Pirmoji šios serijos knyga, išleista 2023 m., yra F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“, antroji – išleista 2024 metais P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“. Dalis kiekvienos knygos tiražo, fondo „Donum“ iniciatyva, yra dovanojama visoms Lietuvos viešosios ir mokyklų bibliotekoms, tokiu būdu prisidedame prie jaunimo ir plačiosios visuomenės pilietinio sąmoningumo ugdymo.
Knyga „Kai nugali baimę“ sudaryta iš pokalbių su Elena Šuliauskaite – seserimi Gerarda. Tai yra atsiminimai apie tikėjimo ir tautiškumo pamokas vaikystėje, psichologijos ir lietuvių kalbos studijas Vilniuje, dalyvavimą bažnyčios gyvenime. Atrodo, kad viskas ją vedė link labai svarbios misijos, kurią ji kukliai vadina „menku pasitarnavimu“, leidžiant „LKB kroniką“.
Nuo 1975-ųjų sesuo Gerarda tapo labai artima kunigo Sigito Tamkevičiaus bendradarbe redaguojant „LKB kroniką“, o vėliau, po jo suėmimo, ir viena iš keturių seserų, stojusių prie „LKB kronikos“ rengimo vairo. Tai yra moteris, kuri kartais likdavo šešėlyje, nes, atrodytų, ji tik perspausdina gautą informaciją ar ištaiso lietuvių kalbos klaidas, bet per jos rankas perėjo dauguma „LKB kronikos“ numerių.
Knygoje yra du priedai apie tai, kaip „LKB Kronika“ keliavo nuo Amerikos iki Zambijos ir nuo Vokietijos iki Filipinų salų, o iš ten plaukė padėkos už atvertus horizontus. Čia suprantame, kaip svarbu buvo pranešti tiesą apie gyvenimą mažai kam žinomoje okupuotoje Lietuvoje. Nors „LKB Kronika“ 1995 metais negavo Nobelio taikos premijos, bet ji buvo per plauką nuo to, dabar tai jau irgi virto istorijos pasakojimu.
Autobiografinės knygos „Kai nugali baimę“ sudarytoja ir redaktorė Danguolė Gervytė, dailininkas – Romualdas Balinskas.
Kai sesuo Gerarda ima pasakoti, kaip Simne, žaliame namelyje prie ežero, spausdindavo slaptą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, visi pašnekovai nuščiūva ir nedidukėje moterėlėje, kuri labiau primena močiutę, negu tautos didvyrį, išvysta trisdešimtmetę, kasdien besigrūmusią su baime dėl tiesos žodžio.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
– Sakėte, kad jus ir seserį tėvai išleido mokytis. Ką studijavote?
– Įstojau į psichologiją Vilniaus pedagoginiame institute, bet, kai panaikino pedagogines mokyklas, buvusias mokytojų seminarijas, tai ir psichologija buvo nebereikalinga. Mūsų visą kursą pervedė į lietuvių kalbą. Su pertraukomis ir visokiais nuotykiais per daugelį metų baigiau lietuvių kalbą, bet jau neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete. Nuotaikos tarp studentų buvo karštos. Einu koridoriumi institute, susitinku kursiokus, ne į auditoriją, bet į lauką einančius, ir klausiu:
– Kur einate?
– Į Rasų kapines...
– Kas ten bus? – klausiu.
– Paremti Vengrijos sukilimą! Einame!
– Gerai – net nesuabejojau.
Mes taip ir nuėjome tiesiai į Rasas, prie Basanavičiaus kapo. Susirinko būrys jaunimo, daugiausia studentai. Prie karių kapų dainavome visokias tautines dainas. Buvo 1956 metai, vyko Vengrijos sukilimas. Visi tokie įelektrinti jautėmės. Ar Lietuvos trispalves turėjote? Ne, neturėjom. Tai buvo pirmą kartą tokia demonstracija. Grįžome į miestą, galvojome pro Aušros Vartus, Gorkio gatve (Db – Didžioji g.) į prospektą (db. Gedimino) ateisime. Bet prieš Aušros Vartus Daukšos gatvę užtvėrė kariuomenė, milicija ir pradėjo visus gaudyti. Daugiausia gaudė vaikinus, metė juos į sunkvežimius, o aš pro kareivius kažkaip pralindau ir pabėgau...
