Abu jie – Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai, išleidę monografijų, parašę šimtus kritinių straipsnių.
Tačiau kuo jie gyvena patys? Kaip atrodo jų kasdienybė? Ar meno kritikai myli kitaip nei visi?
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
– Kaip jūs susipažinote?
H.Šabasevičius: Baigdamas Lietuvos dailės institutą rašiau diplominį darbą. Jam reikėjo surinkti tam tikrą medžiagą, tad jos ieškojau Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, kuriame Daiva ir dirbo. Kadangi mano tema buvo susijusi ne tik su daile, bet ir su teatru, tai turėjome apie ką pasikalbėti. Taip užsimezgė mūsų pažintis.
D.Šabasevičienė: Pamenu, kad anuomet išvažiavau į ekspediciją po Lenkijos dvarus. Maniškis muziejus, įkurtas Balio Sruogos ir Vinco Krėvės, kaip tik dar buvo Trakų gatvėje buvusiuose Umiastovskių rūmuose, kur šiuo metu veikia Vilniaus klubas. Pasakojama, kad rūmų laiptais pas grafienę Umiastovską ant žirgo užjojo Napoleonas. Iki šiol stebiuosi prisiminusi kolegių pasakojimus apie ant tų pačių laiptų belaukiantį Helmutą. Kaip tik tada įsidėmėjau ir jo vardą (juokiasi).
H.Šabasevičius: Po viso to atsirado dar daugiau bendrų temų. Daiva dar studijų laikais domėjosi dailininku, scenografu Mstislavu Dobužinskiu.
D.Šabasevičienė: Galbūt mus labiau sujungė netgi dailininkas Liudas Truikys?
H.Šabasevičius: Man atrodo, kad jis atsirado kiek vėliau.
– Menas buvo pagrindinė jūsų pokalbių tema. Panašu, kad jūs vienas kitam buvote intelektualinis iššūkis.
D.Šabasevičienė: Absoliučiai!
H.Šabasevičius: Galima sakyti ir taip. Pamenu, tais laikais buvau parsivežęs iš kitos šalies didžiulį albumą apie XX a. pradž. moderniąją scenografiją. Pasiūliau jį kartu panagrinėti, nes tokio tipo knygų vėlyvojo sovietmečio laikais gauti nebuvo lengva.
D.Šabasevičienė: Man atrodo, kad aš irgi ją turėjau (juokiasi). Atsakant į klausimą apie intelektualinį iššūkį, tai mane sužavėjo jo domėjimasis daile. Tai buvo dviguba meilė. Pati didžiąją savo gyvenimo dalį leidau muziejuose, kolekcionavau tapybą (turėjau net klasikų darbų).
– Ką reiškia būti kritikų pora? Kaip palaikyti santykių dinamiką? Juk tai yra du intelektualai, du žmonės, turintys savo aršią nuomonę.
H.Šabasevičius: Aš savęs nelabai suvokiu kaip kritiko, o juo labiau aršaus. Man daug svarbiau fiksuoti ir stebėti procesus. Galbūt jaunystėje buvau kategoriškesnis, bet dabar viskas gerokai pasikeitę. Todėl nemanau, kad mums vienas prie kito reikėtų labai derintis ir koordinuoti nuomones. Visgi, domimės skirtingomis teatro rūšimis: Daiva drama, o aš šokiu, ypač baletu.
Be abejo, einame į tuos pačius spektaklius ir gaudomės vienas kito srityse. Daiva stengiasi su manimi nueiti į visas premjeras, lygiai taip pat aš stengiuosi palydėti ją.
– O kaip, Helmutai, sekasi Lietuvos baletui dabar?
H.Šabasevičius: Pačiam baletui ypatingų pageidavimų neturiu, tačiau kritikos tikrai trūksta. Norėtųsi įvairesnių nuomonių, stipresnio susidomėjimo reiškiniais, kurie turėtų būti esmingai analizuojami. Visgi, tai suvokiu blaiviai – dirbtinai priversti žmonių tuo domėtis neįmanoma. Dirbdamas su studentais pastebiu, kad juos domina teatrinė ir atsigaunanti kino kultūra.
