„Tokios asmenybės kaip Algirdas Ločeris mūsų muziejui labai svarbios. Nuo pirmųjų akordų tėvo fotoateljė iki pripažinimo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, Ločeris įrodė, kad tikras meistriškumas ir darbštumas gali nugalėti net didžiausius likimo iššūkius. O taip mylimas muzikos instrumentas ne tik atvėrė kelius į didžiąsias scenas, bet ir išgelbėjo gyvybę Archangelsko lagerių tamsoje“, – kalba Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) direktorė Nideta Jarockienė.
Kviečiame prisiminti Algirdo Ločerio biografiją. Ši istorija atskleidžia menininko kelią, kuriame meilė muzikai visada buvo aukščiau už materialinę gerovę. Ji paženklinta darbu su legendiniu Juozu Miltiniu, kūrybine bendryste su Juozu Sipariu, Viktoru Dineika bei Jurgiu Petrausku, bičiulyste su Valerijonu Indrikoniu, Zigmu Žuku, Jonu Mašanausku, dramatiška tremties patirtimi kartu su keliautoju Antanu Poška, triumfu Filharmonijos scenoje ir meistriškumo pripažinimu Pasaulio jaunimo ir studentų konkurse.
LTMKM muziejininkės Irinos Akramavičiūtės-Moskevič pokalbiai su visomis tekste cituojamomis asmenybėmis vyko 2004 metais.
Vaikystė: pirmoji pažintis su akordeonu
Algirdas Ločeris gimė 1926 metų gegužės 2-ąją Biržuose. Jo tėvas Petras Ločeris buvo žymus tarpukario fotografas, pirmasis Lietuvoje gaminęs fotografijos medžiagas pramoniniu būdu bei išradęs spalvotą emulsiją. Taip pat jis buvo itin muzikalus žmogus, puikiai iš klausos skambinęs gitara. Tikriausiai būtent iš jo Algirdas paveldėjo tą ypatingą polinkį muzikai, kuris vėliau tapo jo gyvenimo ašimi.
Ločerių namuose augo keturi vaikai, ir kiekvienas jų paliko pėdsaką Lietuvos kultūroje bei visuomeniniame gyvenime. Vyriausias brolis Vytautas tapo pripažintu ekonomistu ir stendinio šaudymo meistru, jauniausiasis Laimutis – žinomu dailininku monumentalistu, o sesuo Alma Ločerytė – vertėja ir Rašytojų sąjungos nare, kurios nuopelnai puoselėjant ryšius su Norvegija buvo įvertinti „Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde“.
Dar vaikystėje Algirdas susidomėjo muzika. Pirmąjį akordeoną jis išvydo prie restorano Biržuose. Matydamas degančias sūnaus akis, tėvas dviračiu iš Pasvalio atvežė mažą, 24 bosų „Hes“ firmos akordeoną. Nors instrumentas buvo paprastas, jis tapo vartais į didįjį meną.
1933 metais Algirdas pradėjo lankyti Biržų pradinę mokyklą, vėliau baigė Biržų gimnazijos 8 klases. Žengti pirmuosius žingsnius į muziką A.Ločeriui padėjo Biržų gimnazijos mokytojas smuikininkas Kazimieras Linkevičius, kuris supažindino su muzikos pradmenimis ir mokė skambinti fortepijonu. Tačiau akordeonu Algirdas išmoko groti savarankiškai.
Pirmieji svarbesni žingsniai: populiarumas Kauno radijuje ir Miltinio dėmesys
Tikrasis A. Ločerio kelias į didžiąją sceną prasidėjo 1942-aisiais Kaune. Į šį miestą jis vykdavo vasaros atostogų metu, ir būtent tada jo akordeono garsai pirmą kartą pasiekė Kauno radijo klausytojus. Nors jaunas muzikantas buvo itin kuklus, sulauktas dėmesys jį džiugino – pats akordeonistas vėliau su neslepiamu pasididžiavimu pripažino, jog „buvo labai geri žmonių atsiliepimai“. Tai lėmė, kad Ločerio atliekami kūriniai eteryje ėmė skambėti nuolat, o gabų jaunuolį pastebėjo ir į savo gretas pasikvietė garsus koncertuojančių dramos aktorių trio – Juozas Siparis, Viktoras Dineika bei Jurgis Petrauskas, pasivadinę „Linksmaisiais broliais“.
