Šiame interviu cikle meno istorikė, kuratorė, nevyriausybinės organizacijos „Svitarta“ vadovė ir Lietuvos istorijos instituto projektų koordinatorė Svitlana Liakhovets kalbina ukrainietes, kurios Lietuvoje apsigyveno po 2022 m. vasario 24 d. Jos ne tik prisitaikė prie naujos realybės, bet ir tapo kultūros ambasadorėmis, praturtinusiomis Lietuvos visuomenę savo patirtimi, kūrybiškumu ir nesunaikinama dvasia.
Jų istorijos – ne tik apie išbandymus ir praradimus, bet ir apie stiprybę, savirealizaciją bei ukrainiečių ir lietuvių dialogą. Projektą „Ukrainos balsai Lietuvoje: pokalbių ciklas su ukrainietėmis“ remia Lietuvos kultūros taryba.
Ukrainiečių kultūra nesustoja net sprogimų metu. Grupė „TaRuta“ jau 18 metų propaguoja ukrainiečių folklorą visame pasaulyje, tačiau prasidėjus visuotiniam karui jų misija peržengė muzikos ribas. Dalis kolektyvo buvo mobilizuota, koncertuoti sunku, tačiau jie ir toliau groja, moko vaikus, daug savanoriauja ir vienija Ukrainą remiančias bendruomenes.
Lietuvoje jie yra žinomi ir mylimi. Tačiau jų širdys visada namuose. Apie muziką, karą, adaptaciją užsienyje ir savanorystės galią kalbėjomės su grupės „TaRuta“ nare Yaryna Tovkailo.
– Yaryna, daug Ukrainos menininkų dabar yra išvykę į užsienį. Kaip jums pavyko prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje?
– Tiesą sakant, nebuvo lengva. Lietuva mus priėmė labai šiltai, bet net ir saugiausioje vietoje mintis apie karą lieka viduje. Nuolat palaikome ryšį su Ukraina, užsiimame savanoryste, remiame savo brolius. Tačiau čia turime ir misiją – per muziką priminti pasauliui apie Ukrainą.
– Koks jausmas būti ukrainiečiu šiandien, kai tavo namuose vyksta karas? Kaip gyvenate ir jaučiate šią būseną, gyvai jausdami ukrainietišką tapatybę?
– Tai labai sunku. Bet mano pozicija susiformavo neatsitiktinai. Užaugau patriotiškoje šeimoje. Daugiau kaip 14 metų groju grupėje „TaRuta“. Kai prisijungiau prie grupės, supratau, kad muzika mums yra ne tik kūryba, bet ir būdas išreikšti savo poziciją.
Dalyvavome daugelyje renginių: akcijoje „Už kalbą“, Maidane, šimtuose savanorių koncertų ATO dalyviams fronto linijoje ir kt.
Dabar mano pozicija dar principingesnė nei anksčiau. Patirtis ir aplinkybės, kurias Ukraina išgyvena dėl plataus masto agresijos, daro pasirinkimą akivaizdų – žinome, kur juoda, o kur balta. Tačiau kartais sunku rasti bendraminčių. Vis dėlto manau, kad dabar visi ukrainiečiai turėtų turėti principingą poziciją.
– Kai kurie žmonės tiesiog priima informaciją iš televizijos. Kaip manote, ar įmanoma būti neutraliam dėl to, kas dabar vyksta, vadinti tai politika?
- Dabar tai nepriimtina. Jei būsime abejingi, karas tęsis daugybę metų ir kiekviena nauja karta už tai mokės. Dabar matome, kad kai kurie vaikai Ukrainoje jau moka už savo tėvų neatsakingumą.
Pavyzdžiui, Lietuvoje man daro įspūdį, kaip lietuviai saugo savo kalbą, kultūrą ir tautinę tapatybę. Deja, ukrainiečių situacija buvo kitokia: žmonės, turėjusius perduoti šią tapatybę, sunaikino badas, kolektyvizacija ir Stalino teroras.
Jei valstybės politika nuo 1991 m. būtų buvusi proukrainietiška, perėjimas prie tautinės savimonės būtų buvęs ne toks skausmingas. Tačiau mes turime išmokti šias skaudžias pamokas, o visas civilizuotas pasaulis turi padaryti išvadas, kad po kelerių metų neatsidurtume tame pačiame kare.