– Menininkai ir kiti aukštą akademinį išsilavinimą turintys žmonės dažnai saugo savo privatų gyvenimą, tad populiariojoje spaudoje apie jų vestuves retai kada įmanoma išgirsti. O kaip jūs, Helmutai, pasipiršote Daivai? Kaip atrodė jūsų vestuvės?
H.Šabasevičius: Vestuvės vyko ganėtinai dramatiškomis aplinkybėmis. Mes jau buvome susiplanavę datą, bet įvykus nelaimingam atsitikimui mirė Daivos močiutė. Mums teko galvoti, ką daryti, kaip nukelti ceremoniją, kas sovietmečiu buvo ypač sudėtinga.
O pasipiršau gal prie kokios nors spintos (juokiasi). Pamenu, tiesiog improvizavau – paėmiau Daivos sidabrinį žiedą ir užmoviau sau ant piršto. Netgi ir dabar, jau sulaukus tokio amžiaus, visos fotosesijos, gėlių puokštės, bernvakariai ir mergvakariai, vestuvių planuotojai man kelia lengvą šypseną. Mūsų meilės formalizavimas buvo labai paprastas ir draugiškas.
Daivos suknelę pasiuvo jos teta iš Daivos mamos aksominės, juodos spalvos suknelės bei iš medžiagos, kurią buvo galima gauti parduotuvėje (šypsosi). Ji buvo apsirengusi tamsiai, ne baltai.
D.Šabasevičienė: Visa tai sugalvojo Helmutas! Pamenu, kad jo mama krakmolijo suknelės pasijonį, na, įkinkyta buvo visa šeima (juokiasi). Vis dėlto, aš pati šią istoriją atsimenu kiek kitaip – anuomet labai domėjausi Rytais, o ypač Japonija. Galbūt domėjimasis rytietiškais ženklais yra koks nors okultizmas, bet pagal ano regiono reikšmes Helmutas buvo kaip tik man (juokiasi). Pamenu, kad jis buvo poetiškas, Rainerį Maria Rilkę skaitantis jaunuolis, atėjęs į pasimatymą atnešdavo lauko gėlių. Galbūt todėl mano puokštė per vestuves buvo iš baltų ciklamenų.
H.Šabasevičius: Bet ir nebuvo iš ko rinktis!
D.Šabasevičienė: Gal ir taip, bet tuo metu labiau populiarios buvo baltos, pūstos suknelės ir nuometai. Beje, atsimeni tuos vokiečius, kurie stebėjo mus?
H.Šabasevičius: Vyko atšilimas, tad ir į sovietinę Lietuvą atvykdavo užsieniečių. Mūsų santuoką stebėjo vokiečių delegacija. Nežinau, kodėl. Jie mums padovanojo kalendorių (šypsosi).
D.Šabasevičienė: Vėliau, žinoma, susituokėme ir bažnyčioje.
– Jūsų meilės istorija prasidėjo tais laikais, kai Lietuvoje keitėsi politinė santvarka, buvo daug polėkio dėl Sąjūdžio. Kiek bohemos buvo jūsų pasaulyje?
D.Šabasevičienė: Aš lipau per tvoras ir važinėjau visur, kur tik įmanoma. Galima sakyti, kad mane Helmutas sutramdė. Buvome labai skirtingi.
H.Šabasevičius: Ir likome skirtingi, bet per tiek metų prisitaikėme vienas prie kito. Šiaip nesu bohemos mėgėjas.
D.Šabasevičienė: Nors ir nemėgsti, bet aplink tave – labai daug žmonių. Pavyzdžiui, į Valdovų rūmus atvažiuoja kokie nors šokėjai iš Prancūzijos, tai jis juos visus pasikviečia į mūsų namus.