Natos akordeonui tuo metu buvo tikra retenybė, tad Algirdas meistriškai pritaikydavo šiam instrumentui fortepijono kūrinius, o karo metais jų kartais pavykdavo gauti iš vokiečių karių. Prie natų paieškos prisidėjo ir akordeonu taip pat grojęs vyresnis brolis Vytautas. Parašęs į austrų firmą bei kartu su prašymu nusiuntęs lašinių, jis parūpino Algirdui pluoštą natų sąsiuvinių, kuriuos būsimasis virtuozas itin kruopščiai išstudijavo.
1944 metais Algirdas pradėjo dirbti akompaniatoriumi Panevėžio dramos teatre, kuriam vadovavo legendinis Juozas Miltinis. Išgirdęs virtuoziškai atliekamą Alberto Fosseno intermezzo „Baltosios pelytės“, režisierius iškart pastebėjo akordeonisto talentą. Pats Algirdas vėliau savikritiškai prisimins: „Aktorius iš manęs buvo ne koks, bet J. Miltiniui itin patiko mano grojimas“. Visgi šiame teatre jam teko dirbti neilgai – kūrybinį kelią netrukus nutraukė dramatiški likimo posūkiai.
Tremtis: komentaras apie ikrus ir laisvę grąžinęs talentas
Lemtingas įvykis A. Ločerio gyvenime įvyko 1945-ųjų vasarą. Vieną birželio dieną po koncerto muzikantas su bičiuliu užsuko į parduotuvę, kurioje nuskambėjęs vienas neatsargus sakinys tapo skaudžiu posūkiu jų likimuose.
„Draugas juokaudamas man sako, kad ikrai yra raudoni, nes juos atvežė iš Sovietų Sąjungos. Šį mūsų pokalbį išgirdo saugumo darbuotojai. Po kelių dienų buvome suimti“, – pasakojo akordeonistas. Jau 1945 metų liepos 1 dieną A. Ločeris buvo išvežtas į Kizmos miestą Archangelsko srityje ir įkalintas griežtojo režimo „mirtininkų“ lageryje.
Atšiauriame šiaurės kalėjime virė sunki kova už būvį. „Mūsų buvo apie pusantro šimto – visi iškilūs žmonės. Sunkiai dirbome, dažnai tekdavo badauti. Kalėjimo ligoninėje man pasisekė susipažinti ir pabendrauti su žymiuoju keliautoju ir rašytoju Antanu Poška“, – prisiminė A.Ločeris.
Tačiau didžiausią stebuklą muzikanto gyvenime sukūrė ne politinis atšilimas, o atsitiktinai išgirsti muzikos garsai. Kaip iš šio pragaro ištrūkti padėjo akordeonas, papasakojo dainininkas Valerijonas Indrikonis, gana artimai bendravęs ir koncertavęs su A. Ločeriu: „Buvo pavasaris, Algis vaikščiojo po lagerio teritoriją ir staiga išgirdo akordeono garsus. Apsižvalgęs pamatė mergaitę, sunkiai ir „nešvariai“ grojančią akordeonu. Algirdas, nepaprastai geros širdies žmogus, nusprendė jai padėti. Tai pastebėjo mergaitės tėvas – to lagerio viršininkas. Sužinojęs apie kalinio talentą, majoras sudarė sąlygas dukrai mokytis, o netrukus, išsiaiškinęs, jog muzikantui net nėra užvestos bylos, jį paleido.“
Lygiai po metų nelaisvės, 1946-ųjų liepą, A. Ločeris grįžo į tėvynę. Ši patirtis menininko nepalaužė – atsigavęs po sukrėtimų, jis iškart kibo į mėgstamą darbą ir pradėjo patį sėkmingiausią savo kūrybinį etapą.
