Psichologės Jurgitos Bagdanavičiūtės teigimu, faktoriai, galintys pastūmėti žmogų link savižudybės, gali būti labai įvairūs. Tai gali būti bedarbystė, finansiniai sunkumai, diskriminacija, įvairios priklausomybės (azartiniai žaidimai, priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų), santykių sunkumai, užsitęsusios psichologinės krizės, psichikos sutrikimai. Didelį vaidmenį vaidina ir žmogaus asmeninės savybės, tokios kaip impulsyvumas arba specifinis mąstymas, kai norima „visko arba nieko“. Padėtį sunkina ir šeimos istorijoje buvę bandymai žudytis ar savižudybės, taip pat teigiama nuostata į savižudybę.
Tačiau, pasak psichologės, kiekvienam žmogui susiklostančios priežastys yra labai individualios. Gali būti, kad žmogus neteko darbo ir kurį laiką jam yra sudėtinga susirasti naują pajamų šaltinį, tačiau jis turi palaikančią šeimą, kuri padeda emociškai, finansiškai ar kitokiais būdais. Kitu atveju žmogui, praradusiam darbą, gali išsivystyti depresija, jis gali įklimpti į alkoholio liūną ir dėl to iš artimųjų sulaukti tik priekaištų, o kai visa tai susideda į vieną vietą, suicido rizika gali gerokai išaugti.
Jausmai, su kuriais išeinama: neviltis ir bejėgiškumas
Kalbant apie savižudybės prielaidas, žmonės dažnai linkę lemtingais įvykiais laikyti paskutines skaudžias patirtis, tai gali būti darbo netekimas, skyrybos, brangaus žmogaus netektis, nepagydoma liga ir kt. Tačiau, anot J. Bagdanavičiūtės, būtų sunku išskirti vieną konkrečią priežastį, dėl kurios žmogus priimtų tokį sprendimą.
Savižudybė yra procesas, prasidedantis nuo pamąstymų apie tai, palaipsniui pereinant prie ketinimų, planavimų ir galiausiai veiksmų.
„Dažniausiai žmogus yra išgyvenęs ne vieną skaudų įvykį, kai kurie jų galėjo atsitikti dar vaikystėje, o susikaupę sunkumai, nuolatinis rūpestis, įtampa, nerimas, liūdesys ilgainiui gali chronizuotis. Savižudybė yra procesas, prasidedantis nuo pamąstymų apie tai, palaipsniui pereinant prie ketinimų, planavimų ir galiausiai veiksmų. Šis procesas gali ir nepasiekti paskutinio etapo, tačiau rizika visuomet yra. Viena aišku, kad žmogus, galvojantis apie savižudybę, išgyvena didelę emocinę, psichologinę kančią, kuriai įveikti stokoja resursų“, – įsitikinusi pašnekovė.
Natūralu, kad kai ankstesni įveikos būdai nebepadeda, noras nutraukti šią nepakeliamą kančią gali pastūmėti žmogų priimti tokį kraštutinį sprendimą.
Psichologė išskiria dar vieną svarbų momentą – tai kritiniu momentu jaučiamą didžiulę neviltį ir bejėgiškumą pakeisti susiklosčiusią situaciją bei susiaurėjusį mąstymą, kai žmogus nebemato kitų galimybių ir būdų išeiti iš sunkios krizės. Šių aplinkybių kontekste žmogui gali kilti minčių bei ketinimų nusižudyti.
Kodėl nepastebime siunčiamų žinučių
Nutikus savižudybei, pradedama analizuoti situacija, bandoma prisiminti, ką nusižudęs asmuo kalbėjo, kaip elgėsi, galbūt jo elgesį buvo galima nuspėti ir suteikti pagalbą. J.Bagdanavičiūtės teigimu, apie savižudybę galvojantis žmogus savo ketinimus dažniausiai išsako tiesiai arba užuominomis. Pavyzdžiui, žmogus gali sakyti, jog nebemato prasmės gyventi, nori tiesiog išnykti.
Suicidiniai ketinimai gali atsispindėti ir pasikeitusiame elgesyje, kai žmogus ima dovanoti kitiems savo asmeninius daiktus, tampa labai uždaras, galbūt pradeda vartoti daugiau alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų, rizikingai elgtis, pvz., vairuojant automobilį ir t.t. Ir tik retais atvejais žmogus neparodo jokių ženklų.
Tad jeigu dažniausiai tie signalai yra siunčiami, kaip tuomet mes nepastebime? Ar pastebime, tačiau nežinome, kaip padėti į tokią situaciją pakliuvusiam žmogui?