Deja, ukrainiečių situacija buvo kitokia: žmonės, turėjusius perduoti šią tapatybę, sunaikino badas, kolektyvizacija ir Stalino teroras.
– Esate žinoma muzikantė, grupės „TaRuta“ narė. Kiek metų gyvuoja grupė? Kaip karas paveikė Jūsų kūrybą?
- Mūsų grupė gyvuoja jau 18 metų. Visada turėjome aiškią kūrybinę liniją: ukrainiečių kalba, folkloras, liaudies instrumentai. Mums buvo siūloma dainuoti rusiškai, nes tai būtų „komerciškai naudingiau“, bet mes niekada nekeitėme savo principų.
Po 2022 m. situacija tapo sudėtingesnė: du mūsų muzikantai buvo mobilizuoti. Tai Rostyslavas (gitaristas) ir Dmytro (bosistas). O ankstesnis mūsų bosistas Saško Atamas taip pat kovoja jūrų pėstininkų pajėgose. Dėl to mums tapo sunkiau kurti muziką, bet mes nepasiduodame.
– Kaip dabar koncertuojate be dalies grupės?
- Prisitaikėme: dirbame su vaikų ansambliu „Hureli“, Žytomyro srities karinio rengimo mokyklos „Radovel“ auklėtiniais. Šioje mokymo įstaigoje vaikus augina ir moko Olena ir Jevhenas Romanenko bei Tarasas Kozakas.
Per paskutines gastroles Lietuvoje mes grojome su šiais vaikais ir tai pasirodė esanti nepakartojama patirtis. Praėjusiais metais taip pat pristatėme bendrą albumą su Lietuvos muzikantais ir gavome dotaciją disko ir vinilo išleidimui.
Įraše dalyvavo žinomi Lietuvos atlikėjai: Maksas Melmanas iš grupės „Biplan“, grupė „Žalvarinis“, Gabija Petrauskaitė, grupė „Skylė“, Laurynas Baškys ir Loreta Sungailienė bei kiti.
– Atrodo, kad „TaRuta“ turi daugiausiai bendrų projektų Lietuvoje tarp ukrainiečių grupių. Ar galima sakyti, kad esate garsiausia ukrainiečių grupė Lietuvoje?
- Nežinau, ar esame patys garsiausi, bet tikrai esame labai gerai žinomi. Turime daug draugų, kvietimų, projektų. Neseniai turėjome mini turą su keturiais koncertais, dalyvavome LRT laidos „Duokim garo“ filmavime.
Vaikų ansamblį, su kuriuo dirbame, žiūrovai priima labai nuoširdžiai, nes karas vis dar tęsiasi, bet vaikai dainuoja tradicines dainas, ir tai sukelia stiprių emocijų. Mes ne tik rodome ukrainiečių kultūrą, bet ir pasakojame pasauliui, kad pas mus vis dar vyksta karas.
– Ar renkate lėšas Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms?
- Taip, didžiąją dalį pinigų, gautų iš mūsų koncertų, skiriame kariuomenės reikmėms.
– Esate ne tik muzikantė ir savanorė, bet ir muzikos mokytoja?
- Taip. Aš ir toliau mokau. Internetu mokau aštuonis mokinius. Penki iš jų yra mano muzikos mokyklos Kijeve vaikai, bet dabar jie išsibarstę po visą pasaulį: Anglijoje, Nyderlanduose, Bulgarijoje, Lenkijoje. Trys liko Kijeve. Nepaisant visko, jie mokosi ir groja fleitomis.
O mane motyvuoja jų motyvacija. Taip pat dalyvauju Lietuvos ukrainiečių bendruomenės renginiuose, groju koncertuose, skaitau paskaitas apie tradicinius instrumentus, vedu meistriškumo kursus.
– Daugelis žmonių pradeda savanorišką veiklą, bet ilgainiui išsenka, atsiranda kitų užduočių, ir savanorystė pamažu nyksta. Jūs išlaikote stabilią ir sistemingą paramą kariuomenei. Ar ji prasidėjo dar prieš visišką invaziją? Savanoriaujate jau seniai, tiesa?
