Pasak Lietuvos istorijos instituto istoriko Virgilijaus Pugačiausko, prancūzmetis Vilniuje – nors ir trumpas, tačiau labai audringas šio miesto gyvenimo laikotarpis. Kasdien miestiečiai matė pro šalį pražygiuojančius Didžiosios armijos būrius – manoma, kad apie 200 tūkst. karių bent trumpam buvo užsukę į Vilnių. Miestas virto pagrindine karine prancūzų kariuomenės baze, kur buvo telkiamos pagrindinės maisto bei amunicijos atsargos.
Be abejo, tai turėjo ir savo kainą – iš miesto gyventojų buvo reikalaujama milžiniškų rekvizicijų maistu, patalpomis, vaistais, baldais, pašaru gyvuliams bei darbo jėgos karo ligoninėse ar rekrutų kariuomenėje. Netrukus dėl prastų sąlygų ligoninėse prasidėjo šiltinės ir dizenterijos protrūkiai, pasiekę net epidemijos lygį.
-
Ar tikrai Vilnius – tolerancijos miestas? Žinomi istorikai pateikė įžvalgas apie šį populiarų mitą
-
Ar jau prisijaukinome „lenkmečio“ Vilnių?: stagnacija, neregėtas antisemitizmas ir kam reikalingas Vilniaus pasas
-
Kaukių baliai, išsigimėlių pasirodymai, mediniai atrakcionai – kaip XIX amžiuje pramogavo vilniečiai?
Vis dėlto su imperatoriumi į Vilnių atvyko ne tik kariuomenė, bet ir valdininkai, prancūzų vyriausybės nariai ir net kai kurių užsienio šalių ambasadoriai. Kaip teigė šį laikotarpį tyrinėjęs V.Pugačiauskas, tokiu būdu miestas prisipildė iki šiol čia niekados neregėtos prancūzų kultūros. Ypač tai ryškiai atsispindėjo viešosiose miesto šventėse, kurios buvo skirtos tiek vietos gyventojams, tiek ir atvykusiems prancūzams.
Neseniai Lietuvos istorijos institutas išleido tritomį „Vilniaus istorija“, kuriame žinomi istorikai atskleidžia miesto gyvenimą įvairiais pjūviais nuo XIII a. iki pat 1990-ųjų. Antrajame leidinio tome V.Pugačiauskas išsamiai analizuoja svarbiausius pusmetį trukusio prancūzmečio įvykius, politinius sprendimus bei pasekmes.
Šiame pokalbyje su istoriku aptariame tai, ką prieš atvykdamas į Vilnių apie Lietuvą žinojo Napoleonas, kokius lietuviškus žodžius galėjo mokėti, ar tikrai norėjo į Paryžių perkelti Šv. Onos bažnyčią, kur paslėpti prancūzų lobiai ir kokie istoriniai ženklai šiandien Vilniuje primena šį audringą miesto laikotarpį.
– Kokia politinė situacija vyravo 1812 metais prieš Napoleono Didžiajai armijai įžengiant į Vilnių?
– Napoleonas ruošėsi nukariauti Rusiją, todėl buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus matė kaip sąjungininkus, kurie padės jam laimėti šioje kovoje. Jis buvo numatęs, kad lemiamas mūšis turėtų įvykti kažkur tarp Vilniaus ir Kauno. Toks planas turėjo logikos, mat visa Rusijos kariuomenė buvo sukoncentruota LDK teritorijoje palei Nemuną. Neabejotinai šis karas, jo manymu, turėjo baigtis galutine Rusijos kapituliacija. Prancūzijos imperatorius buvo toks tikras dėl galutinio mūšio, kad jokių kitų variantų net nebuvo apsvarstęs.
Lietuvos visuomenė, ypač kilmingieji, buvo nusiteikę pronapoleonietiškai. Prieš 1807 m. Tilžės taikos sutartį tarp Napoleono, Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo Lietuvos bajorai ketino siūlyti perkelti karą į LDK teritoriją ir net pažadėti savo paramą bei sukilimą prieš carą. Tačiau tąkart kunigaikščio Juozapo Sierakovskio delegacija prie Napoleono nebuvo prileista.
