Spektaklis topinis estiškas, sausas ir atsiribojantis, asketiškai komentuojantis griūnančią ant tavęs teksto laviną, metaforų nė su žiburių čia neaptiksi, tik dokumentinis skaitymas, tik vaizdo projekcijos atvirukai, vaikiškai susmeigiami scenoje pabertame Azijos smėlyne.
Margaritos meilės istorija eliminuota, svarbu, kad Meistras galiausiai linksta ir mirtinai palinksta rašydamas pjesę apie Staliną „Batumas“. O ir pats dramaturgas, Mariukas, prisipažįsta, kad vaikystėje rašė rašinėlį, labiau už viską gyvenime trokšdamas patekti į geriausių tarybinių pionierių stovyklą „Artekas“...
Atviruke pasirodęs kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas, žinoma, išprovokuoja spektaklio „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (rež. E. Nekrošius, 1983) prisiminimą. Mankurto paveikslas čia vėl prikeltas, bet teoriniu lygmeniu, skirtu susipažinti nežinančiam šio reiškinio jaunimui. Apie tą patį kalbančius „Totalitarinį“ ir „Šimtmečius“ stilistiškai skiria kosminiai toliai. Gal todėl atrodo, kad M.Ivaškevičiaus pjesė niekada nebus pastatyta Lietuvos scenoje.
Įdomu, kad iš informacinio pjesės dosjė (vertėjo beriamo greitu tempu) sužinai daug daugiau apie 30 metų senumo įvykius Tadžikijoje, Uzbekijoje, Kirgizijoje nei buvai skaitęs ir žinojęs kadaise (200 tūkstančių žuvusių tadžikų!). Faktai sukrečiantys. Kodėl jiems nepavyko taip kaip mums? Pernelyg siauras mentalitetas ir mankurtizmas buvo įsitvirtinęs giliau nei Baltijos šalyse? M.Ivaškevičius, atkartodamas mintinai žinomą Meistro istoriją, atveria naują klodą, dar nežinomas opas. Režisierius Hendrikas Toompere‘as jas griežtai, be seilėjimosi išdėsto brechtiškoje scenos plokštumoje. Kitas dalykas, kad mes, išauklėti visiškai kitokio, metaforinio teatro, priimame šiuos estiškus komentarus su emocine distancija.
„Totalitarinis romanas“, parodytas Jaunimo teatre tik du kartus, tampa pamoka lietuvių teatrui, trokštančiam aktualijų ir nežinančiam, kaip prie jų prieiti.
Karolio Kaupinio spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ (LNDT) – įvykis lietuvių dramos teatre, kuris efemeriškai, tarsi improvizuodamas išskleidžia prieš žiūrovą gyvą, į tavo atmintį grakščiai nusėdantį spektaklį.
Didelę dalį keturių valandų veiksmo užpildo įrašai iš televizijos archyvų, tačiau jokio disonanso su gyva scena jie nesukelia, atvirkščiai, sujungia gyvuosius ir mirusius, sutvirtina tikėjimą apie subyrančią, bet nenugalimą teatro amžinybę.
Jeigu į pirmus kritikų, aktorių, režisierių įrašus, blankius, juokingus, techniškai netobulus, žiūri su nepasitikėjimu, tai vėliau jie tampa būtina čia pat vykstančios komiškos spektaklio repeticijos dalimi, be jos neįmanoma įskelti žiežirbos ir atsispirti kuriant kažką nauja. Kelių dešimtmečių senumo videoįrašai su Rolandu Butkevičiumi, Dalia Tamulevičiūte, Irena Aleksaite ir kitais teatralais sušildo ir paruošia sceną šviežiai teatro porcijai, stimuliuoja ją – tai, ko gero, pirmas atvejis teatre, kai dokumentika atlieka tokį svarbų vaidmenį, įgalina išėjusius teatro veikėjus. Keista, bet be jos likęs spektaklis išsikvėptų (ko neatsitiktų su dauguma kitų videoįrašais prifarširuotų mūsų spektaklių). Taigi akivaizdžiai pasiteisina kino režisieriaus atėjimas į teatrą?
Žinoma, pats įspūdingiausias, širdį duriantis įrašas – „Makbeto“ repeticija su tamsioje salėje rūkančiu ir niūriai tylinčiu Eimuntu Nekrošiumi. Kadro (gimsta iliuzija, kad su gyvu režisieriumi) papėdėje, jau realioje scenoje, aktorius Dainius Gavenonis (vaidinantis patį save) įsirėžęs suka medžio rąstą (scenografė Paulė Bocullaitė čia tarsi įrašo „Makbeto“ girios parafrazę) ir maldauja Nekrošiaus, stebinčio jį iš kadro, patvirtinimo, ar gerai jis vaidina, ar dar kažką reikia pridėti. Tačiau anapusinis režisierius negailestingas, jis tyli, kadras kartojamas vėl ir vėl, labai ilgai, bet tylos, žinia, joks komentaras nenutraukia... Įvyksta stebuklingas, organiškas ir tragikomiškas gyvo / negyvo teatro susijungimas.
Spektaklio, prasidėjusio utriruotai komiškai vaidinama scena stomatologo kėdėje, „istoriją“ keičia tai lengvabūdiški vyresnio ir jaunesnio aktorių pliurpalai, tai besiblaškančio kūrybinėje ekstazėje Režisieriaus (akt. Vaidotas Martinaitis) kančios, kaip užsikabinti, nuo ko pradėti „Romeo ir Džuljetą“, o gal kažką kita.