Paskui prasidėjo tardymai. Kvietė kursiokus pas instituto direktorių Mickevičių. Mane paskutinę pakvietė ir pasakė tiesiai šviesiai: „Būsite išmesta iš instituto!“ Jus kažkas paskundė? Tie patys kursiokai įskundė, juk visaip nusiteikusių institute buvo. Bevaikščiodama Rasų kapinėse, kai prie J. Basanavičiaus paminklo giedojome „Lietuva brangi“, mačiau kitus kursiokus, tokius aktyvistus, mus stebinčius iš toliau. Galvoju: viskas, dabar jau bus. Nors mūsų buvo daug, bet iš instituto išmetė dvi. Aš po tos demonstracijos kapinėse sakiau: „Ką čia vaikščiosime tyliai, einame prie J.Basanavičiaus paminklo (įėjus į dešinę, prie centrinių vartų) ir dainuokime „Lietuva brangi“. Gal tai lėmė, kad mane išmetė iš instituto net tardyti neišsikvietę.
Šeimai nieko nesakiau. Pragyvenau mėnesį, kitą tyliai ieškodama darbo. Nueidavau pas buvusias kursiokes, duodavo man valgyti, tai buvo didžiausias džiaugsmas. Vėliau, kai įsidarbinau autobuso konduktore, pranešiau tėveliams, kad nebestudijuoju, bet tada aš jau dirbau. Vėliau perėjau dirbti į Centrinį paštą, Telegrafo skyrių.
Kartą buvo kažkokia sovietinė šventė, visi turėjome eiti į demonstraciją. Išėjome mes iš Telegrafo, prospekto pradžioje truputį paėjau ir pabėgau iš ten. Iš karto pastebėjo. Kitą dieną jau tardė, kodėl pabėgau. O kodėl jūs pabėgote? Kodėl nėjote su minia? Ko man ten eiti? Kai atėjau dirbti į Telegrafą, po dviejų dienų Specialusis skyrius gavo žinią apie mane, kad esu išmesta iš instituto ir pavojinga tarybų valdžiai. Trumpai tariant – nepatikimas žmogus. Jie manęs neišleido iš akių. Bandžiau stoti į Vilniaus universitetą, nes iš trečio kurso mane pašalino, tai tikėjausi bent į antrą ar į pirmą kursą pakliūti. Niekur nepriėmė. Nuėjau pas dekaną, klausia: „Turite studijų knygelę?“ Padaviau. Knygelėje buvo labai geri pažymiai. Jis sako: „Tai kaip čia dabar?“ Sakau: „Taip jau išėjo.“ Nors jie žinojo, kas per kandidatė esu.
Įstojau į neakivaizdinį skyrių Vilniaus universitete nuo pirmo kurso į lietuvių kalbą. Studijuodama perėjau dirbti sekretore į Sveikatos ministeriją, kurioje dirbo viena mūsų sesuo. Sekretorė išėjo į dekretines atostogas, mane į jos vietą paėmė. Kai baigiau universitetą, pažįstama pakvietė dirbti į dekanatą Filologijos fakultete. Aš žinojau, kad mokytojauti tikrai negalėsiu. Mane visur sekė.
– Tiesiog užteko tik to dalyvavimo Vengrijos sukilimo minėjime? Daugiau niekur kitur nedalyvavote?
– Kiekvieną dieną į bažnyčią (tvirtai – red. pastaba), iš bažnyčios – į universitetą, į darbą. Visą laiką laukiau, kad kažkas atsitiks. Kai dirbau Vilniaus universitete, laukiau, kad paskambins ir lieps ateiti į rektoratą. Aš to tikėjausi, bet penkerius metus ramiai išdirbau.
