Man vardinant, ką atsimenu, kas nors iš auditorijos vis pertraukdavo šūktelėdamas – dar tas buvo, dar anas. Dėl tikslaus skaičiaus galiausiai nesutarėme. Ir tai gana svarbus dalykas, šį tą sakantis ne tiek apie seminaro dalyvių atmintį, kiek apie situaciją, į kurią pakliuvome mes ir visa šalis.
Nors mitingų dalyvių ir Seimo daugumos kova, atrodo, aprimo iki kitų metų, panašu, kad kiekio ir intensyvumo prasme išgyvenome bene intensyviausią protesto akcijų laikotarpį nuo pat Antrosios Lietuvos Respublikos gimimo. Ir be minėtojo seminaro aišku: per šiuos metus išgyvenome nesuskaičiuojamą daugybę mitingų!
Nors dažno mitingo organizatoriai ir entuziastai nevengė džiaugtis pilietinės visuomenės aktyvumu ir lygintis su savotiškais lietuviškos jos versijos archetipais – Sąjūdžio mitingais
Ir nors dažno mitingo organizatoriai ir entuziastai nevengė džiaugtis pilietinės visuomenės aktyvumu ir lygintis su savotiškais lietuviškos jos versijos archetipais – Sąjūdžio mitingais, vis dėlto turbūt sąžiningiausia lygintis su artimesniais kaimynais – nuo praeito rudens pliūptelėjusia renginių banga. Toks lyginimas, žinoma, apkarpo pretenzijas į nemarią šlovę, bet, manding, gerokai įdomesnis ir daugiau pasakantis apie protesto kultūrą bei pilietinę visuomenę (kad ir plačiai šiuodu terminus interpretuotume).
Taigi, kaip atrodė aktyvizmo spektras? Nors būta ir Palestiną palaikančių akcijų, ir Žygis už gyvybę, didžioji dalis protestų orientavosi į vietines politines realijas. Dauguma organizatorių į gatves ir aikštes kviesdavo kaip nors rafinuotai pateikdami paprastą idėją: praėjusiuose Seimo rinkimuose išrinko ne tuos.
Kad ir kaip tai sutapo su veikiausiai tikru ir nesumeluotu rūpesčiu dėl valstybės, kad ir kokią teisę protestų organizatoriai turėjo šitaip galvoti, visgi toks mąstymas atrodo susaistytas su noru „privatizuoti“ pilietinę visuomenę – atiduoti ją į vieno politinio spektro segmento rankas. Mat net jei garsiai tą deklaruoti vengiama, žiūrint į didžiumą renginių, atrodo, kad tik balsuojantys už tam tikras partijas gali būti tikri demokratai, patriotai ir apskritai pilietinės visuomenės nariai. Na, ar bent tokiais būti turi gerokai didesnę teisę negu visi likusieji valstybės piliečiai.
Būtent tokiame kontekste pasirodžiusi Kultūros asamblėja buvo išskirtinė. Nuo pradžių, nuo rugsėjo pabaigoje paskelbtos peticijos (kurios teksto, beje, nebėra asamblėjos internetiniame puslapyje – o tai gali kelti įvairiausias interpretacijas), ji deklaravo, kad iš esmės valdžios keisti nenori.
Kultūros asamblėja veikė kaip pilietinės visuomenės forma, skirtinga nuo visų ankstesnių aiškaus politinio profilio „pilietinės visuomenės“ apraiškų.
Problemas kelia viena konkreti koalicijos partija, kuriai atiteko Kultūros ministerija, nors ji ciniškai žiūri ne tik į kultūrą, bet ir begalę kitų dalykų (tokio požiūrio, beje, tuomet neslėpė ir kai kurie LSDP nariai). Todėl staigūs ministerijų mainai energetika/kultūra, nors ir vyko dėl aiškių priežasčių, visgi negalėjo nesukelti nuostabos ir nepasitenkinimo. Visų pirma tuo, kad tokia mainų situacija apskritai tapo įmanoma.
Todėl Kultūros asamblėja, reagavusi į konkrečią situaciją, į konkretų įvykį, jo aplinkybes ir galimus padarinius, sugebėjo pritraukti žmones, kuriems „ne tuos išrinko“ neatrodė tokia jau didelė problema nei šalies ateičiai, nei demokratijai. Kitaip tariant, Kultūros asamblėja veikė kaip pilietinės visuomenės forma, skirtinga nuo visų ankstesnių aiškaus politinio profilio „pilietinės visuomenės“ apraiškų.
Asamblėjos susibūrimas buvo bendras ganėtinai skirtingų pažiūrų žmones vienijantis forumas, pasiūlęs progą, atsispyrus nuo tam tikros problemos ar rūpesčio, plėtoti įvairiapusį mąstymą ir galimus būdus situacijai keisti. Tai ypač aiškiai matėsi pirmąsias savaites, kai greta oficialių asamblėjos kalbėtojų pasirodydavo įvairiausios neretai gana improvizacinės, bet kartu rimtai nekritikuotos idėjos.
