Pokalbį įrašė menotyrininkė Svitlana Liakhovets, vykdydama Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Ukrainos balsai Lietuvoje: pokalbių su ukrainietėmis ciklas“.
– Olena, papasakokite šiek tiek apie save mūsų skaitytojams.
– Esu ukrainietė, architektė ir interjero dizainerė. Gimiau ir užaugau Ukrainoje, kur sėkmingai tobulėjau savo profesijoje. Tačiau karas privertė mane palikti tėvynę ir dabar gyvenu Lietuvoje.
– Ar prieš karą Ukrainoje jautėtės visavertė?
– Tikrai. Dirbau prie gyvenamųjų ir komercinių projektų, bendradarbiavau su įvairiomis įmonėmis ir vystytojais. Jaučiausi užtikrinta savo profesija tiek paklausos, tiek realizacijos požiūriu.
Bandžiau gyventi kitoje šalyje, bet grįžau į Ukrainą, nes ten jaučiausi patogiau ir perspektyviau. Mintis palikti šalį visam laikui nekilo. Ukraina yra mano namai, čia kūriau savo ilgalaikius planus. Niekada negalvojau, kad kitoje šalyje turėsiu viską pradėti iš naujo.
– Kada pirmą kartą supratote, kad teks išvykti dėl karo? Kokie jausmai lydėjo tą akimirką?
– Iš pradžių nebuvo jokio suvokimo, kad tai tikrai vyksta ir kad tai bus taip rimta ir ilgam. Atrodė, kad viskas tuoj baigsis ir kad tai buvo kažkoks scenarijus, tik spektaklis. Bet kai man paskambino giminaičiai iš Sumų srities ir papasakojo, kad pro jų miestus link Charkivo važiuoja tankai, o civiliai gyventojai bando juos sustabdyti plikomis rankomis, tapo aišku, kad viskas labai, labai rimta.
Ir šie taikūs žmonės – tai mano bičiuliai menininkai, kurie anksčiau rankose laikė tik teptukus, o čia jie plikomis rankomis stabdo tankus, juos žudo, šaudo... Jie turi vaikų, šeimų... Tada supranti, kad tai rimta.
Apėmė visiška sumaištis ir nesupratimas, kur eiti toliau. Su karu susidūriau Vakarų Ukrainoje, kur atvykau darbo reikalais porai dienų. Kai tapo aišku, kad dėl aktyvių kovų grįžti į Kijevą neįmanoma, nusprendžiau vykti į Lietuvą. Tai nebuvo lengvas sprendimas.
Kai man paskambino giminaičiai iš Sumų srities ir papasakojo, kad pro jų miestus link Charkivo važiuoja tankai, o civiliai gyventojai bando juos sustabdyti plikomis rankomis, tapo aišku, kad viskas labai, labai rimta.
– Kur dabar yra Jūsų tėvai?
– Sumuose, Ukrainoje. Jie laikinai buvo išvykę į Lietuvą, bet paskui grįžo namo. Jiems sunkiau adaptuotis kitoje šalyje.
– Kodėl būtent Lietuva? Kaip sekėsi adaptuotis?
– Jau anksčiau dažnai būdavau Lietuvoje, nes iš čia kilęs mano gyvenimo draugas. Mes čia atvykdavome atostogų ir net vasarą praleisdavome šiek tiek laiko. Taigi neturėjau jausmo, kad esu svetimoje šalyje, bet jaučiau sumišimą. Viskas buvo suvokiama skirtingai: viena buvo atvykti į Lietuvą prieš karą verslo reikalais ar kaip svečiui, o visai kas kita – būti čia kaip pabėgėliui.
Bet aš niekada nelaikiau savęs pabėgėle. Tai greičiau buvo laikinas gyvenamosios vietos pakeitimas, galimybė suprasti, kur eiti toliau ir kas laukia Ukrainos ateityje. Tačiau situacija užsitęsė ir Ukraina vis dar nėra saugi. Niekas nežino, kas bus kitas – tai tarsi ruletė. Jaučiuosi kaip žmogus, kuris turi ieškoti saugumo ir galimybės toliau gyventi ir tobulėti naujomis aplinkybėmis.
