Patikslinu. Mes esame prieš pasakas. Ne prieš visas, žinoma, bet prieš Nemuno šalies pasakas pagal kažkada dar Petro Cvirkos Lietuvai rašytą knygą. Jos gali baigtis taip pat, kaip baigėsi 1940-ais.
Tada gintis nuo išorės galėjome ir buvom pasiruošę. Tačiau nepastebėjome, kaip po truputį, dar ligi užpuolimo, mes tyliai buvome sutrupinti viduj. Būtent dėl to kai Kauno gatvėmis riedėjo priešo tankai, nebuvo kam pakelti prieš juos ginklo. Nors ginklų buvo daug. Buvo mūsų pačių kurtų lėktuvų, ir haubicų, ir moderniai tam laikui paruoštų karių.
Kovoj su Trojos arkliu, kai jį tavo paties miestiečiai įtempia į miestą – nesvarbu, ar iš naivumo, ar iš piktumo – ginklai tampa beprasmiški. Ir netgi pavojingi. Skaudžiausia būtų žūti nuo savos ugnies. Tuomet svarbiausiu ginklu virsta kultūra. Tai geras ginklas. Žmonių jisai negąsdina ir neatbaido. Šį ginklą gali imti į rankas kiekvienas mūsų. Kadangi kiekvienas mūsų ir esam kultūra. Mes kultūra. Nes mes – kultūros visuomenė. Kultūringa visuomenė.
Pamirškit sąvoką „Kultūros laukas“. Nes jei yra kultūros laukas, tai kas tuomet anapus tokio lauko? Bedugnė.
Pamirškit sąvoką „Kultūros laukas“. Nes jei yra kultūros laukas, tai kas tuomet anapus tokio lauko? Bedugnė. Yra tiktai kultūra ir nekultūra. Kultūra ir natūra, kaip rašė Claude Levi-Strauss (jeigu per daug jo nesupaprastinu). Yra pasaulis, kur stiprus suvalgo silpną, ir yra kitas pasaulis – pasaulis, kur silpną stiprus gina. Tai gamtišką instinktą pranokusių žmonių pasaulis. Žmonių, kurie atjaučia, myli, sutaria, susikalba ir vienas kitą saugo. Vadinasi tai demokratija. Ir jai – mūsų stipriausiam pagrindui kartu išspręsti savo problemas – dabar gali ateiti būti paskutinis kartas.
Mes žinome ir matome, kad niekšų dabar prisikaupė daugybė. Jų stovi didelė minia ir juokiasi, o kad mes jos bijome. Galvoja, kad bijote, ką ji pasakys, kuo ji mus apšauks, kuo išvadins. Mes to nebijome. Mes jos negirdime. Mes esame pripratę prieš šito balso, be jo pasaulis tiesiog negali egzistuoti, jisai – sudedamoji pasaulio dalis.
Bet šitas balsas mūsų neišgąsdins. Jis tiesiog zvimbia kaip šūdmusė. Jį nuveji ir nekreipi. Tik tiek. Mes tam kurti. Bet mes iš karto išgirsim balsą to, kuris įvardins, kas pašlemėkai ir kaip galima būtų nuo jų atriboti Lietuvą. Mes tokius balsus girdim ir garsiai kviečiam juos prisidėt prie mūsų. Organizuokitės ir junkitės. Įsteikite mūsų palaikymo grupes.
Daug kas iš mūsų gimėme laike, kai naujai gimė ir valstybė. Ir tos valstybės atgimimas buvo paremtas tiesos ir laisvės idėja. Žmonės pradėjo sakyti tiesą ir juos tiesa padarė laisvus. Nelaukė, kad juos kas išlaisvintų. Jie ėmė teigti savo laisvę čia, dabar, iš karto, kai tik pajuto tokią galimybę. Ne „gal rytoj“ ir ne po pusės metų, o šiandien. Viskas turi įvykti šiandien. Jeigu praleisim šiandien, praleisim viską. Jie mano, kad gali mus tampyti ir taip laimėti laiko. Bet jie šį kartą apsigaus, kaip apsigavo ir tada.
Mums sako – siekim dialogo. Bendraukim. Junkitės prie mūsų. Atleiskit, bet jūs ne taip supratot. Tai jūs prie mūsų junkitės. Tai jums čia reikia apsispręsti, su kuo jūs einate – ar su kultūra, ar su upės dumblu. Nes mes jau žinom, už ką einam. Tas tikslas paprastas – pasaulis, kur kultūra triumfuoja. Pasaulis be niekšų. Galbūt tai skamba kaip utopija, bet mums utopijos patinka. Mes meno ir kultūros žmonės.
Pasaulis be tamsos – link to judėt gali visą gyvenimą. Ir tas puiku, nes nuolat žinai tikslą ir jo nepameti. Uždedi ranką ant virvės, kuri link šito tikslo veda, ir jau tada gali eiti į priekį netgi aklas. O jei paleisi ranką – ir atsimerkęs pasimesi.
Mūsų vis klausia – ką jūs dabar darysit? Mes klausiam – ką darysit jūs? Ką galit padaryt dabar, šią valandą ir šią minutę? Tai gali būti paskutinis kartas, kai jūs dar galite ką nors daryti. Kai mes dar galime ką nors visi nuveikt kartu.
Tai gali būti paskutinis kartas, kai mes dar turim šansą. Tai tikrai gali būti paskutinis kartas. Tačiau tai gali būti paskutinis kartas, kai mus įtikinėja, kad šansų nebeturim. Kai mus spaudžia į kampą. Kai tyčiojasi ir nori, kad mes bijotume. Tam irgi gali būti paskutinis kartas, jeigu tiktai tuo patikėsim ir imsim veikt kartu.
Dabar mes stovime prie mums ilgai kastos duobės. Bet mes neleisime, kad mus į ją įstumtų. Nestumsim nieko ten ir mes. Kiekvienas pasiimsime po kastuvą ir duobę tą gražiai užkasim. Užlyginsim ir pasodinsim mišką. Ir nebeleisim kirsti jo dėl pinigų.
Mes gimėme miške ir jį paliksim po savęs – vešlesnį, tankesnį, neiškirstą. Dabar prie darbo. Matote duobę, šalia stūkso didžiulis juodų žemių kalnas. Paleidžiam muziką ir dirbam.
Labai prašau, jei įsitraukėte – nebesustokit. O jei dar stovit – įsitraukit. Pasaulis bus to būrio, kuris ims ir patikės, kad jo yra pasaulis.