Būtent šis įtraukumas, o ne komunikacinis regimumas ar išradingos protesto formos, mano galva, ilgalaikėje perspektyvoje yra didžiausias Kultūros asamblėjos indėlis į pilietinės visuomenės raidą Lietuvoje. Veikiausiai pranokstantis net tai, kad protestuoti pakilo ir į pilietinę visuomenę jungėsi iki šiol daugmaž pasyviai laikęsis ir už savo problemų sprendimą vangokai kovojęs kultūros sektorius.
Tačiau Kultūros ministerijai visgi slystant „Nemuno aušrai“ iš rankų, o jos tiesioginiams ir netiesioginiams statytiniams demonstruojant įspūdingą nenuovokumą, pasigirdo abejonių tolesne Kultūros asamblėjos veiklos prasme.
Visgi lapkričio 21 d. mitingas pačiu savo šūkiu dar išlaikė atvirumą. Suformuluotas kaip klausimas „Kokios valstybės mes norime?“, jis numatė atsakymų gausą ir įvairovę. O kartu ir tam tikrą šių atsakymų suderinamumą ar bent siekį tai padaryti. Kitaip tariant, Kultūros asamblėja aiškiai formulavo, prieš ką ji pasisako, neprimesdama jokio konkretaus tikslo, už kurį turi pasisakyti jos aktyvistai ir simpatikai.
Kai ilgainiui stilizuotame kelio ženkle „krantinė“ žodį „kultūra“ pakeitė žodis „Lietuva“, iš klausimo „kokios valstybės mes norime“ dingo klaustukas.
Tačiau kai ilgainiui stilizuotame kelio ženkle „krantinė“ žodį „kultūra“ pakeitė žodis „Lietuva“, iš klausimo „kokios valstybės mes norime“ dingo klaustukas. Klausimas virto atsakymu ir viešajame Kultūros asamblėjos kalbėjime ėmė vyrauti įprastinis metų protesto judėjimų leitmotyvas – ne tuos išrinko. Valdantieji, savo ruožtu, šį leitmotyvą skatino ir palaikė mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais.
Čia nenoriu pasakyti, kad kažkas ėmė ir užvaldė Kultūros asamblėją. Ankstesnių protestų organizatoriai ir aktyvistai mielai jungėsi į ją, regėdami joje nuoseklią savo protestų tąsą. Jų balsas čia nuolat buvo neblogai girdimas.
Be to, tie, kas matė Kultūros asamblėją kaip kultūros lauko problemų sprendimo iniciatyvą, pasijuto pasiekę rezultatą – „Nemuno aušra“ atsitraukė nuo Kultūros ministerijos.
Nenoriu pasakyti, kad kažkas ėmė ir užvaldė Kultūros asamblėją. Ankstesnių protestų organizatoriai ir aktyvistai mielai jungėsi į ją, regėdami joje nuoseklią savo protestų tąsą.
Tuo tarpu principinių dabartinės Vyriausybės oponentų šalyje regimos problemos neišsisprendė. Veikiau jau priešingai – valdantieji, kaip minėjau, ne itin rodė siekiantys konsensuso ar bent kompromiso. Jie uoliai nevengė būti laikomi „ne tais“.
Tad greičiausiai čia turime reikalo su evoliucija. Neaišku, natūralia ar kiek akceleruota. Nesiimu to spręsti. Kaip ir nesiimu vertinti gerai tai ar blogai. Bandymai aiškinti gana heteorogeniškų ištakų judėjimui, kokia turėtų būti tikroji ar teisingoji jo raidos trajektorija, signalizuoja, ko gero, dar didesnį nesiorientavimą pasaulyje, nei pademonstravo bene trumpiausiai savo postuose išbuvę Lietuvos kultūros administratoriai.
Ir nors Kultūros asamblėjos ateitį prognozuoti sunkoka (Nauja politinė partija? Prisijungimas prie jau esančios? Savanoriškas išsivaikščiojimas?), visgi manau, kad ją reikėtų vertinti kaip itin svarbų pilietinės visuomenės katalizatorių.
Ir noriu tikėtis, kad jei koks nors artimos ateities ministras pirmininkas Kultūros ministeriją atiduos ne „Nemuno aušrai“, o kokiam nors kitokiam „Nacionaliniam susibūrimui“, ar kitai ciniškai kultūros, ir ne tik jos, atžvilgiu nusiteikusiai polinei grupuotei, Kultūros asamblėja ir vėl sugrįš prie savo įtraukiosios idėjos. Ir turės ne mažesnio ryžto tokiam sprendimui ir sprendėjams pasipriešinti.