Vieną kartą paskambino: „A eikite į rektoratą.“ Nueinu, sėdi visi iš partinio komiteto ir sako: „Jūs priklausote Kristaus Karaliaus vienuolynui, kuris įkurtas 1957 metais?“ Buvo taip slapta, kad mes nei tėveliams, nei broliams ar seserims negalime sakyti, o štai saugumas žino net kada tas vienuolynas įkurtas. Aš tada jau buvau perėjusi pas eucharistietes. Sakau: „Tik jau ne ten!“ O jie nesutrinka: „Tai gal kur nors kitur esate?“ Visi labai juokėsi iš manęs, kai pasakiau „tik jau ne ten“. Tada man ramiai sako: „Su jaunimu jums niekados nebus leista dirbti.“
O su jaunimu, tai yra su studentais, man labai sekėsi dirbti. Jie ateidavo pas mane į dekanatą visokiais reikalais: nuo akademinių iki buitinių. Aš visada nešiodavausi sulenkiamą peiliuką, o tada tai būdavo retenybė. Ateina: „Elenute, mums labai reikia peiliuko, gal galite paskolinti?“ Vieną kartą, pasibaigus mokslo metams, ateina studentas: „Elenute, mes važiuojame į Kaukazą, bet kaip būtų gerai mums turėt peiliuką.“ Sakau: „Imkite.“ Buvo tokie labai paprasti santykiai.
Kartą iš istorijos specialybės ketvirto kurso pradėjo mėtyti studentus. Neva kažką pasakė valgykloje, reikalavo lietuviškai kalbėti. Vieną išmetė, kitą išmetė… Atėjo jų seniūnė pas mane ir sako: „Kas pas mus darosi? Vieną paskui kito meta studentus net iš ketvirto kurso.“ O man neseniai viena mergina buvo pasakiusi, kad jų grupės kuratorius dirba saugume. Tas dėstytojas buvo išvaizdus, jaunas ir labai mielas, tikriausiai sukeldavo studentų pasitikėjimą, o paskui, surinkęs reikalingą informaciją, pasistengdavo juos išmesti. Taip „valė“ universitetą.
Galvoju, kaip man dabar pasakyt, kad jie saugotųsi to dėstytojo. Mergina klausia: „Ką dabar daryti?..“ „Žinote, jūs prašykite kuratoriaus, kad jums padėtų, jis yra labai galingas, dirba saugume“, – sumojusi jai atsakiau. Ji tik išsižiojo ir nieko nesakiusi išėjo.
– Ar nebaisiu buvo spausdinti Kybartuose, pačioje klebonijoje?
– Jau po 1980 m. tėvą Sigitą nuolatos sekė. Stovi mašina visiškai netoli, o mes klebonijoje pyškiname mašinėle. Ateina tėvas Sigitas iš bažnyčios ir šaukia: „Virga, ar jau baigi spausdinti pamokslą?“ Nes pasiklausydavo tai tikrai. Aš, aišku, nieko nesakau, nes negaliu kalbėti, nepažįstamas balsas iš karto pasigirs. Kartą tėvas Sigitas sakė: „Kol išeina „LKB kronika“, tai biskį nervų kainuoja.“ Išeini į bažnyčia ir nežinai, ką rasi sugrįžęs. Gal čia jau viskas iškrėsta.
Saugumas nesitikėjo, kad jiems po nosimi spausdina „LKB kroniką“, atrodė pernelyg akiplėšiška. Dievas saugojo – ten mūsų nesusekė. Vieną kartą Nijolė (Nijolė Sadūnaitė)
ir Bena (Bernadeta Mališkaitė) tvarkė „LKB kronikos“ archyvą. Žiūri, ateina būrys vyrų. Aišku, krata jau dabar (sako per sukastus dantis – red. pastaba), o jos dirbo visą savaitę. Ką jos paruošė per visą savaitę, visus tuos popierius greitai į rūsį ir į ugnį. O pasirodo, kad ten buvo čigonai, jie atėjo tartis su klebonu dėl laidotuvių.