1812 m. birželį artėjant Napoleono kariuomenei, rusai savo dalinius atitraukė nuo Nemuno, taip pat ir iš Vilniaus. Tai nulėmė keletas veiksnių – rusų kariuomenė buvo kelis kartus mažesnė, maža to, ji buvo išbarstyta labai didelėje teritorijoje. Būtent todėl buvo nuspręsta trauktis ir visoms kariuomenės dalims susijungti ties Smolensku.
Tad kai birželio 28 d. vilniečių delegacija ant Panerių kalvų sutiko Napoleoną, pirmas jo klausimas buvo: „Kur rusų kariuomenė, kodėl jie nestoja į generalinį mūšį?“ Vilniečiai nežinojo, ką į tai atsakyti. Antras jo klausimas buvo labai pragmatiškas: „Kiek maisto davinių galite duoti?“
Napoleono Didžioji armija tokį pavadinimą gavo neatsitiktinai – ją sudarė apie pusę milijono karių.
Reikia suprasti, kad Napoleono Didžioji armija tokį pavadinimą gavo neatsitiktinai – ją sudarė apie pusę milijono karių. Kadangi rusai traukėsi, o prancūzų kariai su žirgais juos vijosi, jie gerokai buvo atitrūkę nuo gurguolių su maistu. Todėl maitinimo klausimas Vilniuje prancūzų kariaunai tapo gyvybiškai svarbus.
Kai vilniečių delegacija pasakė, kad miestas gali išmaitinti tik kokius 6 tūkstančius, Napoleonas liko labai nepatenkintas. Tuomet prancūzų generolų patariami vilniečiai pasižadėjo išmaitinti 100 tūkstančių ir tai imperatorių kiek apramino.
– Minėjote, kad lietuviai buvo nusiteikę gan pronapoleonietiškai, tad kodėl prie Vilniaus jo sutiktuvės buvo tokios kuklios?
– Rusų kariuomenė iš Vilniaus atsitraukė labai staiga, todėl iškilmingoms Napoleono sutiktuvėms paprasčiausiai nebuvo laiko. Prancūzijos imperatorius dėl tokio neimperatoriško jo sutikimo buvo labai nustebęs, mat, jo giliu įsitikinimu, Lenkijos krašte jis buvo laukiamas kaip išvaduotojas. Iš esmės taip ir buvo, tiesiog aplinkybės surengti iškilmingas sutiktuves buvo nepalankios.
Nepaisant to, vilniečiai jį sutiko entuziastingai. Napoleonas įsikūrė Vyskupų rūmuose, dabartinėje prezidentūroje. Beje, vos prieš kelias dienas čia viešėjo Rusijos imperatorius Aleksandras I su savo svita.
– Ką Napoleonas žinojo apie Vilnių prieš čia atvykdamas?
– Apie Vilnių, Lietuvą ir buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jis žinojo labai daug. Tai nulėmė jo iš anksto suplanuota ilgalaikė strategija.
Visų pirma, informaciją jis gaudavo iš karinės žvalgybos, kurią organizavo Varšuvoje įsikūręs prancūzų diplomatas Eduardas Binjonas (Bignon). Padedamas kunigaikščio Aleksandro Sapiegos jis buvo įkūręs šnipų tinklą, vadinamą Sapiegos biuru. Pagrindinis informatorių tikslas buvo rinkti informaciją apie Rusijos kariuomenę – karinių dalinių išdėstymą, karių skaičių, vadų charakteristiką ir t.t. Vienu metu prancūzai net siekė gauti informaciją apie tai, koks yra Dauguvos upės gylis – tikėtina, kad jie planavo kažkur čia statyti tiltus.