Algirdo Ločerio laikas: paklausus koncertinėse įstaigose bei ansambliuose
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos akordeono istorijoje prasidėjo Algirdo Ločerio laikmetis. „Jis buvo ypač geidžiamas įvairių koncertinių įstaigų bei ansamblių, nes buvo tikras virtuozas ir nepaprastai darbštus“, – apie muzikantą pasakojo V. Indrikonis.
1946 metais Vilniaus dramos teatre A. Ločeris pradėjo dirbti akompaniatoriumi. Beveik dvejus metus grojo kino teatre „Casino“ (vėliau pervadintame į „Maskvos“ kino teatrą), taip pat retkarčiais pasirodydavo „Palangos“ kavinėje. Čia nuolat dirbęs kolega ragino jį prisijungti ir rinktis pelningesnį darbą restorane, tačiau Algirdui „labiau rūpėjo ne geriau uždirbti, o tobulinti savo grojimą ir tapti tikru profesionalu.“
1948 metais LTSR valstybinės filharmonijos direktorius Boleslovas Federavičius atvėrė A. Ločeriui duris į profesionaliąją sceną – pakvietė jį užimti solisto ir akompaniatoriaus pareigas. Tuo metu Filharmonijoje būrėsi estradinės koncertinės brigados – mišrūs spalvingi kolektyvai, jungę vokalistus, instrumentalistus, šokėjus ir net cirko artistus. Šios mobilios trupės nešė muziką į atokiausius Lietuvos kampelius bei kitas Sovietų Sąjungos respublikas.
Nors Ločeris labiau mėgo estradą, kolegos skatindavo jį imtis klasikos. V. Indrikonis papasakojo, kaip kartą juokais paprašė akordeonisto išmokti sudėtingus Toreodoro kupletus iš G. Bizet operos „Karmen“. Algirdas, pamatęs natas, „išplėtė akis“, bet ryžtingai tarė: „Pagrosiu!“. Netrukus, be bendrų repeticijų, kūrinys nuskambėjo nepriekaištingai. Pasak dainininko, Algirdui grojant, atrodė, jog skamba simfoninis orkestras. Pats akordeonistas neslėpė aistros techniškai sudėtingiems kūriniams, o jo perfekcionizmas buvo stulbinantis. „Jeigu koncerto metu jam nepavykdavo atlikti kokios nors techniškos vietos, po koncerto jis repetuodavo tol, kol galutinai pavykdavo ją sutvarkyti“, – stebėjosi V. Indrikonis.
Visgi didžiausią džiaugsmą Ločeriui teikė kūrybinė laisvė, kurią juto akompanuodamas cirko artistams: „Jiems atliekant programą galėdavau nesivaržydamas improvizuoti – tai teikė didžiausią malonumą“, – su nostalgija prisiminė A. Ločeris.
