Kasandra pranašavo Trojos žūtį ir pasakojo apie arklį, iš kurio pilvo išlipę priešai išžudys gynėjus, bet niekas ja netikėjo. Šiandien prekyba prognozuojamais žmonių norais, pasirinkimais ir elgsenos modeliais tapo pelno kasyklomis didžiosioms informacinėms korporacijoms. Kasandra ateitimi neprekiavo, o „Google“ kompanija tai daro kas sekundę. Apie tai pasakoja lietuvių kalba išleista socialinės psichologės ir filosofės Shoshanos Zuboff knyga „Sekimo kapitalizmo amžius“. Tai dar viena radikali kapitalizmą analizuojanti ir kritikuojanti knyga, be jau aibės kitų, pavyzdžiui, Naomi Klein „Šoko doktrinos“ (taip pat „Kitos knygos“) išleistų lietuvių kalba. Knygos originalas („The Age of Surveillance Capitalism“) buvo paskelbtas 2018 metais, o aptariami įvykiai baigiasi ties 2016–2017 metų riba. Tačiau autorė ir šiandien važinėja po pasaulį su nuolatos atnaujinamu paskaitų ciklu apie sekimo kapitalizmą. Tačiau, norint suprasti jos aiškinamus bei šiandien, jau 2025 metais, vykstančius kapitalizmo procesus, pravartu perskaityti filosofines jos analizės prielaidas ir pagrindines įžvalgas.
„Google“ ir logistinis elgesio modeliavimo tinklas
Zuboff kritinė socialinė filosofija yra sietina su bendrąja turto ir kapitalo analize bei kritika, kai turtas suvokiamas kaip disponavimas ištekliais, o kapitalas – kaip sudėtingas išteklių gavybos, perdirbimo, vartojimo ir kartu socialinių santykių procesas. Jos knygos ryški, bet ne vienintelė herojė yra „Google“ kompanija: kaip ji nusavino daugelį žinių apie mus, perdirbo jas į prognozuojamus mūsų veiksmus, kaip ji išmoko prognozes pardavinėti ir investuoti gautas lėšas į naujas sekimo sistemas, žinių apie mūsų elgesį kaupimą ir dar platesnę prekybą ateitimi. „Google“, ir ne tik ši kompanija, suliejo verslo ir valstybės (JAV) interesus bei sukūrė pirmą globalinį žinių apie mus perdirbimo bei logistinį elgesio modeliavimo tinklą.
„Google“ ir dauguma socialinių ar internetinių prekybos tinklų, bankinių sistemų sukaupė nuolatos atnaujinamos informacijos daugiau nei bet koks žmogus ar net jų grupė galėtų perskaityti per visą savo gyvenimą ir suprasti kas tai yra. Tačiau di̇̀džiosios skaitmeninės mašinos šiandien sugeba visa tai padaryti, klasifikuoti ir pateikti tikslias prognozes apie atskirų žmonių grupių ketinimus ar net vieno konkretaus žmogaus norus, jei tik jis yra pakankamai sekamas ir identifikuojamas. Tai viena iš priežasčių, kodėl turtingiausi ir galingiausi pasaulio asmenys investuoja į savo gyvenimo privatumą, ribodami sekimo galimybes. Galėtume pamanyti, kad ir benamis, valkata, galėtų šią nepriklausomybę pasiekti, tačiau tai netiesa: juos seka išorinės kameros, jie gali būti identifikuoti kaip potencialūs nusikaltėliai.
Prekyba ateities poelgiais ir valios prognozavimas
Zuboff nagrinėja postindustrinį pasaulį, kurio centre yra ne klasikinė fizikinė realybė, o virtualūs procesai. Autorė, remdamasi Hannah’os Arendt idėja apie pirminį „kaupimą per nusavinimą“, pastebi, kad naũjosios informacijos sekimo kompanijos išgauna „žmogiškosios patirties žaliavą“, ją perdirba ir parduoda kaip prognozuojamus „elgsenos duomenis“. Prekyba galimais ateities poelgiais virto milžiniška kapitalizacijos sfera, o klasifikuota informacija apie vartotojų grupes, jų elgseną ir ketinimus, prieiga prie jų, galimybė jiems pateikti, pavyzdžiui, tikslingą reklamą yra prekės, kurias perka ne tik prekybos įmonės, bet ir valstybinės įstaigos ir ja naudojasi saugumo departamentai.
