Aš jau nebemažas, pūkuotas šuniukas, kurį gali nešiotis užantyje, bet užtat galiu padėti savo gauruotą galvą Tau ant kelių. O tu gali į mano gaurus panardinti savo pirštus. Ar kada taip darei? Girdėjau sakant, kad tai labai ramina. Aš jau seniai išaugau iš to amžiaus, kai labai norisi graužti šlepetes ar naujos kėdės koją. Aš jau didelis ir protingas.
Devynis metus gyvenau gražiai ir laimingai, net nenujausdamas, kad vieną dieną viskas pasikeis. Turėjau savo žmones, gyvenau bute, kur buvo mano guolis, dubenėlis, žaislai. Ten buvo mano namai. Uoliai mokiausi komandų, juk mano genuose užprogramuotas noras mokytis ir tobulėt. Todėl aš moku netik pagalį atnešt, bet ir „sėdėt“, „gulėt“, „greta“, pakviestas net nesavo vardu, visuomet atbėgu (čia mano tikrojo vardo niekas nežino, o aš pasakyt nemoku... )Labai myliu žmones, ypač kai mane glosto. Ir visą gyvenimą toks buvau. Buvau labiausiai mylintis, pats ištikimiausias, geriausias, nuostabiausias šuo pasaulyje. Bet vieną dieną, mūsų namuose atsirado naujas gyventojas. Toks mažutis, silpnutis tik labai garsiai rėkiantis žmogutis. Supratau, kad reikia mylėti ir jį, juk jis- naujasis šeimos narys. Esu tikras, kad ir mane mažasis būtų mylėjęs. Bet didieji žmonės neleido, kad taip nutiktų. Ir visai nedėlto, kad būčiau kažką negero padaręs, bet todėl, kad gydytoja taip patarė. Pasak jos, mažasis žmogutis ir šuo – neįmanomas derinys... Ir žmonės jos paklausė. Taip aš iš šiltų namų, atkeliavau į tada dar sniegu pasidengusią prieglaudą. Sunku net žodžiais nusakyti kaip buvo baisu. Drebėjau būdoje kaip mažas šunytis.
Atrodė, kad sugriuvo mano visas pasaulis, norėjosi kaukt iš nevilties ir kad kuo greičiau visa tai pasibaigtų.
Šiandien, noriu padėkoti Evelinai, Agnetai ir kitoms merginoms, už tai, kad buvo atkaklios. Padėkoti už tikėjimą, kad švelnumu ir meile nugalimos visos baimės. Po ilgų įkalbinėjimų išdrįsau išlysti iš būdos. Apsidairiau ir pamačiau, kad sniego jau nebėra, kad jau žaliuoja žolė ir sprogsta beržų pumpurai. Įkvėpiau pavasariško oro ir pajutau kaip grįžta tikėjimas.
Dabar mėgaujuosi ilgais pasivaikščiojimais, švelniais apkabinimais. Labai džiaugiuosi, kada globėjos padaro atradimą, kad aš moku dar vieną naują komandą. Gaila mano buvę žmonės nepapasakojo visko ką aš galiu... Jie žadėjo atvežti mano dokumentus – įrodymą, kad esu grynaveislis, tačiau taip ir neatvežė... Nepaisant to - gyvenimas gražus, bet būtų dar gražesnis jeigu padėtum rasti naujus, tikrus namus. Labai pasiilgau to jausmo, kai vakare padedu galvą žmogui ant kelių, o jis panardina pirštus man į gaurus ir tada abiem palieka taip ramu...Gera...Nes žinom, kad mes geriausi draugai.
Tel. 864681066 Kaunas
