„Pirmojo berniuko – Jokūbo – mes be galo laukėme. Iškart pradėjau piešti vaizdinį, koks aš būsiu tėtis, ruošiausi dalyvauti gimdyme ir tai tikrai buvo stebuklingas metas ir įkvepiantis laikas. Aš buvau pirmas žmogus, kuris pasitiko sūnų“, – laidoje pasakojo V.Petreikis.
Jis dalinasi, kad jo su žmona Simona, kuri balerina, gyvenimas visada virdavo vakare, todėl kai gimė vaikas, viskas pasikeitė. Tačiau pora tai priėmė labai natūraliai ir buvo tam pasiruošusi. Visgi, vyras sako, kad mes dažnai kuriame paveikslą galvoje, kaip turėtų būti.
„Aš labai daug laiko būdavau namuose, nes esu laisvas planuoti savo laiką. Atrodė, kad kai sūnus gims, išties rankas ir eis pas mane, bus ramus, geras. Iš dalies taip ir buvo, bet kai vaikas pradeda augti, tu matai, kad jo fokusas kitur, net charakteris atsineštas yra kitoks ir tai išmuša kažkiek iš vėžių“, – dalinasi V.Petreikis ir priduria, kad iki trejų metų sūnui jo nereikėjo.
Jis priduria manęs, kad jo vaikas kone jau nuo pirmo mėnesio bus protingas ir išmintingas, kad galės diskutuoti kone filosofinėmis temomis, klausys, ką sako tėtis ir padarys, ko prašomas ir elgsis gerai iš karto. „Nieko panašaus“, – juokėsi V.Petreikis. – Supranti, kad vaikui gali būti visiškai nesvarbu, ką tu sakai. Jis visiškai negirdi. Kitas dalykas – jis gali visiškai neklausyti ir kad ir ką pasakytum, jis vis tiek nedarys. Ir tai kritinis momentas, nes tu nesupratai, kad gali būti taip“.
Jis priduria, kad vaikai – tai asmenybės, kurios atsineša savo unikalumą. Ir vieni yra sukalbami, kiti – ne, vieni yra ūmūs, kiti – ramūs.
„Aš pats esu pakankamai ramus ir racionalus žmogus, kadangi mano darbe yra streso, esu įpratęs su tuo tvarkytis, tad man buvo pirma nuostaba, kad su savo paties vaiku aš prarandu savitvardą“, – sako jis ir paaiškina, kad vaikai paima visą dėmesį visą laiką, tačiau šalia to yra kiti dalykai nuo vairavimo iki gaminimo, o dėmesio perskirstymas sukelia didžiulį nuovargį.
V.Petreikis sako, kad dėl to save kaltindavo, net laikydavo prastu tėčiu, tačiau po to suprato kad tai yra ir gyvenimiška, ir žmogiška: "Labai svarbu kuo greičiau grįžti atgal ir atstatyti darną ir taiką, gerą santykį. Galbūt tai padėjo. Kitas dalykas, žmonės yra tie gyvūnai, kurie mokosi, o gaudami pamokas, atsimename ir mokomės kaip ir bet kurioje situacijoje gyvenime, kuri yra tau svarbi, o vaikai yra svarbiausias dalykas“.
Jis dalinasi buvęs nustebintas ir priblokštas, kad vaikai yra daug labiau prisitaikę prie nuotaikų svyravimams. Iš šono atrodo, kad namas sugrius įvykus nesutarimui tarp vaikų, norisi bėgti juos išskirti, tačiau užtenka sustoti, palaukti 30 sekundžių ir štai – sūnūs jau susitaikę.
„Jie grįžta iš vieno santykio į kitą labai greitai. Vaikai tokie. Mano vaikai apskritai tarpusavy labai skirtingi – Jokūbas yra labai meniškas, stichiškas, nekoncentruoja dėmesio, atviras, žingeidus. Mažasis racionalus, koncentruotas, su juo galima susitarti, jo kitas santykis į aplinką, pasaulį žmones, kitoks bendravimo poreikis“, – sako V.Petreikis.
Kalbėdamas apie kuriamą ryšį, jis prideda, kad nori būti šalia savo vaikų ir tada, kai jiems reikės: „Primygtinis santykio gilinimas gali turėti priešingą efektą – vaikas dar labiau nuo tavęs atsistums“, – mano pašnekovas.
Ką pasakytų kitiems tėvams? „Kai jautiesi beviltiškas su savo vaiku, reikia suprasti, kad tai yra natūrali ir normali būsena ir visi sąžiningi tėvai gyvena toje būsenoje tam tikrą laiką. Kitas dalykas – kai vyksta užsidegimas, reikia įkvėpti ir šiek tiek palaukti, – net 20 sekundžių gali padaryti fundamentalų skirtumą tavo paties elgesiui“.
Dar daugiau V.Petreikio įžvalgų apie šeimą ir vaikus – laidoje „Dar geresnis tėtis“.