Galimybę prognozuoti mūsų valią atrado dar XX amžiaus vidurio biheviorizmas – eksperimentinė socialinės psichologijos sfera, o vėliau sociologija, psichologija, filosofija šias patirtis pritaikė grupių elgesio modeliavimui, platesnei prognostikai ir manipuliavimui. Tačiau, kad visa tai veiktų, reikėjo milžiniško kiekio duomenų apie mūsų elgsenos įpročius bei sekimo ir skaičiavimo mašinų aljanso. Tai atsirado po 2001 metų. Tačiau kaip tai įmanoma, kur dingo žmogaus laisvė?
Ar mūsų laisvi pasirinkimai iš tiesų laisvi?
Valia, kaip pastebi Arendt ir ja sekanti Zuboff, yra „ateities formavimo organas“. „Sekimo kapitalizmo“ autorė, besiremdama Johno Searle’io samprotavimais, pastebi, kad ta spontaniška laisvė neretai tėra „atidėtas priežastingumas“. Pavyzdžiui, vaizdai, reklama, ar kažkas muzikiniame klipe arba kino filme suviliojo jus šiandien, o prekę „spontaniškai“ įsigijote po savaitės arba balsavote „savo noru“ po savaitės.
Atrodo, kad jūsų sprendimas buvo laisvas: pamatėte ir pirkote, norėjote ir balsavote spontaniškai. Bet tai tik iliuzija: jūsų veiksmas jau buvo suformuotas iki to laiko ir net parduotas kelis kartus per ateities sandorius. Tačiau Zuboff, panašiai kaip ir jos minimi filosofai Arendt, Theodor W. Adorno, Jean-Paulis Sartre ir kiti, siekia ne paneigti laisvės galimybę, kai visus mūsų norus bando sekti, kreipti, jais manipuliuoti, parduoti korporacijos ir jų mašinos, o – priešingai – aptarti, kaip galimà socialiai reikšminga pilietinė laisvė, nepriklausomi jausmai ir privatumas mūsų laisvės pardavinėjimo amžiuje.
2001 rugsėjo 11 d. – sekimo kapitalizmo pradžia
Žinoma, sekimas vyko ir iki 2001 metų, bet dar ne masinis, jis buvo ribotas. Tai, kad kažkas iš pareigūnų, teismo ar prokurorų leidimu seka asmenį, klausosi jo pokalbių atspindi visuomenę iki sekimo amžiaus, kai duomenys – pasiklausymai, fotografijos, asmens bylos – buvo kaupiami rankiniu ir itin netobulu būdu, menkai prognozuojant, ką ir kaip konkretus žmogus ar panašūs į jį asmenys veiks ateityje. Tuos duomenis galima buvo naudoti šantažuojant ar suviliojant vienetinius asmenis, bet ne paveikti šimtus tūkstančių ar milijonus žmonių vienu metu. Anot Zuboff, sekimo kapitalizmas užgimė 2001 metų rugsėjo 11 dieną, kai buvo suvokta, kad teroristams pasisekė surengti plataus masto atakas, nes JAV slaptosios tarnybos turėjo nepakankamus įgaliojimus ir technologijas masiniam gyventojų sekimui.
Paskui prasidėjo plati politinė ir filosofinė diskusija apie išimties teisę, kuri įgalintų masinį sekimą, taip suvaržant visų JAV piliečių, o vėliau ir viso pasaulio gyventojų teises į privatumą. Aš pats pamenu šią diskusiją, dalyvavau joje ir galiu patvirtinti, su kokiu dideliu entuziazmu ir varomi baimės žmonės išsižadėjo savo privatumo. JAV atsakingos tarnybos vertė „Google“ ir kitas interneto didžiąsias korporacijas, bankus ir mokesčių inspekcijas bendradarbiauti renkant duomenis ir ieškant algoritmų, kurie pagerintų sekimą ir informacijos apdorojimą. Su tuo sutiko dauguma pasaulio išsivysčiusių šalių, o kitų jau niekas ir nebeklausė.
Sekimo kapitalizmas – patogus ir malonus
Sekimo kapitalizmas padarė revoliuciją šioje srityje, kai visuomenės elgesys tapo aiškus panašiai kaip meteoritų judėjimas danguje. Be to, ankstesnės totalitarinės diktatūros gąsdino, o sekimo kapitalizmas – vilioja ir malonina. Duomenų rinkimo industrijoms plintant, išskirtinė sekimo teisė tapo didžiausia politine galia, o duomenys ir jų apdorojimo ir apibendrinimo algoritmai – brangiausia preke. Aklas industrinis ir prekinis kapitalizmas virto postindutrine informacine sistema, tampriai suaugusia su valstybės saugumu.