- Taip. Tiesą sakant, negaliu nesavanoriauti, nes mano brolis jau trejus metus kariauja, daug mano draugų ir pažįstamų kariauja, yra žuvusiųjų.
Jų atminimas ir mano dėkingumas už jų kovą verčia mane norėti padėti. Dirbu palyginti nedideliame Lietuvos fonde, kuriam vadovauja lenktynininkas Stasys Tarailė, bet stengiamės daryti viską, ką galime.
Net ir tada, kai esu pavargęs, kai atrodo, kad galo nematyti, negaliu padėti, bet darau. Paskutinį kartą rinkome pinigus 72-osios brigados, kurioje tarnauja mano brolis, oro žvalgų mokymo centrui. Tam buvo pervestos lėšos, surinktos grupės „TaRuta“ koncertų Lietuvoje metu. Dėl to mūsų darbas man asmeniškai tapo dar vertingesnis.
-
Gyvenimas, darbas ir kūryba karo metu: kaip dabar gyvena Ukrainos menininkai
-
Socialinių projektų koordinatorė iš Ukrainos: jei šalis ribojasi su Rusija, tai ji nėra už rizikos ribų
-
Garsus Krymo totorių menininkas: kai Ukraina laimės, pakviesiu visus draugus kavos, lietuvius irgi
-
Dainininkė, dirigentė Maryna Pylypenko: dainuok, kad pajustum džiaugsmą tamsiais laikais
– Tai, kad fronto linija žengia į priekį ir nėra jokio atokvėpio... Ar tai nesukelia emocinio išsekimo, apatijos?
- Taip. Labai stipriai. Kai mano brolis buvo netoli Vuhledaro Donecko srityje, negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Ypač jei ilgiau nei parą nebūdavo jokio ryšio – tai buvo tiesiog nepakeliama.
– Jūsų brolis buvo sužeistas...
Kai mano brolis buvo netoli Vuhledaro Donecko srityje, negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Ypač jei ilgiau nei parą nebūdavo jokio ryšio – tai buvo tiesiog nepakeliama.
- Taip. Jis buvo sunkiai sužeistas. Priešo bepilotis lėktuvas pataikė į automobilį, kuriuo mano brolis važiavo iš pozicijų. Sudegė visi jo daiktai, įskaitant telefoną. Kelias dienas nežinojome, kas jam nutiko, kur jis yra ir ar gyvas.
O paskui Zaporižėje, po kelių operacijų, jis susisiekė ir pasakė tik tiek: „Pasakykite visiems, kad esu gyvas, sužeistas, bet man viskas gerai“. Ir viskas. Viena vertus, supranti, kad jis gyvas, bet, kita vertus, nežinai, kas su juo bus. Tai labai sunku psichologiškai.
– Jūs turite laikytis. Tegul jis ir mes visi būname saugūs. Tai tikrai sunku. Bet pasirinkimo nėra – arba pasiduoti, arba kovoti.
- Taip. Ir aš suprantu, kad ne visi gali kovoti. Yra tokių, kurie aprūpina kitus ir jie taip pat atlieka svarbų darbą.
Bet svarbiausia, kad niekas iš mūsų nesirinko tokio gyvenimo. Mes tiesiog turėjome prisitaikyti. Ir man patinka ši frazė: „Mes nesirenkame laikų, kuriais gyvename, galime tik nuspręsti, kaip gyventi tais laikais, kurie pasirinko mus“. Tai tiesa.
– Ar jaučiate, kad kai kurie jūsų savanoriai yra išsekę ir nebeturi jėgų tęsti veiklą?
- Stasys Tarailė suvienijo Lietuvos ir Ukrainos lenktynininkus, muzikantus ir žmones, kuriems rūpėjo palaikyti Ukrainą pirmosiomis visiškos invazijos dienomis. Ir šis bendradarbiavimas tebėra labai stiprus iki šiol.
