sėkmę. Jei turinį žiūri tūkstančiai, vadinasi, viskas daroma gerai. Jei vaikas šypsosi, vadinasi, jis to nori. Jei uždirbami pinigai, vadinasi, kuriama jo ateitis. Taip stebinčios auditorijos reakcija tampa svarbesnė už klausimą, ką iš tiesų patiria pats vaikas.
Kaip vaikas pradeda vaidinti save
Vaikui reikia erdvės bandyti, apsigalvoti, suklysti, tyrinėti pasaulį, bendrauti. Svarbi tapatybės formavimosi dalis yra ir buvimas su savimi, niekam nestebint. Vaikas, kurio kasdienybė nuolat filmuojama, dažnai netenka tos asmeninės dalies, kurioje jis nėra stebimas.
Peržiūros, paspaudimai, dėmesys ir reklamos pasiūlymai leidžia tėvams savo pasirinkimus pateikti kaip objektyvią sėkmę.
Ypač svarbus yra sąlyginio pritarimo mechanizmas. Kai daugiau šilumos, dėmesio ir pasididžiavimo vaikas gauna tada, kai gerai kažką atlieka, jis išmoksta ne tik konkretaus elgesio, bet ir to, kokiu reikia būti, kad išlaikyti santykius. Tyrimai rodo, kad toks auklėjimas skatina prievartą prieš save: vaikas daro ne todėl, kad pats renkasi, o todėl, kad jaučiasi privalantis pateisinti lūkesčius ir išsaugoti savo vertę tėvų akyse.
Garsus psichoanalitikas Donaldas Winnicottas aprašė „netikrojo Aš“ formavimąsi. „Netikrasis Aš“ – tai prisitaikiusi žmogaus dalis, kuri išmoksta rodyti aplinkai tai, ko iš jos tikimasi, o spontaniškus norus, pyktį, nuovargį ir prieštaravimą ignoruoja, kad išsaugotų ryšį ar santykius. Narcistinėje dinamikoje „netikrasis Aš“ gali būti labai stiprus, kadangi vaiko asmeniniams poreikiams ir jausmams tiesiog nėra erdvės. Toks vaikas gali atrodyti nepaprastai laimingas ir bendradarbiaujantis, tačiau visiškai apleidęs savo vidinį pasaulį.
Kai tam tikra vaiko reakcija surenka daugiau peržiūrų, suaugusieji į tai atkreipia dėmesį. Kai auditorijai patinka linksmas, išdykęs ar ne pagal amžių brandus vaikas, jis vis dažniau raginamas elgtis taip pat. Algoritmas nepažįsta vaiko ir jam nerūpi jo raida. Jis reaguoja į tai, kas išlaiko stebinčiųjų dėmesį. Vaikas tai gali išmokti labai greitai: „Būdamas toks gaunu daugiau tėvų dėmesio, daugiau pagyrimų ir jaučiuosi svarbesnis.“ Kas ateina iš išorės, pamažu persikelia į vidų. Vaikas pradeda ne tik gyventi, bet ir nuolat stebėti save tarsi būsimą socialinių tinklų įrašą.
Tyrimai apie tėvų dalijimąsi vaikų turiniu rodo pasikartojančias privatumo, autonomijos ir šeimos konfliktų problemas. Kokybiniuose tyrimuose žmonės, vaikystėje buvę influenceriais, taip pat pasakoja apie spaudimą nuolat kurti, sunkumus derinant mokslą ir asmeninį gyvenimą, nerimą bei poveikį santykiams ir psichologinei savijautai. Kartais žala būna subtilesnė. Vaikas ima gyventi pagal tai, ar tai, ką daro ir kaip reaguoja, verta publikavimo socialiniuose tinkluose. Gyvenimas pamažu virsta spektakliu, kurio scenarijų rašo sugeneruotas aplinkos dėmesys.
Kodėl vaiko sutikimo nepakanka
Dažniausias tėvų argumentas paprastas: vaikas pats nori. Jis noriai filmuojasi, šypsosi, džiaugiasi dėmesiu. Tačiau čia būtina atskirti laisvą sutikimą nuo prisitaikymo. Vaikas yra priklausomas nuo tėvų ne tik materialiai. Nuo jų priklauso jo saugumo jausmas, priklausymas šeimai ir patyrimas, kad jis yra vertas meilės. Todėl santykyje su tėvais jo „taip“ niekada nėra tariamas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip dviejų lygiaverčių suaugusiųjų susitarimas.
Narcistiškoje šeimoje atsisakymas turi didelę kainą. Kai vaikas nuvilia tėvą, tada gali susidurti su pykčiu, šaltumu, kaltinimu nedėkingumu arba tiesiog netekti to ypatingo dėmesio, kurį gauna, kai pildo užgaidas. Tokiu atveju sutikimas tampa ryšio išsaugojimo strategija. Vaikas renkasi ne tarp filmuotis ir nesifilmuoti. Jis renkasi tarp prisitaikyti ir rizikuoti prarasti tėvų palankumą. Paklusnumas gali būti tiesiog natūraliai išmokta reakcija santykiui išsaugoti.