Psichologės J.Bagdanavičiūtės teigimu, informacija apie tai, kaip atpažinti, jog žmogus galimai ketina nusižudyti, yra lengvai prieinama – rašoma daug straipsnių šia tema, yra įvairių leidinių apie savižudybes, vyksta mokymai ne tik specialistams, bet kiekvienam iš mūsų. Tačiau realybė yra tokia, kad net ir išmanant savižudybės krizės ypatumus ir žinant, kokie ženklai gali parodyti žmogaus ketinimą nusižudyti, ne visada pavyksta juos atpažinti. Taip gali nutikti dėl įvairių priežasčių.
Apie savižudybę galvojantis žmogus savo ketinimus dažniausiai išsako tiesiai arba užuominomis.
„Galbūt žmogus persikraustė į kitą miestą ir nauji kaimynai, kolegos nepažįsta jo tiek, kad pastebėtų pokyčius elgesyje. Galbūt studentai žino, jog bendrakursis neišlaikė egzamino, todėl jo prislėgtą nuotaiką laiko normalia ir neįvertina platesnio konteksto, galbūt bendrakursis turi daugiau rūpesčių ir pan. Todėl svarbu būti empatiškiems ir drįsti klausti, kaip žmogus jaučiasi, kas vyksta jo gyvenime, kad geriau įvertintume situaciją“, – pataria psichologė.
Kaip reaguoti pastebėjus, kad žmogus yra labai depresyvus? Anot pašnekovės, pirmiausia – nelikti abejingam. Labai svarbu pastebėti ir nebijoti klausti, kas nutiko, kas slegia. „Nors depresyvi nuotaika gali signalizuoti apie suicidinius ketinimus, tačiau taip būna toli gražu ne visada.
Geriau sureaguoti, parodyti rūpestį, kad žmogus nesijaustų vienišas, kad pajaustų, jog aplinkiniai yra atviri, galintys palaikyti sunkiu metu. Toks dėmesingumas vieni kitiems kaip tik gali padėti sumažinti jaučiamą emocinę įtampą, o susikaupę slegiantys jausmai ir sunkios patirtys galbūt tiek neįsisenėtų ir neprivestų iki suicido“, – mano J.Bagdanavičiūtė.
Tačiau jei žmogus jau kelios savaitės yra apatiškas, prislėgtos nuotaikos, anksčiau mėgti dalykai nebeteikia džiaugsmo, kankina somatiniai nusiskundimai, psichologė rekomenduoja apsilankyti pas psichikos sveikatos specialistą. Todėl pastebėjus šiuos simptomus, svarbu padrąsinti žmogų kreiptis profesionalios pagalbos ir jį tame palaikyti.
Sunkus klausimas, galintis suteikti galimybę
Anot psichologės J.Bagdanavičiūtės, žodis savižudybė skamba gąsdinančiai, ir žmonės jo kaip įmanydami vengia. Ir jei jau ryžtasi ko nors paklausti, „ar tu galvoji apie savižudybę?“, greičiau renkasi kitokią formuluotę – „ar tu turi blogų minčių, ar tu galvoji kažką sau pasidaryti?“
Neretai žmonės turi klaidingą nuostatą, jog tiesiai paklausus, ar žmogus galvoja apie savižudybę, tarsi paskatins jį tai padaryti.
„Toks vengimas rodo žmogaus nerimą, kas yra visiškai suprantama, nes savižudybės tema iš tiesų yra sunki. Įsivardijimas, apie ką tas nerimas, gali padėti sumažinti šį jausmą.
Neretai žmonės turi klaidingą nuostatą, jog tiesiai paklausus, ar žmogus galvoja apie savižudybę, tarsi paskatins jį tai padaryti. Arba kita dažna situacija, kai žmonės nežino, kaip reaguoti į išsakomas suicidines mintis ir ketinimus“, – sako pašnekovė.
Tačiau psichologė įsitikinusi, kad toks tiesus klausimas kaip tik gali padėti žmogui atsiverti, nes taip suteikiama galimybė jam išsikalbėti. O erdvė išsakyti savo rūpesčius, žmogiškas buvimas šalia sunkų gyvenimo etapą išgyvenančio žmogaus yra labai svarbi pagalba.