Antras šaltinis buvo, galima sakyti, mokslinis. Kadangi Napoleonas jau nuo 1807 metų LDK teritorijose planavo karo veiksmus prieš Rusiją, jis organizavo išsamius akademinius tyrimus apie buvusią Lenkijos valstybę. Esminis jo siekis buvo suprasti, kas nutiko, kad tokia didžiulė Abiejų Tautų Respublika žlugo ir išnyko iš politinio Europos žemėlapio. Akademikai kaip tik ir turėjo imperatoriui pateikti atsakymą į šiuos klausimus.
Šiam tikslui buvo nagrinėjama visa valstybės istorija, jos politinė raida, svarbiausi įvykiai ir pan. Tokiu būdu iki karo buvo išleisti net keli veikalai, svarbiausias iš kurių – prancūzų geografo Conrado Maltės-Bruno (Malte–Brun) knyga „Senosios ir moderniosios Lenkijos valstybės vaizdas“. Joje iš esmės buvo pateikta visa politinė Abiejų Tautų Respublikos istorija.
Knygos autorius įvardijo tris priežastis, kodėl ši valstybė žlugo. Visų pirma, tai liberum veto, kai kiekvienas Seimo narys turėjo veto teisę nutraukti posėdį ir panaikinti bet kurį nutarimą. Dėl to politinis valstybės valdymas tapo sunkiai įgyvendinamas. Antra priežastis – didikų ir bajorų konfederacijos, destabilizavusios valstybės politinį gyvenimą. Trečioji priežastis – baudžiava.
Įdomiausia tai, kad informaciją apie LDK prancūzams teikė Vilniaus universiteto profesorius Zacharijas Niemčevskis.
Beje, C.Maltės-Bruno knygoje šalia istorinių, etnografinių, geografinių žinių buvo pateiktas ir prancūzų-lietuvių kalbos žodynėlis iš 62 žodžių. Tad, labai gali būti, kad Napoleonas lietuviškai galėjo pasakyti tokius žodžius kaip „douna“, „Diewas“, „borna“ ir t.t.
– Vilniuje Napoleonas praleido devyniolika dienų. Kaip galėjo atrodyti jo kasdienybė?
– Kadangi lemiamas mūšis su Rusijos kariuomene neįvyko, Napoleonui reikėjo laiko permąstyti ir sukurti naują karo strategiją bei taktiką. Kol prancūzų kariuomenė vijosi atsitraukiančius rusų karinius dalinius, imperatorius Vilniuje kūrė planus, kaip laimėti karą.
Kol prancūzų kariuomenė vijosi atsitraukiančius rusų karinius dalinius, imperatorius Vilniuje kūrė planus, kaip laimėti karą.
Visų pirma, Vilniuje jis įkūrė Lietuvos laikinąją vyriausybės komisiją, sudarytą iš vietinių didikų, tačiau prižiūrimą prancūzų pareigūnų. Jai buvo iškelti du esminiai uždaviniai: surinkti maisto Didžiajai armijai ir suformuoti Lietuvos kariuomenę, kuri galėtų saugoti prancūzų armijos užnugarį. Įdomu tai, kad per penkis mėnesius buvo sukurti daliniai, kuriuos sudarė apie 16 tūkst. karių.
Napoleonas susitikinėjo su Lietuvos didikais, taip pat lenkų delegacija, kuri buvo atvykusi su prašymu atkurti Abiejų Tautų Respubliką, dalyvavo, nors ir labai nenoriai, įvairiuose priėmimuose.
Imperatorius taip pat labai mėgo jodinėti su nedidele palyda mieste. Kitoje Nėries pusėje, kur dabar Žirmūnai, plytėjo didžiuliai laukai – būtent čia Napoleonas priiminėjo pražygiuojančius per miestą karinius dalinius ir juos inspektavo tolesniems žygiams į Rusiją
Žinoma ir tai, kad jis labai noriai bendravo su Vilniaus universiteto rektoriumi Jonu Sniadeckiu. Savo atsiminimuose rektorius yra užfiksavęs, kad iš pokalbių su Napoleonu jam tapo aišku, jog imperatorius apie LDK buvo skaitęs viską, kas tik tuo metu buvo išleista.