Bet eseistinė spektaklio eiga keisis dar daug kartų, slys iš rankų, o scenos dėžutė, ją naiviai slepiant po uždangomis, tai siaurės iki minimalaus langelio, tai dalinsis į teatrą / neteatrą, aktoriai ims bendrauti, permaišydami savo asmeninius jausmus su jausmais vaidmenyse. Tas pats personažas Gavenonis ir aktorius Gavenonis kaip mitinis herojus ir kaip gailesčio vertas pastumdėlis aktoriukas keliaus per čia pat kurpiamą spektaklį bei per savo nevykėlišką asmeninį gyvenimą, ieškodamas išeities, pagalbos. Ir nesulaukdamas jos iš Režisieriaus, prigulusio ant pjedestalo nežinia ar su šlovės viltimi, ar radikulito surakintam. Kaip čia pat akyse gimstančio spektaklio perlai staiga sublyksi mažų vaidmenų atlikėjai, kuriuos fenomenaliai suvaidina vieni garsiausių aktorių – Juozas Budraitis ir Nelė Savičenko. Jų atnešama žinia – kiek dvasinių jėgų reikia tam perlui susiformuoti iki reikiamos kondicijos.
Įdomu ir tai, kad tau analizuojant spektaklį labai sunku rasti šio kūrinio siūlų galus – kritikas, kaip ir spektaklio kūrėjai, turi gyvai įsiterpti ir į tuos „mirties pranešimus“, ir į atkuriamą „spektaklio istoriją“, privalo tapti šio spektaklio dalimi, nes kitaip vyksmas išbyrės pro pirštus, virs improvizacija be meninės ambicijos. Už kadro esantis kritikas privalo spektaklį priimti neįprastai jam neracionaliai, susitapatindamas ir su dokumentiniais įrašais, ir su vaizduojama kuriamo spektaklio virtuve.
Pats įspūdingiausias, širdį duriantis įrašas – „Makbeto“ repeticija su tamsioje salėje rūkančiu ir niūriai tylinčiu Eimuntu Nekrošiumi.
Vis dėlto jautiesi laiminga suvokus, kad ir miręs spektaklio kūrėjas, ir miręs spektaklis ar nuėjusi užmarštin kurio nors spektaklio istorija – kaip ta „Makbeto“ Birnamo giria – juda ir akimirksniui (ar šimtui akimirksnių – kaip kuriam žiūrovui pasiseka) sukuria iliuziją, kad laikina yra amžina, kad teatras gyvas būtent akimirksniu, laikinumu.
Šalia sėdėjusi kolegė po spektaklio pasakė paradoksalią frazę: „Kažin ar Kaupinis būtų sukūręs tokį spektaklį, jei nebūtų atėjęs iš šalies?“ Išties, ar pažinus teatrą iš vidaus, mačius jo grožį ir bjaurastį įmanoma būtų išskelti tiek šviesos, tikėjimo ir meilės jo didenybei Teatrui?
Dokumentikos režisierė Aistė Žegulytė po poetinio filmo apie gyvūnų iškamšų amatininkus „Animus Animalis“ (2018) vėl pristato tarsi siauro tematinio profilio kūrinį „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Pasakojimą apie mikroorganizmus, kurie naikina ir mumifikuojamus kūnus, ir paveikslus. Ir vis dėlto tai ne mokslo populiarinimo kūrinys, o taip pat kaip ankstesnis darbas – poetinis žvilgsnis pro apskritą mikroskopo okuliarą į gyvenimo stebuklus.
Gražiausi filmo kadrai – ne restauruojamų šventųjų paveikslų detalės, ne mišios ir procesijos, o daugybę kartų išdidinti ir stopkadro technika nufilmuoti mikroskopiniai grybai, kurių gyvybė verda ir plečiasi ne mažiau nei kitų gyvybės formų. Kurie transformuojasi, nyksta, prisikelia kaip sudėtingiausi ir ilgaamžiškiausi kūriniai.
A.Žegulytė, kaip ta priglaudusi akį prie mikroskopo mokslininkė, tyliai suokalbininkiškai šypsosi („Kai atsistoji prie mikroskopo, nurimsti“). Nes jau žino, kad viskas yra surišta ir reikalinga, viskas baigiasi ir vėl prasideda. Matome, kaip rūpestingai – taip pat kaip paveikslas Prano Gudyno restauravimo centre – yra apgerbiama, apčiupinėjama šventojo mumija, kaip sudėliojami Dievo ir gamtos kūrinio kauleliai.
Grybai iš esmės ardo tiek paveikslą, tiek žmogaus kūną (apie į bažnyčios kriptą iškilmingai atvežtą šventąjį nebijoma garsiai pasakyti, kad „uždengus stiklu tuoj prasmirs“), tačiau mikroorganizmų naikinanti galia neperdedama, autorė neakcentuoja sunkaus darbo nei kovos, dulkės ir kaulai jos sekamoje istorijoje bet kuriuo atveju sulauks stebuklo.
Vertinga dar ir tai, kad filme sudėtingas mokslinis eksperimentas ar kruopštus restauravimo darbas egzistuoja paraleliai su religine procesija, su ritualu, kuris skaičiuoja šimtmečius ir taip pat gali būti mokslinio tyrimo objektas. Iš tolygaus filmo eismo ir kyla jo guodžianti širdį poezija.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