– Ar Jums pavyko tęsti architektės darbą Lietuvoje?
– Deja, ne. Norint dirbti architektūros biuruose, reikia gerai mokėti lietuvių kalbą, išmanyti terminiją. Tai buvo iššūkis. Tačiau kartą jau buvau padariusi sėkmingą karjerą architektūros srityje. Dabar nenorėjau vėl eiti tuo pačiu keliu.
Vis dėlto architektūra lieka mano gyvenime. Yra projektų, yra bendradarbiavimas su Ukraina ir ne tik su Ukraina. Yra darbo ir dabar, pastaruosius šešis mėnesius. Kai atvažiavau į Lietuvą, kurį laiką dirbau, bet paskui mane apėmė sąstingis.
Todėl nusprendžiau, kad man reikia kažko, kas mane išblaškytų, kad negaiščiau laiko ir kažką sukurčiau jau šioje šalyje. Nusprendžiau išbandyti save naujoje srityje. Ir atidariau parduotuvę.
Architektūra lieka mano gyvenime. Yra projektų, yra bendradarbiavimas su Ukraina ir ne tik su Ukraina.
– Kaip sugalvojote atidaryti parduotuvę?
– Visada mėgau kokybiškus daiktus ir vertinau ukrainietišką produkciją. Man svarbu, kad gaminiai būtų ne tik gražūs, bet ir patogūs, pagaminti iš natūralių audinių. Visą apatinį trikotažą siuva ukrainiečių moterys, tarp jų ir iš okupuotų teritorijų išvykusios meistrės.
Kai supratau, kad negaliu tęsti architektės karjeros, nusprendžiau paremti Ukrainos meistres ir atidaryti apatinio trikotažo ir namų apyvokos reikmenų parduotuvę. Dėl to atidariau savo parduotuvę Vilniuje .
– Ar jūsų parduotuvėje yra tik ukrainietiški gaminiai?
– Ne, bendradarbiaujame ir su lietuviškais prekių ženklais. Be apatinio trikotažo, turime lietuviškos kosmetikos ir kvepalų. Man svarbu, kad parduotuvėje būtų ukrainietiškų ir lietuviškų produktų.
– Ar sunku buvo pradėti verslą Lietuvoje ir kaip lietuviai priėmė jūsų parduotuvę?
– Svarbiausia suprasti vietos teisės aktus ir įveikti kalbos barjerą. Bet jei turi noro, viskas išsprendžiama! Lietuviai yra labai draugiški ir aš čia jaučiuosi gerai.
Man patinka, kad Lietuvoje vertinami natūralūs audiniai – šilkas, viskozė, medvilnė. Dirbame tik su kokybiškais audiniais, rūpinamės, kad mūsų modeliai būtų šiuolaikiški, o siuvimas – aktualus. Ką tik atsidarėme ir dar nesame gerai žinomi, bet dirbame ties tuo.
Mūsų parduotuvė įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, Ligoninės g. 6. Dirbame nuo 12 iki 19 val. Taip pat turime „Instagram“ paskyrą.
Apie vietos moterų susidomėjimą ir palaikymą dar anksti spręsti, nes parduotuvė veikia tik tris savaites. Pirmosios klientės yra mūsų pažįstamos ir pro šalį einančios moterys.
– Koks jūsų įspūdis apie lietuvius? Ar jautėte palaikymą?
– Iš pradžių beveik niekur neidavau, išskyrus savo gatvę – gyvenu privačių namų rajone. Bet kai kaimynai sužinojo, kad esu iš Ukrainos, jie iš karto sureagavo. Visi ateidavo ir klausdavo, kuo galėtų padėti.
Jei kas nors kažką užsiaugino, atnešdavo savo daržovių, vaisių, skanėstų, rūpinosi mumis. Mes iki šiol palaikome draugiškus santykius – ir mano tėvai, ir aš. Kaimynai jau tapo mūsų šeimos dalimi.
– Ar jaučiatės prisitaikiusi Lietuvoje?
– Kasdien vis labiau ir labiau. Tai procesas, bet Lietuva man darosi vis artimesnė.