Pamenu, kai tik įsikraustėme į mūsų įsigytą butą prie Senojo teatro, tai kūrėme jį iš pagrindų. Man svarbu buvo turėti pianiną ne tik dėl savęs, bet kad juo galėtų groti svečiai. Tai buvo mano svajonės apie vilnietišką bohemą dalis.
Tačiau mums reikėjo prieiti kompromisą – Helmutas labai daug dirba, tad jam reikia ramybės.
– Tai po vestuvių iškart ir apsigyvenote prie Senojo teatro?
H.Šabasevičius: Ne, prieš tai gyvenome pas Daivos tėvus (iki šiol jiems esu dėkingas).
D.Šabasevičienė: Mano mama jį labiau už mane mylėjo! (juokiasi)
H.Šabasevičius: Mes turėjome didelį, patogų atskirą kambarį, o vėliau atsirado galimybė persikelti į savo būstą.
D.Šabasevičienė: Iš tiesų sovietmečio pabaiga buvo labai baisi – nebuvo net knygų spintų, Helmuto tėtis iš knygų lentynų sumontavo stelažą per visą sieną. Apskritai, jis labai mumis rūpinosi, padovanojo afrikietišką kilimą, o kartais tiesiog netikėtai užsukdavo į svečius, vis ką nors nupirkęs dovanų.
– Jūs buvote jauna pora perversmo laikotarpiu. Kaip jis jums praėjo?
D.Šabasevičienė: Kyla atsiminimai iš Sausio įvykių. Mano tėvai nuolat budėjo prie parlamento. Helmutas dabar su šypsena prisimena, kaip prie Televizijos komiteto į jį ir menotyrininką Alfonsą Andriuškevičių buvo nusitaikęs sovietinis karys.
H.Šabasevičius: To nesureikšminau nei tada, nei dabar. Kai užėmė Televizijos ir radijo komitetą, nuėjau ten pasižiūrėti ir sutikau Alfonsą. Jis pamojavo kareiviui lange, ir šis į mus nusitaikė. Gali būti, kad jis taip pat tai padarė juokaudamas.
D.Šabasevičienė: Kai likot gyvi, tai juokinga dabar! Man apskritai tas laikas susijęs su dukros auginimu. Išeiti niekur negalėjau, nes reikėjo ją maitinti. Nuo patiriamos įtampos dingdavo pienas. Savaitgaliais dažnai važiuodavome pas Helmuto tėvus į Viršuliškes, nes buvome labai artimi. Gerai pamenu, kai ruošėmės namo, pro devynaukščio langą pamačiau dabartiniu Laisvės prospektu važiuojančius tankus.
– Tai buvo neramumų metai, bet ar liko laiko meniniams tyrimams?
H.Šabasevičius: Tiesiog gyvenome: dirbome, ėjome į spektaklius, rašėme. Vienas iš dalykų, kurį atsivežiau iš savo namų pas Daivą, buvo senovinė spausdinimo mašinėlė. Pradžioje viską rašydavome ranka, vėliau tekstą perrašydavome mašinėle, o padarius klaidą, reikėdavo tušuoti. Viskas vyko pagal to meto protokolą – kas nors užsakydavo tekstą, o mes jį parašę pėsčiomis nešdavome į redakcijas.
D.Šabasevičienė: Pamenu, Leopoldas Surgailis iš JAV mums atvežė baltą korektorių, su kuriuo galėdavome taisyti klaidas. Mes jį laikydavome kažkur aukštai, kad dukra nesugadintų. Saugojome jį tarsi kokį lobį (šypsosi).
– Kaip atrodė jūsų pasimatymai? Eidavote į kavinę, ilgus pasivaikščiojimus, teatrą?
H.Šabasevičius: Pirmieji pasimatymai būdavo muziejuje (juokiasi).
D.Šabasevičienė: Kartą važiavome į Pažaislio vienuolyną Kaune. Prie mūsų prisijungė ir Helmuto geriausias draugas nuo pirmojo kurso, menotyrininkas Ernestas Parulskis. Vėliau jis tapo ir mūsų dukros krikšto tėčiu.