Dar sudėtingiau, kai tėvų noras jau tampa paties vaiko noru. Vaikas gali nuoširdžiai sakyti, kad nori būti influenceris, nes būtent tokį save pažįsta ir už tokį save yra labiausiai matomas. Čia galime susidurti su kitu reiškiniu – introjekcija. Introjekcija – tai procesas, kai lūkesčiai iš aplinkos pamažu priimami kaip savi. Kai tėvų džiaugsmas, auditorijos dėmesys ir vaiko savo vertės jausmas ilgai susiejami su tam tikrų dalykų darymu, kurių iš jo tikimasi, atskirti autentišką norą nuo išmokto noro darosi labai sunku net pačiam vaikui.
Vaiko sutikimas turi būti ne vienkartinis leidimas, o nuolat atnaujinama teisė dalyvauti arba pasitraukti. Kuo jaunesnis vaikas, kuo didesnė auditorija ir kuo daugiau pinigų uždirba turinys, tuo mažiau etiška visą atsakomybę suversti jo tariamam norui. Sutikimas, kurį atšaukus rizikuojama tėvų meile, nėra laisvas sutikimas.
Kodėl pokytis turi ateiti iš išorės
Dažnai siūloma pirmiausia šviesti tėvus. Švietimo reikia, tačiau narcistiškų tėvų atveju problema paprastai nėra informacijos trūkumas. Ryškiai narcistiškas žmogus dažnai stokoja įžvalgos į savo elgesį, sunkiai priima atsakomybę ir kritiką išgyvena kaip asmeninį puolimą. Pripažinti, kad vaikas nenori to paties, reikštų pripažinti vaiką atskiru žmogumi, o ne savo paties tęsiniu. Būtent tam jis ir priešinasi.
Tokie tėvai ne tik atmeta jiems nepatogius argumentus. Jie dažnai neigia vaiko patirtį ir perpasakoja situaciją taip, kad patys liktų teisūs. Jei sureaguoja aplinkiniai, jų kritika pavadinama pavydu, neapykanta arba kišimusi į šeimos reikalus. Taip kiekvienas prieštaravimas paverčiamas įrodymais, kad tėvai teisūs, o visi kiti tiesiog nesupranta.
Vaikui tokioje aplinkoje darosi sunku pasitikėti savo paties patirtimi. Jei jis jaučiasi nesmagiai, bet girdi, kad yra laimingas, ilgainiui gali pradėti abejoti tuo, ką jaučia. Todėl aplinkinių reakcija čia ypač svarbi. Kitas suaugusysis, kuris pasako „mačiau, kad tau buvo nepatogu“ arba „tu turi teisę nenorėti“, gali tapti pirmuoju žmogumi, atspindinčiu vaiko vidinę realybę, ir tai gali būti vienintelė atsvara, kai namuose jo patirtis yra nuolat iškreipiama.
Narcistiškoje dinamikoje neutrali pozicija nėra neutrali. Kai artimieji, mokytojai, psichologai, gydytojai, žurnalistai, reklamos užsakovai ir auditorija mato vaiko ribų nepaisymą, bet tyli, narcistiškas tėvas šią tylą gali priimti kaip savo elgesio patvirtinimą. Nereaguojanti aplinka palieka vaiką vieną su suaugusiojo kuriama versija: esą viskas gerai, vaikas pats to nori, o problema yra tik tie, kurie drįsta suabejoti. Išorinis „ne“ yra vienintelė riba, kurios narcistiškas tėvas pats sau nenubrėš.
Nereaguojanti aplinka palieka vaiką vieną su suaugusiojo kuriama versija: esą viskas gerai, vaikas pats to nori.
Teisinės priemonės būtinos ir turi eiti lygiagrečiai su kitomis, nes narcistiškoje šeimos sistemoje vaiko ir tėvų interesai suliejami. Teisės aktai turi įvesti trečiąją poziciją ir pasakyti tai, ko tėvai nepajėgia pripažinti: vaikas nėra jų tęsinys, jo atvaizdas nėra šeimos nuosavybė, o jo interesai gali prieštarauti tėvų norui būti matomiems ar uždirbti.
Narcistiškas tėvas retai galvoja apie savo elgesio pasekmes vaikui. Daug dažniau į bet kokią aplinkos reakciją, kuri neatitinka jo pozicijos, jis reaguoja pykčiu. Todėl vaiko saugumas negali priklausyti nuo tėvų savirefleksijos. Kai nėra sąmoningumo, čia turi įsikišti aplinka – artimieji, specialistai, reklamos rinka, platformos ir teisės aktai.
Vaikas nėra turinio žaliava
Vaikas nėra tėvų prekės ženklo žaliava. Jo vaikystė nėra šeimos nuosavybė, kurią galima neribotai viešinti, monetizuoti ir aiškinti gerais ketinimais. Jei suaugusieji nusprendžia paversti vaiko gyvenimą verslu, būtent jie turi įrodyti, kad vaiko teisės apsaugotos. Net besišypsantis vaikas gali būti išnaudojamas.
Šypsena nepanaikina galios asimetrijos, nepadaro vaiko suaugusiu ir neatleidžia tėvų nuo atsakomybės. Narcistinėje dinamikoje dažniausiai vaiko „taip“ reiškia ne norą būti matomam, o norą išlikti mylimam. Suaugusiųjų pareiga – mokėti šį skirtumą pamatyti. Kai tėvai to negeba, į tai privalo reaguoti aplinkiniai.