Iš esmės tuo metu Vilnius buvo tapęs svarbiausia Didžiosios armijos užnugario karine baze. Po to, kai Napoleonas išvyko, Vilniuje rezidavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras H.Marė (Hugo Bernard Maret) bei daugybė kitų valdininkų. Maža to, siekdami greičiau spręsti rūpimus reikalus, paskui juos į Vilnių net ėmė keltis kai kurių užsienio šalių diplomatai. Tad galima sakyti, tuomet Vilnius trumpam buvo tapęs Paryžiumi.
– Visi žino pasakojimą apie tai, kad išvydęs Šv. Onos bažnyčią Napoleonas įsigeidė ją perkelti į Paryžių. Tai gražus mitas ar tikra istorija?
– Šis mitas yra paslaptis. Tikėtina, kad Šv. Onos bažnyčią Napoleonas tikrai matė ir gal net ne kartą. Ji tikrai galėjo sukelti jo žavesį, mat šis statinys Vilniuje buvo išskirtinis.
Tačiau jei Napoleonas tikrai išsakė tokius žodžius, juos turėjo girdėti kažkas iš artimiausios aplinkos, tad pirminis šaltinis turėjo būti užfiksuotas prancūziškai. Deja, kol kas man niekur nepavyko rasti autentiško dokumento, kuriame būtų užfiksuoti šie Napoleono išsakyti žodžiai.
Kol pirminis šaltinis nėra rastas, galime sakyti, kad šis mitas turi istorinį pagrindą ir galėtų būti panašus į tiesą. Kita vertus, jei jau yra mitas, tuomet nebūtina nei teisybė, nei istorija...
Kol pirminis šaltinis nėra rastas, galime sakyti, kad šis mitas turi istorinį pagrindą ir galėtų būti panašus į tiesą. Kita vertus, jei jau yra mitas, tuomet nebūtina nei teisybė, nei istorija...
– Kaip į Vilnių įžengus Napoleonui pasikeitė pats gyvenimas Vilniuje?
– Vilniečių gyvenimas tapo gerokai įdomesnis, spalvingesnis ir dinamiškesnis. Iš ramaus Rusijos imperijos pasienio miesto Vilnius tapo judriu europietišku miestu, kur gatvėse dažniau galėjai išgirsti ne lenkų, rusų ar žydų, bet prancūzų kalbą.
Tais mėnesiais per Vilnių nuolatos žygiavo vis kiti prancūzų armijos daliniai. Manoma, kad tuomet trumpam čia buvo užsukę per 200 tūkst. karių.
Mieste buvo įrenginėjami amunicijos bei maisto sandėliai, į kuriuos produktai ir įvairios prekės atkeliaudavo iš visos LDK teritorijos. Taip pat čia buvo steigiamos karo ligoninės. Tam buvo išnaudojami didžiausi mieste buvę pastatai – bažnyčios ir vienuolynai.
Žinoma, miestiečiams buvo ir nepatogumų, mat prancūzų karinė ir civilinė valdžia nuolat reikalavo įvairių rekvizicijų – patogių patalpų aukštiems valdininkams, transporto priemonių, vaistų, tvarsčių, kėdžių, lovų, čiužinių, drabužių, šaukštų, staltiesių, kibirų, puodelių, rankšluosčių, gyvulių maistui, šiaudų pašarui, vyno ar darbo jėgos – nuo medicinos studentų iki siuvėjų ir t.t. Visos šios išlaidos buvo perkeltos ant pačių miestiečių pečių. Tokia buvo išvadavimo iš carinės Rusijos valdžios kaina. Kita vertus, per tą laiką Vilnius bei jo gyventojai nejautė tiesioginio karo poveikio – mieste kariniai veiksmai tiesiog nevyko.