Kitas sekimo žingsnis buvo „gatvės stebėjimo“ („Street View“) skaitmeninių technologijų plitimas apie 2010 metus. O šiandien „judėjimo stebėjimo“ technologijos jau taikomos ir visoje Lietuvoje. Zuboff išskiria tokius judėjimo sekimo įsigalėjimo etapus: viskas prasidėjo įsibrovimu į mūsų automobilių, telefonų ir laikrodžių vidų ir išorę, po to žmonės ir visuomenė priprato, kad juos visą laiką stebi, vėliau prisitaikė, tai tapo įprasta, nebepastebima, ir pagaliau atėjo „persiorientavimas“, kai duomenys naudojami kitiems tikslams: manipuliacijai mūsų elgesiu.
„Brexit“ – taip veikia sekimo kapitalizmas
Svarbus, revoliucinis sekimo kapitalizmo žingsnis buvo „Brexit“ – Britanijos referendumas dėl pasitraukimo iš ES (2016 metai), susijęs su „Cambridge Analytica“ veikla, pritaikant didžiųjų duomenų technologijas politinei manipuliacijai. Pastebėsiu, šios technologijos prieš „Brexitą“ jau buvo išbandytos Lietuvoje, kai čia dominavo „Facebook“. Masinis manipuliavimas Lietuvos, Britanijos ir kitų šalių piliečių likimu taip ir liko visai ar beveik nenubaustas. Zuboff pabrėžia, kad ši inovatyvi įmonė priklausė milijardieriui, Donaldo Trumpo rėmėjui Robertui Merceriui.
Manoma, kad didžiųjų duomenų analizės, prognostikos ir įtikinėjimo technologijos buvo naudojamos 2016 metų JAV rinkimų metu bei, aš manau, kad Elonas Muskas tai naudojo X socialiniame tinkle 2025 metų rinkimų metu, kai vėl laimėjo Trumpas. Vis dėlto šios technologijos nėra visagalės, nes jas jau naudoja ir „Google“ ir X konkurentai. Be to, kaip rodo „Brexit“ patirtis, jos gali pakeisti keturis ar šešis, gal net daugiau, procentus rinkėjų nuomonių, bet ne viską. Pagaliau yra ir kitų visuomenės papirkinėjimo būdų. Problema yra tik ta, kad vidutinis vartotojas negali pasipriešinti šiai įtaigai dėl savo kompetencijos stokos, kai balsuoja ne suprasdamas už ką, bet tikėdamas kuo arba vildamasis ko nors. Nekompetentinga viltis yra didžioji demokratijos yda, kai noras (valia) turėti skatina mases balsuoti už ar prieš tai, ko jos negali suvokti.
Išeitis mums – „kurti naujas pradžias“
Zuboff kalba ir apie išeitį tiems, kurie nenori būti visą laiką sekami, nesutinka, kad kiti brautųsi į jų asmeninį gyvenimą, bruktų jiems svetimus pasirinkimus ir bandytų paveikti per vaikus, sergančius tėvus, draugus, per gatvių judėjimo, pirkimo ir pardavimo organizavimą. Kritiška kompetencija tik tariamai apsaugo mus darbo metu, kai mes skaičiuojame ar montuojame ne todėl, kad mus valdo didžiosios mašinos. Bet tada jos ir nesikiša, nes žino, kad elgiamės profesionaliai instrumentiškai. Instrumentiškų žmonių jos neliečia, nes jie jau yra savi: jų elgesys jau idealiai suderintas su metodais, priemonėmis, technologijomis ir skaičiais. Jie yra teisingi Matricos darbininkai.
Kita išeitis – „kurti naujas pradžias“: menines, mokslines, gamybines, ir, aš manau, kalbines. Bendrinė, anot Zuboff – įprasta, kalba jau nebėra skydas prieš globalaus kapitalizmo mašinas. Mes tik trumpam ištrūkstame iš manipuliacijos rato radikalizuodami ir kurdami unikalius, dinamiškus, laikinus sociolektus. Tačiau tvaresnę laisvę sukuria naujos metaforos, nauji unikalūs muzikos kūriniai, radikali filosofija, – tie, kas sugeba būti ir kitus atsivesti anapus sekimo mašinų supratimo.
Dar vienas variantas: turite būti labai turtingi – kad galėtumėte susikurti zonas, laisvas nuo sekimo, kur negali prieiti interneto sekliai.