Platesnis pripažinimas, publikos simpatijos ir kuklumas
Koncertuose Algirdas Ločeris visada buvo sutinkamas itin šiltai. V. Indrikonis prisiminė didžiulę akordeonisto įtaigą klausytojams: „Tik jis išeidavo į sceną, publikos dėmesys buvo iškart nukreiptas į jį. Dainininkui buvo jau ne taip lengva iškovoti dėmesį. Būdavo – groja, visas šlapias nuo prakaito, o žiūrovui atrodo – kaip jam lengva! Tai ir yra tobulybė!“
Nors publika jį dievino, A. Ločerį skaudino tuometinis požiūris į akordeonistus – jie dažniausiai būdavo siunčiami koncertuoti į provinciją, didžiąsias scenas paliekant pianistams. Suvokęs, jog tokioje aplinkoje profesinis meistriškumas nustos augti, 1953 metais jis išvyko į Maskvą ir įsidarbino „Goskoncerte“. Gastrolės po visą SSRS buvo itin sėkmingos: „Koncertų metu mūsų tiesiog nepaleisdavo nuo scenos!“
Svarbiu lūžiu tapo 1957 metai, kai Maskvoje vykusiame Pasaulio jaunimo ir studentų konkurse-festivalyje A. Ločeris iškovojo trečiąją vietą. Varžydamasis su stipriausiais bajanistais ir akordeonistais, jis pasikliovė savo menine nuojauta: „Nusprendžiau nieko nekeisti – pagalvojau, kad tiesiog pademonstruosiu tai, ką sugebu, atliksiu kūrinius taip, kaip aš juos jaučiu.“
Ločerio mokiniai, tausojamas instrumentas ir šeimyninis gyvenimas
Algirdas Ločeris turėjo nemažai mokinių, tarp kurių buvo ir žinomų asmenybių, pavyzdžiui, populiaraus serialo „Giminės“ režisierius Saulius Vosylius. Bene ryškiausiai mokytojo paveikslą prisiminimuose išsaugojo Semionas Kaplanas, pasakojęs, kad Algirdas buvo muzikantas „iš vidaus“: „Man labai įsiminė viena ypatybė – kai grodavo, jis visą laiką šypsodavosi. Taip jis nesąmoningai dar stipriau paveikdavo klausytoją.“
Per pamokas A. Ločeris demonstravo ypatingą profesinę atsakomybę – prieš užduodamas naują kūrinį, pats jį sugrodavo su tokia pat energija, kaip ir scenoje. Kartu jis ugdė ir pagarbą instrumentui. S. Kaplanas prisimena, kad mokytojas prie vidinės akordeono pusės visada tvirtindavo minkštą audinį, kad sagos nebraižytų korpuso: „Taip liepdavo daryti ir man. Rodydamas savo akordeoną „Manfrini“, jis sakydavo, kad akordeonas yra apvažiavęs visą Sovietų Sąjungą. Bet instrumentas blizgėjo, nesimatė jokių įbrėžimų.“
Šalia sėkmingos pedagoginės ir koncertinės veiklos asmeninis gyvenimas nebuvo lengvas. Dažnos išvykos ir ilgos gastrolės tapo dideliu iššūkiu namų kasdienybei, o po skyrybų A. Ločeris tapo uždaras. Šeimoje užaugo du sūnūs: jaunėlis Algirdas pasirinko inžinerijos kelią, o vyresnėlis Vidas pasuko į muziką, pasirinkęs kompozicijos specialybę. S. Kaplanas pastebėjo, jog tai kėlė dvejopų jausmų: „Man atrodo, kad Algirdas Ločeris truputį gailėjosi, jog Vidas nepasirinko akordeono, tuo tarsi išduodamas jo taip mylėtą instrumentą“.
Ločerio koncertinė veikla: grojimas „be brokų“
Po triumfo Maskvoje, kur pelnė bronzos medalį, „nešiojamo pianino“ (taip A. Ločeris vadindavo akordeoną) maestro tapo žinomas visoje Sovietų Sąjungoje. Nors Filharmonijoje akordeonistas dirbo iki pat 1980-ųjų, jo veikla buvo itin įvairiapusė: jis koncertavo duetu su broliu Vytautu bei sūnumi Vidu, kaip kviestinis muzikantas grojo Jurgio Gaižausko vadovaujamoje LRT kaimo kapeloje bei vadovavo Profesinių technikos mokyklų valdybos akordeonistų ansambliui. Pastarasis kolektyvas, kuriame grojo A. Ločerio sūnus Vidas bei mokinys S. Kaplanas, sulaukė nemažo pripažinimo: koncertavo televizijoje, dalyvavo dainų šventėse bei pasirodė 1980 m. Maskvos olimpiados kultūrinėje programoje.