Kadangi Vilniuje apsigyveno nemažai prancūzų, pagyvėjo viešas miesto gyvenimas. Iš esmės, galima sakyti, į Vilnių tuomet atvyko prancūziška kultūra.
Kadangi Vilniuje apsigyveno nemažai prancūzų, pagyvėjo viešas miesto gyvenimas. Iš esmės, galima sakyti, į Vilnių tuomet atvyko prancūziška kultūra.
Pirmoji masinė šventė įvyko liepos 14 d. minint Lietuvos prisijungimą prie Varšuvos konfederacijos. Joje dalyvavo ir pats Napoleonas. Šventės metu vyko ne tik pamaldos Vilniaus katedroje, tačiau visi norintys miesto teatre nemokamai žiūrėjo ta proga suvaidintą spektaklį. Iškilmes vainikavo didžiulis pokylis, o miestas buvo iliuminuotos – į gatves išeinančių namų languose sužibo specialiai tam uždegtos žvakės.
Vos po pusantros savaitės, vilniečiai galėjo pasigėrėti nauju reginiu, kuris buvo skirtas Didžiosios armijos pergalėms Rusijoje pažymėti. Jo scenarijus buvo beveik identiškas pirmajai šventei – pamaldos bažnyčioje, pietūs pas generalgubernatorių, vakare iliuminacija bei nemokamas spektaklis. Dar po kelių dienų – rugpjūčio 4 d. Vilniuje buvo iškilmingai švenčiamas ir imperatoriaus gimtadienis. Tad viešasis Vilniaus gyvenimas išties tapo gerokai spalvingesnis ir įvairesnis.
– O kaip Vilnius atrodė po pusmečio gruodžio 8–10 dienomis miestą užplūdus padrikai besitraukiančios Didžiosios armijos likučiams?
– Po Berezinos mūšio Didžioji armija buvo beveik visiškai subyrėjusi, tad likę kariai kamuojami ligų, žaizdų, alkio ir šalčio pradėjo chaotiškai trauktis vakarų kryptimi. Matydamas, kad tinkamos armijos nebėra, Napoleonas nutarė aplenkti Vilnių ir per Kauną skubiai grįžti į Paryžių.
Tomis dienomis Vilnių pasiekė apie 50 tūkst. karių, o per ateinančią savaitę nuo patirtų žaizdų, ligų, išsekimo bei šalčio jų mirė apie 40 tūkst.
Tiesa, savo maršalams jis išdėstė taktinį planą – įsikurti Vilniuje, kuriame sutelktos pakankamos maisto bei amunicijos atsargos, atmušti taip pat pavargusius kazokų dalinius, apginti patį miestą ir peržiemojus sulaukti grįžtančio imperatoriaus su nauja kariuomene.
Tačiau viskas ir vėl vyko ne pagal planą. Prancūzų likučiai buvo visiškai demoralizuoti, kariai itin prastos būklės. Maža to, ir gamtinės sąlygos tąkart stojo itin nepalankios – spaudė 27–30 laipsnių šalčio. Maršalams visiškai nesisekė tinkamai organizuoti miesto gynybos.
Manoma, kad tomis dienomis Vilnių pasiekė apie 50 tūkst. karių, o per ateinančią savaitę nuo patirtų žaizdų, ligų, išsekimo bei šalčio jų mirė apie 40 tūkst. Visos Vilniaus gatvės buvo užverstos prancūzų karių lavonais bei pusgyviais kariais, kurie negalėjo pasipriešinti priešui. Šitaip Vilnius tapo galutine Didžiosios armijos žlugimo vieta.
Visos Vilniaus gatvės buvo užverstos prancūzų karių lavonais bei pusgyviais kariais, kurie negalėjo pasipriešinti priešui. Šitaip Vilnius tapo galutine Didžiosios armijos žlugimo vieta.
Įdomu tai, kad garsusis rusų karvedys Michailas Kutuzovas, iki 1812 m. buvęs Vilniaus generalgubernatoriumi, savo daliniams įsakė neliesti miesto ir pačių gyventojų. Būtent tai kazokus sulaikė nuo masinių skerdynių bei jiems įprasto miesto nusiaubimo.