Helmutas tais laikas atrodė labai ekstravagantiškai – nešiojo ilgus paltus, jokių striukų ir čežančių daiktų. Netgi taksi vairuotojas tąkart nusistebėjo: „Jūs gal su kunigu važiuojate?“ (juokiasi)
Be to, jis labai mėgdavo įvairius netikėtumus. Pamenu, atostogavau Latvijos Nidoje, iki kurios nuo Šventosios reikėjo paėjėti keliolika kilometrų pėsčiomis. O jis 5 val. ryte jau beldėsi į duris.
H.Šabasevičius: Dar nuo paskutinių mokyklos klasių dažnai lankydavausi Nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Tuo metu šokau Statybininkų kultūros rūmų liaudies šokių kolektyve, šalia kurio pedagogė Elena Juodišienė repetavo su klasikinio ir modernaus šokio kolektyvu „Polėkis“. Susibendravau su ten repetuojančiomis merginomis, kurios taip pat dirbo ir LNOBT. Į šį teatrą paprastai buvo sunku gauti bilietų, o jeigu ir pavykdavo, tai jie kainavo brangiai.
D.Šabasevičienė: Mokydamasis tu dirbai LNOBT rūbinėje.
H.Šabasevičius: Taip, nes mano kurso draugė iš dailėtyros ten dirbo ir pasiūlė mane. Teko suvaidinti operoje „Borisas Gudonovas“ kaip mimanso artistui. Neseniai peržiūrėjau archyvines nuotraukas, kuriose operos solistas Vaclovas Daunoras sėdi soste su karūna, o kažkur fone aš su mediniu kirviu (juokiasi).
– Gal turite kokį nors spektaklį, kuris svarbus jums abiem?
D.Šabasevičienė: Ko gero, Osvaldo Balakausko „Makbetas“.
H.Šabasevičius: Tuo metu tu dar dirbai muziejuje ir tau reikėjo nufilmuoti spektaklį.
D.Šabasevičienė: Tai daryti sugalvojau pati, nes kilo idėja fiksuoti didelių reiškinių pradžią. Pradžioje filmavome ką tik į Lietuvą grįžusį dirigentą Gintarą Rinkevičių, o vėliau tą patį darėme su „Makbetu“, kurį statė Jurijus Smoriginas.
– O jūs vienas kito tekstus redaguojate?
H.Šabasevičius: Neredaguojame, bet kartais perskaitome vienas kito darbus. Dažniausiai abu esame matę tuos spektaklius, tad tiesiog įdomu, ką greta sėdintis žmogus pastebėjo. Kartais pasitiksliname faktus, nes nebūtinai nugirstame tikslią kūrinio frazę.
D.Šabasevičienė: Branginu tuos spektaklius, kuriuos žiūrime kartu. Galbūt neprireiks Helmuto įžvalgų, bet man visada ramiau, kai jis yra šalia. Aš esu linkusi užsisvajoti (šypsosi). Visai neseniai teko žiūrėti paskutinį režisieriaus Rimo Tumino spektaklį „Sirano“. Finale parodytas originalus įrašas iš jo gyvenimo, akompanuojamas liaudies dainos. Tai buvo jautri akimirka, kurios metu gerbėjai verkė. Aš – ne išimtis. Todėl vėliau padariau faktinę klaidą savo tekste (ją, žinoma, ištaisiau). Tad kartais kito žvilgsnis būna labai naudingas. Gali pasitikslinti, ar tikrai ten skambėjo, pavyzdžiui, Händelis? O gal kitas kompozitorius? Kritikas yra toks pats žiūrovas kaip ir visi kiti.
– Kaip jūs pasikeitėte per visą šį santuokos laikotarpį? Ko išmokote vienas iš kito?
H.Šabasevičius: Tvarkos ir harmonijos (šypsosi).
D.Šabasevičienė: Kad tu visada toks buvai! Juk aš visur vėluoju, o tu 5 minutėmis anksčiau ateini (juokiasi). O aš tai išmokau kantrybės, mandagumo ir galbūt pakantumo kitiems žmonėms.