Sportininkai tokius maratonus tikriausiai suvokia kaip iššūkį, išbandymą. Kalbant apie mūsų komandą, neturime atvejų, kad kas nors perdegtų, pasiduotų, persigalvotų. Ne. Turime tikslą, pavyzdžiui, atvežti penkis automobilius, ieškome vairuotojų. Tai savanoriškas darbas, be atlyginimo.
Tai reiškia kelias dienas praleisti kelyje, daug energijos, taip pat nervų pasienyje, kur reikia užpildyti visus dokumentus ir pereiti humanitarinio krovinio deklaravimo procedūrą. Tai nėra lengva. Bet niekada nemačiau, kad lietuviai skųstųsi. Jie ištvermingi kaip vikingai. Ir jie visada geros nuotaikos.
– Bet ar nejaučiate tarp lietuvių to nuovargio?
- Taip, tam tikra prasme. Rusijos propaganda veikia, bando paveikti žmonių nuomonę. Bet dauguma lietuvių gerai prisimena rusų okupaciją. Daugelis turėjo giminaičių, ištremtų į Sibirą. Jie žino, kas yra „rusas“, todėl ir toliau mus palaiko.
– Kaip prasidėjo "TaRutos" bendradarbiavimas su Lietuva?
- Tai įvyko dar prieš man prisijungiant prie grupės. "TaRuta" pirmą kartą atvyko į folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“. Vėliau buvome pakviesti į T.Ševčenkos paminklo atidarymą Vilniuje. Taip pamažu užsimezgė ryšiai, susiradome draugų, buvome kviečiami į festivalius ir koncertus. Tapome Lietuvos muzikos scenos dalimi.
Rusijos propaganda veikia, bando paveikti žmonių nuomonę. Bet dauguma lietuvių gerai prisimena rusų okupaciją. Daugelis turėjo giminaičių, ištremtų į Sibirą.
– Kaip sutikote plataus masto invazijos pradžią? Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
- 2022 m. vasario 22 d. Charkive „TaRuta“ dalyvavo koncerte, skirtame pagerbti 2015 m. per „Vienybės maršą“ žuvusius žmones, kai sprogus bombai žuvo keturi žmonės. Po pasirodymo važiavome naktiniu traukiniu į Olevską, kur tuo metu dirbau.
Grįžę nuėjau miegoti, o pabudusi išgirdau mamos skambutį ir ji pasakė: „Yaryna, prasidėjo karas“. Olevske buvo ramu, todėl iš pradžių buvo sunku suvokti, kas vyksta.
Negalėjau grįžti į Kyjivą – tiltai buvo susprogdinti labai greitai, o Žytomyro plentas užblokuotas. Kurį laiką pasilikau Olevske, paskui išvykau į Lvivą. Ten buvo daug pabėgėlių, todėl naktinių pamainų metu budėjau geležinkelio stotyje, padėdama žmonėms, atvykusiems evakuacijos traukiniais. Tai buvo galimybė kažkaip atitraukti dėmesį nuo panikos ir baisių naujienų.
Vėliau su "TaRuta" pradėjome galvoti, ką daryti toliau, ir susisiekėme su Lietuvos savanorėmis Tatjana Narkevičiene ir Dalia Tarailiene. Jos suorganizavo humanitarinės pagalbos štabą Kristaus Prisikėlimo bazilikoje Kaune.
Pradėjome bendradarbiauti: Stasys ir jo kolegos savanoriai atvežė daiktus, o mes juos pasitikome pasienyje, perkrovėme ir išdalijome tiems, kuriems jų reikia. Po to organizavome labdaros turą po Lietuvą: įvairiuose miestuose surengėme 10 koncertų. Kartu su dainininke E.K.A. ir Lietuvos muzikantais rinkome lėšas Ukrainai.
– Taigi persikėlimas į Lietuvą vyko palaipsniui ir prasidėjo nuo savanorystės. Tačiau pasilikote čia dėl savo asmeninės istorijos?
- Taip, jūs žinote, kodėl aš gyvenu Lietuvoje... (šypsosi) Aš įsimylėjau Lietuvą, o mano asmeninė istorija prasidėjo nuo savanorystės.
– Ar sprendimas persikelti į Lietuvą buvo lengvas?