Išlikę gyvi prancūzai pateko į rusų nelaisvę. Tiesa, aukšto rango karininkai galėjo laisvai judėti po miestą, o vėliau išvyko į Prancūziją. Tuo tarpu eiliniai kariai buvo siunčiami į tolimuosius Rusijos regionus, Sibirą.
Rusų valdžia visiems vilniečiams ir net privilegijuotam luomui paskelbė amnestiją ir pamiršo tai, kas čia vyko pastaruosius pusę metų.
Carinės Rusijos valdžia nesiėmė ir jokių represijų prieš gyventojus ar Vilniaus valdžią, kuri akivaizdžiai išreiškė prielankumą ir ištikimybę Prancūzijos imperatoriui. Vienintelis nukentėjęs buvo Katedros prelatas Mykolas Dluskis: šnipui jį paskundus dėl palankios kalbos Napoleono gimtadienio proga, dvasininkas trumpam buvo išsiųstas į tremtį.
Tikėtina, kad tokia švelni rusų reakcija buvo gerai suplanuota strategija. Juk kazokų daliniai nusivijo besitraukiančius prancūzus, tad būtų buvę netoliaregiška Vilniuje, kuris staiga tapo jau rusų užnugario miestu, palikti jame neramumų židinį. Rusų valdžia visiems vilniečiams ir net privilegijuotam luomui paskelbė amnestiją ir pamiršo tai, kas čia vyko pastaruosius pusę metų.
– Ar Vilniuje šiandien esama kokių nors istorinių ženklų, kurie primintų šį neilgą, tačiau audringą prancūzmečio laikotarpį?
– 2001 m. vykdant statybos darbus Šiaurės miestelio teritorijoje aptikta masinė prancūzų kareivių kapavietė. Manoma, kad čia buvo surasta apie tūkstančio karių palaikai. Po kelerių metų jie perlaidoti Antakalnio kapinėse. Minėjau, kad prancūzų karių Vilniuje galėjo mirti apie 40 tūkst., tad didžioji dalis palaikų iki šiol nėra atrasta.
Dar vienas istorinis ženklas buvo Bernardinų kapinių kolumbariume, kur buvo palaidotas nuo žaizdų mūšyje 1812 m. gruodį miręs maršalo Francois Lefevre (Lefebvre) sūnus generolas Marie Lefevre. Deja, pats kolumbariumas vėliau buvo išplėštas, tad šiandien belikusi tik apytikslė kapo vieta.
Istorinėje atmintyje išlikę pasakojimai apie tai, kad traukdamiesi iš Rusijos prancūzų kariai įvairiose Lietuvos vietose – ežeruose, Panerių kalvose, miškuose ir kitur paslėpė didžiulius lobius.
Žinoma, Napoleonui skirtą atminimo lentą galima būtų pakabinti ant prezidentūros pastato, kur imperatorius gyveno beveik dvidešimt dienų. Daugiau istorinių ženklų pačiame Vilniuje nėra išlikusių.
Tiesa, keli objektai yra už Vilniaus – tai greitkelyje Vilnius–Kaunas augantis Napoleono ąžuolas bei šalia kelio Jieznas–Vilnius esantis piliakalnis, kuris populiariai vadinamas Napoleono kepure. Abi šios vietos susijusios su Didžiosios armijos pražygiavimu.
Dar vienas su prancūzmečiu siejamas mitas – tai Napoleono lobiai. Istorinėje atmintyje išlikę pasakojimai apie tai, kad traukdamiesi iš Rusijos prancūzų kariai įvairiose Lietuvos vietose – ežeruose, Panerių kalvose, miškuose ir kitur paslėpė didžiulius lobius, kurių prisiplėšė savo žygio metu. Tai viena iš legendų, kurios atgarsių galima išgirsti ir šiandien.