Pajutęs naujų skambesių poreikį, 1963 metais A. Ločeris, kartu su kontrabosininku Zigmu Žuku ir mušamųjų atlikėju Jonu Mašanausku, subūrė LRT instrumentinį trio. Šis iki 1983 metų gyvavęs kolektyvas paliko nemažai įrašų LRT fonduose.
„Mūsų estradinis trio atsirado atsitiktinai – buvo įdomu, kas iš to išeis!“ – papasakojo Z. Žukas. Anot jo, Ločeris savo partijas atlikdavo nepriekaištingai: „Jis turėjo labai gerą muzikinį skonį, skrupulingą grojimo manierą – kiekviena natytė bei frazelė skambėdavo gracingai, švariai, be jokio broko! Mūsų ansamblio širdis ir siela buvo Algirdas“.
Akademinė pusė: briliantiška technika ir silpnoji vieta – polifonija
1959 metais Lietuvos konservatorijoje atsiradus akordeono klasei, prasidėjo nauja šio instrumento era. Jaunajai kartai A. Ločeris buvo gyva legenda, nors akademiniuose rėmuose jo repertuaras ne visada pritapo. „Kai pradėjau mokytis, man A. Ločeris buvo pavyzdys, – pasakojo profesorius Ričardas Sviackevičius. – Studentai labai mėgo groti kūrinius iš maestro repertuaro, nors pedagogai ir nenorėdavo jų įtraukti į programą, nes reikėjo groti polifoninę muziką.“
Atsiradus daugeliui diplomuotų specialistų, A. Ločeriui, kaip savamoksliui, pasidarė sunkiau gauti darbą. Tad 1974 metais jis nusprendė oficialiai baigti mokslus ir Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą eksternu baigė per vienerius metus. Dėstytoja Emilija Kazlova prisiminė jo egzaminą: „Algirdo grojimas išsiskyrė lengvumu, briliantiška smulkia technika ir nepaprastu muzikalumu. Silpnoji vieta buvo polifonija. Bet pagrojęs lengvojo žanro pjeses, jis mus visus pakerėjo!“
Nepaisant akademinių iššūkių, jaunesni kolegos maestro nuomonę itin vertino. Tačiau pats A. Ločeris laikui bėgant vis labiau užsisklendė, pradėjo vengti profesionalios scenos, teigdamas, kad sulaukęs 50-ies „jau nebeturi tos technikos“.
Jo gyvenimo saulėlydis nebuvo lengvas: sūnaus Vido mirtis ir sunki materialinė padėtis gniuždė šį senosios inteligentijos žmogų, kuris visada susitikęs pažįstamą nusiimdavo kepurę ir su šypsena lenkdavo galvą.
Atminimo įamžinimas: akordeono muzikos riteris
A.Ločeris mirė 2010 metų rugsėjo 7 dieną Vilniuje. Jo aktyvi koncertinė veikla smarkiai pastūmėjo akordeono kultūros raidą. Eteryje skambėjęs Franco Alfidi „Žalieji vandenys“ tapo populiariausiu jo atliekamu kūriniu. Tai tarsi muzikinis portretas intelektualaus, besišypsančio „akordeono riterio“, kuris šį instrumentą iškėlė į didžiąją Lietuvos sceną.
2006 metais muzikologės Zitos Kelmickaitės pastangomis A. Ločerio 80-mečiui buvo išleista kompaktinė plokštelė „Akordeono muzikos riteris“, kurioje įamžinti 27 restauruoti 1953–1972 metų įrašai iš Lietuvos radijo archyvų. Akordeono maestro atminimą prasmingai puoselėja ir Biržų Vlado Jakubėno meno mokykla, rengianti jo vardo tarptautinį akordeonistų konkursą. A. Ločerio entuziazmas bei begalinė meilė savo instrumentui iki šiol įkvepia jaunuosius talentus ir išlieka pavyzdžiu muzikos profesionalams.
Tekstą parengė Irina Akramavičiūtė-Moskevič ir Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