Specialistė išskiria ir tuos atvejus, kai artimasis, draugas, kolega, kaimynas ar tiesiog pažįstamas žmogus kartais užsimena, kad jam yra sunku, ar norisi tiesiog išnykti, tačiau jis eina į darbą, nepamiršta pasveikinti artimųjų su gimtadieniu ir pan. Tai pastebėjusiam žmogui gali kilti dvejonė, ar tikrai reikia klausti apie suicidines mintis. Tarsi neramu dėl to žmogaus emocinės būsenos, bet, iš kitos pusės, jis užsiima įprastomis veiklomis, neatsiriboja nuo aplinkinių. Gali kilti įvairių minčių, kaip žmogus sureaguotų į tokį klausimą, gal įsižeistų, galbūt pagalvotų, jog jį laiko silpnu ar beviltišku.
Minčių apie savižudybę gali kilti visiems žmonėms, net ir labai sėkmingiems.
„Net ir tuo atveju, kai atrodo, jog yra saugiklių, kurie sulaiko žmogų nuo savižudybės, yra svarbu klausti, nes suicido krizės atveju visada stebima ambivalencija – balansavimas tarp noro gyventi ir noro bet kokiais būdais nutraukti patiriamą kančią. Minčių apie savižudybę gali kilti visiems žmonėms, net ir labai sėkmingiems. Todėl visada galima ir reikia klausti tiesiai, jei tik yra kokių įtarimų, jog žmogus gali galvoti apie savižudybę“, – neabejoja psichologė.
Kodėl pasakymas „viskas bus gerai“ nepadeda?
Jeigu teko kada nors guosti į didelį liūdesį įkritusį draugą, tikriausiai kilo noras pažadėti jam, kad viskas bus gerai, arba bent jau pabandyti įtikinti, kad ir dabar nėra taip jau blogai, nes saulė šviečia, gėlės žydi ir nėra čia ko liūdėti. Tačiau, anot psichologų, tokie žodžiai padeda mažiausiai, o greičiau gali padidinti žmogaus atskirtį, jis gali pasijusti nesuprastas.
„Žmogus, galvojantis apie savižudybę paprastai išgyvena psichologinį skausmą, jaučiasi vienišas, nesuprastas, praradęs viltį ką nors pakeisti. Svarbu drįsti klausti apie sunkius išgyvenimus ir jei žmogus pasakoja apie sunkumus, leisti jam kalbėti, aktyviai klausyti, leisti suprasti, kad esate dėmesingas ir kad jums nuoširdžiai rūpi, ką išgyvena žmogus. Empatija, ramybė, išbuvimas, laiko skyrimas yra labai svarbūs palaikant žmogų“, – akcentuoja J.Bagdanavičiūtė.
Svarbu suprasti, kad kiekvienam savi rūpesčiai bei išgyvenimai yra patys svarbiausi, o skatinimas pasidalinti rūpesčiais kaip tik parodo, jog jie yra reikšmingi ir aplinkiniams.
Raminimas sakant, jog „viskas bus gerai, susirasi geresnį darbą / vyrą / žmoną, nėra čia ko liūdėti, tavo šuo jau buvo senas“ ir pan. tarsi turėtų paguosti sielvartaujantį žmogų, tačiau šie žodžiai gali nuskambėti nuvertinančiai, žmogus gali pasijusti, lyg jo išgyvenimai būtų nepagrįsti, o patirtos netektys nereikšmingos.
Svarbu suprasti, kad kiekvienam savi rūpesčiai bei išgyvenimai yra patys svarbiausi, o skatinimas pasidalinti rūpesčiais kaip tik parodo, jog jie yra reikšmingi ir aplinkiniams. Tai gali padėti sumažinti vienišumo jausmą, nors kuriam laikui palengvinti emocinę naštą.
„Kai žmogus kalba apie sunkius jausmus, išsako mintis apie savižudybę, neretai šalia esantys bando pabrėžti, kiek žmogus visko turi, dėl ko turėtų džiaugtis ir nebegalvoti apie mirtį. Kartais akcentuojama šeima, vaikai, gera sveikata, pasiekimai, bet kas, kas tarsi turėtų atsverti visus patiriamus sunkumus. Toks bandymas akcentuoti šviesiąją pusę vėlgi gali paskatinti žmogų užsidaryti, pasijausti neišgirstam, nesuprastam“, – pabrėžia pašnekovė.
Anot jos, parodomi pavyzdžiai tų, kuriems yra neva sunkiau, bet jie vis vien kabinasi į gyvenimą, žmogui gali sužadinti kaltės, o ne palengvėjimo jausmą.