Kitą kartą tėvas Sigitas grįžo iš bažnyčios per verandą ir paskubomis įeidamas pamiršo užrakinti duris. Mes su Nijole susėdusios tvarkome tekstus. Nuėjau aš į slėptuvę toje verandoje paimti medžiagos. Ji buvo iškalta lentukėmis, ištrauki vinukę (ten tik dėl formos įkišta ta vinukė) po langu, tą lentukę pasuki į šoną ir slėptuvė. Ten tarp lentelių sienos ir sienojų yra tarpas, į tą tarpą prikišta visokių spausdinių. Viskas tiesiai prieš duris. Aš nuėjau, pasiėmiau atsinešusi sakau: „Gal reikia uždaryti?“ „Ai, ne, – sako – mes greitai.“ Staiga įeina čigonai. Nemažai gyveno jų aplinkui Kybartus! Kunigas Sigitas pašoko, kaip nuplikytas: „Ko norite?“ Kai jie išėjo, kunigas sako: „Jeigu jie dabar nueis į miliciją ir pasakys, ką matė, mes žuvę (taigi matosi, kad čia popieriai, padaryta skylė ir slėptuvė). Jie tai gudrūs, jeigu panorės pinigėlių, tai gaus kaip reikiant už tokį pranešimą.“
Ilgai nerimavome: ateis ar neateis pas mus milicija. Įdomiausia, kad toje klebonijoje negali kalbėti. Užrašai, ką nori pasakyti, ant lentelės, o Nijolė ima ir susijuokia. Sigitas tik pagrasina: „Gausi septynerius metus, tada nesijuoksi šitaip!“ (Pašnibždom – red. pastaba). Jos labai skardus balsas, tikrai aparatūra tą juoką užfiksuotų! Saugumiečių „štabas“ buvo kaimyniniame name, o klebonijoje tikrai buvo suslėpę blakių. Dievas mažiukus, kurie pasitiki Juo, visada saugo. Niekas neįvyksta be Dievo valios.
Kartais mes norime pasirodyti didvyriais ir viską užglostome, nepasakome, kaip kentėjome. Nepasakydami, kaip buvo kankinami žmonės, mes nedemaskuojame tiesos apie kalėjimus, apie kankinimus. Kai Nijolė vis juokiasi ir sako, kaip perėjo kalėjimus, tai neįtikina. O kodėl nepasako, kad kalėjime numetė 20 kilogramų svorio? Kodėl nepasakojame, kaip žmones bandė palaužti, kokios mintys jiems kildavo ir visgi kaip atlaikydavo kankinami.
– Bijojote? Ar niekada nekilo mintis atsitraukti?
– Bijojau, bet niekada nekilo mintis trauktis. Čia Dievo malonė... Kunigas Sigitas sakydavo, kad, važiuodama spausdinti „LKB kroniką“, turiu apsirengti kaip į kalėjimą, kad nebūtų sagų, jas iškerpa dar areštinėje, jog nebandytum nusižudyti; turiu pasiimti 50 rublių ir pasą. Kad baigsis viskas kalėjime, aš net neabejojau, tik nežinia, kada. Prošvaisčių nesimatė.
Pamenu, kai spausdinome „Aušrą“, buvo toks Maironio eilėraštis: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris/ Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,/ Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/ Ar jiems besuprantamos bus? /Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali! / Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?“ Spausdinu ir atrodo, kad Maironis man kalba, kad aš jį taip suprantu, ašaros byra ant klaviatūros: be ryto naktis. Bet reikia dirbti, reikia gelbėti Lietuvą. Gal toje naktyje ims švisti aušra. Ir vis tiek, nors į kalėjimus sodino, bet mačiau, kaip dvasia kyla, žmonės nepasiduoda, nesugniuždyti. Tada lengviau aukotis, nes yra prasmė. Pamenu, buvau Simne, vėlyvas ruduo, medžiai ošia.
Spausdinau iki vėlyvo vakaro, paskui atsigulu ir galvoju: aš tokia lepšė, jeigu kalėjimas, ar neišduosiu. Pasidarė neramu, kad galiu išduoti. Paskui pradėjau melstis gulėdama ir galvoju, kad tiems, kurie nebijo, tai mažiau nuopelnų, o aš kadangi labai bijau, tai turiu, ką aukoti. Aš aukojau tą baimę už Bažnyčią, už tautą. Dievas vargo turėjo su manimi, nes aš bailė buvau. Jis žino, kad aš bailė, tai ir apsaugojo mane nuo kalėjimo. Būdavo, Julytė peržegnoja, pabučiuoja į kaktą ir sako: dabar važiuok.