-
Vilniuje įsikūrusi Svitlana: skambučiu Rusijos žmonių nuomonės nepakeisi, aš mėginau
-
Socialinių projektų koordinatorė iš Ukrainos: jei šalis ribojasi su Rusija, tai ji nėra už rizikos ribų
-
Garsus Krymo totorių menininkas: kai Ukraina laimės, pakviesiu visus draugus kavos, lietuvius irgi
-
Dainininkė, dirigentė Maryna Pylypenko: dainuok, kad pajustum džiaugsmą tamsiais laikais
– Ar galvojate apie grįžimą į Ukrainą?
– Dabar sunku kurti planus. Kol Ukrainoje nesaugu, tol čia liksiu, bet mano širdis visada bus su gimtaisiais namais.
– Kas Jums padeda judėti į priekį?
– Aš tikiu veiksmu. Žengi žingsnį ir atsiranda naujų galimybių. Svarbiausia nesustoti.
– Kokias sunkiausias akimirkas teko išgyventi per šiuos trejus metus?
– Sunkiausi buvo artimųjų netektis kare ir Ukrainos teritorijoje. Bet, laimei, gyvenimas tęsiasi ir svarbu kurti, teikti žmonėms džiaugsmą ir naudą. Kai turi svajonę ar ateities viziją, eini jos link, kad ir kas nutiktų.
– O apie laimę... Ar per šiuos trejus metus pasikeitė Jūsų laimės suvokimas? Kokiomis akimirkomis sakote sau: „Aš esu laiminga“? Klausiu, nes karo pradžioje daugelis žmonių jautė gėdą dėl džiaugsmo...
– Negaliu sakyti, kad uždraudžiau sau būti laimingai. Neturėjau tos gėdos. Buvo vienas „bet“.
Žinant, kas ten, namuose, vyko. Nebuvo jokios priežasties džiaugtis, ir mes tiesiog nesidžiaugėme. Tai buvo savotiška gynybinė reakcija – tiesiog gyventi ir viskas.
Jei anksčiau maniau: „Aš dar turėsiu laiko“ arba „Manęs laukia tiek daug galimybių“, tai dabar laikas tarsi pagreitėjo. Dabar supranti: svarbu daryti dabar, nes rytojus gali ir neateiti.
Net negalvojau, ar džiaugiuosi, ar ne, nes pasikeitė laiko suvokimas.
– Kaip?
– Jei anksčiau maniau: „Aš dar turėsiu laiko“ arba „Manęs laukia tiek daug galimybių“, tai dabar laikas tarsi pagreitėjo. Dabar supranti: svarbu daryti dabar, nes rytojus gali ir neateiti...
Jei gali nueiti pas tėvus, nueik. Jei gali apkabinti savo vaikus, apkabink juos. Jei tokios galimybės nėra, tiesiog priimk tai kaip faktą.
– Ką patartumėte ukrainiečiams už Ukrainos ribų arba pačioje Ukrainoje?
– Visada kreipiu dėmesį į žmones, kurie kažko siekia. Ir noriu pasakyti ne tik ukrainiečiams, bet ir visiems tiems, kurie atsiduria panašiose situacijose: jei tenka palikti vietą, kur viskas jau buvo nusistovėję, reikia judėti į priekį. Darykite viską, kas įmanoma, tobulėkite maksimaliai, investuokite į save. Juk pinigų niekada neužtenka – visada yra kažkas, ką norisi nusipirkti. Bet geriau investuoti į saviugdą ir patirtį.
– Ir į sveikatą...
– Na, sveikata yra savaime suprantamas dalykas. Svarbiausia – tramdyti blogas mintis, išlaikyti pozityvų požiūrį ir priimti situaciją tokią, kokia ji yra.
– O jei galėtumėte grįžti į tą dieną, kai priėmėte sprendimą išvykti iš Ukrainos, ką pasakytumėte sau?
– Sakyčiau sau: viskas bus gerai. Kad ir kur būtume, galime aplink save kurti tai, ką norime. Svarbiausia ne vieta, o tai, ką darome, kad pakeistume savo aplinką ir gyvenimą.