„Norint padėti atrasti, kas palaiko žmogų, kas sustabdo nuo lemtingo žingsnio, pirmiausia reikia klausytis, ką jis pasakoja, ir pastebėti, kas jam yra svarbu. Tai vėlgi gali būti šeima, draugai, augintiniai, darbas, ateities planai, viskas, kas nors kiek tam žmogui yra asmeniškai reikšminga. Tai išgirdus galima atspindėti jo ambivalenciją, kad nors ir kyla suicidiškų minčių, tačiau yra dalykų, dėl kurių jis nori stengtis, o tai rodo norą gyventi. Toks pastebėjimas parodo, kad išgirdome žmogų, o išsakyta mintis gali kaip tik paskatinti susimąstyti apie kitus svarbius gyvenime aspektus“, – pataria J.Bagdanavičiūtė.
Girdėti kalbant apie skausmą bei nepakeliamą liūdesį nėra lengva ir klausytojams taip pat gali kilti įvairių jausmų apie tai, ką išgirdo. Jie gali išsigąsti, imti panikuoti dėl realios grėsmės, nežinoti, ką daryti toliau, kaip padėti žmogui. Anot psichologės, tokius jausmus padeda suvaldyti žinojimas, kad mes nesame visagaliai ir visko sukontroliuoti negalime, tačiau visada galime ir turime ieškoti pagalbos, jei matome, jog mūsų pačių resursų neužtenka situacijai pakeisti.
Tokiu atveju būtų svarbu padrąsinti žmogų kreiptis pagalbos, o jei reikia, padėti jam ją susirasti.
Kreiptis pagalbos nėra silpnumo požymis
Jeigu reikėtų įvardinti savybes, kuriomis pasižymėjo nusižudyti nusprendę asmenys, šiame sąraše tikriausiai būtų netikėta pamatyti ir pozityvius, ir „vakarėlių sielomis“ vadinamus žmones. Tačiau tai tik parodo, kaip dažnai mūsų išorė neatspindi vidaus ir kaip kruopščiai kartais yra slepiama bloga savijauta. Vis dar manoma, kad kreiptis pagalbos yra silpnumo požymis, lyg pats negalėtum susitvarkyti su užklupusiomis problemomis.
Pagalba yra svarbi ne tik galvojantiems apie savižudybę ar bandžiusiems tai padaryti, bet ir šalia esantiems žmonėms.
Tačiau psichologė tokiam požiūriui nepritaria: „Jei žmogus jaučia, jog pats nebesusidoroja su kylančiais sunkumais, svarbu nebijoti kreiptis pagalbos. O pagalbos galimybių yra įvairių. Galima kreiptis į artimiausią psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą ar šeimos gydytoją, skambinti ar rašyti laiškus į emocinės paramos linijas, atvykti ar skambinti Skype į Krizių įveikimo centrą, lankyti savitarpio pagalbos ar terapines grupes.“
Beje, pasak specialistės, pagalba yra svarbi ne tik galvojantiems apie savižudybę ar bandžiusiems tai padaryti, bet ir šalia esantiems žmonėms. Jie taip pat išgyvena daug sunkių jausmų. Jie gali patirti nerimą dėl artimojo gyvybės, bejėgiškumą, nusivylimą, jei dedamos pastangos neduoda rezultatų, kaltę, kad ko nors nepadarė, ar ką ne taip padarė, pyktį ant artimojo, kitų žmonių, valstybės, likimo ir t. t. Visi šie išgyvenimai yra natūralūs, tačiau žmogui visa tai pakelti gali būti labai sunku.
Tačiau ką daryti, jei artimasis nuolat kalba, kad nenori gyventi, bet pagalbos atsisako? J.Bagdanavičiūtės teigimu, tokiu atveju gali kilti pavojus nuvertinti jo problemas, nurašyti visa tai norui gauti daugiau dėmesio. Tačiau kalbos apie norą nusižudyti visada yra rimtas ženklas, kurio negalima ignoruoti.
„Nuolatinės kalbos apie tai, kad žmogus nebenori gyventi, aplinkiniams gali sukelti nerimą, baimę, bejėgiškumą arba kaip tik pyktį ir nuovargį. Gali kilti noras galiausiai atsiriboti nuo to žmogaus, tarsi atsitraukti nuo naštos, sunkių jausmų. Tačiau svarbu suprasti, kad nuoširdus rūpestis, buvimas šalia sunkiu metu, tai jau savaime yra didelė pagalba.
Gali būti ir taip, kad aplinkiniai nepasidomi, kas stabdo žmogų kreiptis pagalbos – galbūt jis mano, kad niekas nebegali padėti, galbūt bijo būti nesuprastas, galbūt apskritai nežino, kokios pagalbos gali gauti. Čia gali padėti padrąsinimas bei palaikymas ieškant pagalbos“, – įsitikinusi specialistė.
Daugiau informacijos apie tai, kur galite kreiptis pagalbos
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