- O ne, ilgai priešinausi. Galvojau: „Karas greitai baigsis, ką aš čia, Lietuvoje, veiksiu? Tegul jis atvažiuoja pas mane.“ Bet pamažu supratau, kad gyvenimas pasikeitė.
– Jei karas baigsis, liksite Lietuvoje ar grįšite į Ukrainą?
- Nežinau... Labai noriu grįžti. Man trūksta Ukrainos. Savanorių kelionės – tai tiltas atgal namo. Kiekvieną kartą kirtus sieną man atrodo, kad dangus mėlynesnis, oras gaivesnis. To neįmanoma paaiškinti žodžiais – kūnas tai jaučia energijos lygmeniu.
– Ką jau kalbėti apie kalbų mokymąsi. Ar tu mokaisi lietuvių kalbos, ar tavo vaikinas prisitaikė prie ukrainiečių kalbos?
- O, taip! Aš vis dar mokausi lietuvių kalbos, o jis jau čiulba ukrainietiškai kaip slavas. Jo šeima taip pat jau ukrainizavosi.
Labai noriu grįžti. Man trūksta Ukrainos. Savanorių kelionės – tai tiltas atgal namo. Kiekvieną kartą kirtus sieną man atrodo, kad dangus mėlynesnis, oras gaivesnis.
– Kaip pasikeitė jūsų laimės suvokimas?
- Laimė slypi mažuose dalykuose. Ir ji tikrai nėra susijusi su materialiais dalykais. Laimė yra tada, kai iš brolio gauni žinutę „ok“. Dvi raidės, kurios reiškia, kad viskas gerai. O gal ir ne, bet jis nori, kad mes nesijaudintume.
Laimė yra tada, kai kariškiai atvyksta atsiimti jiems skirtos paramos ir mes matome juos besidžiaugiančius kaip vaikus. Kai jie atsiunčia mums nuotraukų ar net padovanoja savo asmeninius antsiuvus.
Laimė yra tai, kad galime būti kūrybingi, muzikuoti, mokyti vaikus ir matyti jų akis.
Vienas berniukas rašė: „Jei tai skaitai, dėde Vasilijau, žinok, kad aš tave myliu“. Jis tikisi, kad šį piešinį pamatys jo paties dėdė, kuris dabar yra fronte. Štai kas yra laimė.
Prieš Naujuosius metus ukrainiečių vaikai, besimokantys Kauno „Heroiam slava“ mokykloje, surengė kalėdinę mugę. Jie kepė sausainius, pardavinėjo saldumynus ir surinko 1153 eurus. Pinigus jie galėjo pasilikti sau, bet paaukojo juos kariams. Jie taip pat piešė paveikslėlius.
Vienas berniukas rašė: „Jei tai skaitai, dėde Vasilijau, žinok, kad aš tave myliu“. Jis tikisi, kad šį piešinį pamatys jo paties dėdė, kuris dabar yra fronte. Štai kas yra laimė.
– Ukrainiečių ir lietuvių draugystė dabar ypač stipri. Kaip jūs ją jaučiate?
– Tai turi tik teigiamą poveikį. Bet svarbu, kad ir ukrainiečiai, ir lietuviai neprarastų savo tapatybės. Aš esu už tai, kad ukrainiečiai, atvykę į Lietuvą, mokytųsi lietuvių kalbos. Kad nekartotume savo klaidų – kaip kad darėme su rusų kalba.
Ukrainiečiai ir lietuviai jau seniai stovi greta. Kai 1991 m. sovietų tankai prie Seimo Vilniuje traiškė žmones, ukrainiečiai iš Ukrainos sukilėlių armijos stovėjo šalia lietuvių.
Arba dar anksčiau, kai po Kengyro sukilimo, kurį kartu kėlė ukrainiečiai ir lietuviai, ėmė skilinėti Gulago sistema. Ši kova tęsėsi dešimtmečius.
Ir Lietuva yra viena iš šalių, kuri daug davė Ukrainai, kartais net iš paskutiniųjų. Nes lietuviai žino, kad jei Ukraina žlugs, jie bus kiti. Bet Ukraina nežlugs.
– Taip, nes mes kovosime.
– Mes tikrai kovosime.
