„Žmogus-dramblys“ (The Elephant Man), „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet), „Malholando kelias“ (Mulholland Drive), televizijos serialas „Tvin Pyksas“ („Twin Peaks“) – tai vos keletas garsiausių šio kino meistro darbų, viso pasaulio žiūrovams atvėrusio duris į tamsius, grėsmingus ir racionaliai sunkiai paaiškinamus pasaulius.
Pats režisierius tvirtino, kad gyvenimas yra labai painus, todėl šią privilegiją gali sau leisti ir kinas.
Daugiau nei penkis dešimtmečius trukusioje kūrybinėje biografijoje D.Lynchas išbandė įvairias meno formas – trumpametražius filmus, muzikinius klipus, eksperimentinį vaizdo meną bei animaciją. Jis taip pat fotografavo, prisidėjo prie scenografinių baldų kūrimo, užsiėmė muzika ir transcendentine meditacija.
Savo gyvenimo, kūrybos bei meditacijos patirtis režisierius sudėjo ir į knygas. Lietuviškai pasirodė kelios jų – „Pagauti didžiąją žuvį“ bei „Sapnų kambarys“, parašyta drauge su Kristine McKenna.
Jaunystėje studijuodamas tapybą Filadelfijoje, D.Lynchas pradėjo kurti eksperimentinius darbus, kuriuose jungė filmuotą medžiagą su animacija. Šis pomėgis netrukus jį atvedė į Amerikos kino Meką – Los Andželą. Čia jis ėmė studijuoti Amerikos kino instituto konservatorijoje.
Būdamas 31-erių, 1977 m. jis debiutavo pilnametražiu filmu „Trintukagalvis“ (Eraserhead). Pasak kino kritiko Vaido Gecevičiaus, nors šis juodai baltas, siurrealistinis filmas apie nykų ateities pasaulį, kūno ir sielos iškrypimus bei simbolinę visa ko pabaigą ir nesulaukė finansinės sėkmės, o žiūrovų vertinimas buvo gan prieštaringas, tačiau filmas netrukus tapo tikru naktinių seansų hitu.
„Tai buvo juosta, kurios išskirtinumas atvėrė visas Holivudo duris, pro kurias vėliau įžengė Lynchas“, – savo straipsnyje knygoje „Trumpa kino istorija“ teigia V.Gecevičius.
1980 m. režisierius pastatė biografinį filmą „Žmogus-dramblys“ apie XIX a. Londone gyvenusio Josepho Merricko – žmogaus su baisiomis veido ir kūno deformacijomis – istoriją. Šis filmas sulaukė didžiulės sėkmės ir buvo nominuotas aštuoniems Oskarams.
Po šio darbo sekė milžiniškas projektas – šimtus milijonų kainavusi Franko Herberto mokslinės fantastikos kūrinio „Kopa“ ekranizacija. Režisieriui buvo žadama kūrybinė laisvė ir visiškas jo vizijos įgyvendinimas. Tačiau kūrybinio proceso metu, kaip vėliau teigė pats D.Lynchas, jis pasijuto prodiuserių ir kino studijos įkaitu – jo filmo koncepcija buvo iškraipyta, o vėliau pats režisierius stengėsi nuo šio darbo atsiriboti.
Tačiau ši nesėkmė nesužlugdė režisieriaus – 1986 m. jis sukūrė viena iš vizitinių savo kortelių laikomą filmą „Mėlynas aksomas“, kuriame įteisino lynčišką mąstymą ir kino kalbą.
Būtent šio filmo kūrimo metu jis užmezgė bičiulystę su kompozitoriumi Angelo Badalamenti, kuris ilgainiui tapo ir kitų D.Lyncho režisuotų filmų, tarp jų ir serialo „Tvin Pyksas“, muzikos autoriumi.
1990-1991 m. sukurtas serialas apie paslaptingą merginos žmogžudystę atokiame Tvin Pykso miestelyje tapo tikra kino sensacija. Iš pirmo žvilgsnio kriminalinio siužeto drama nejučia perauga į keistų siužetų, paslaptingų istorijų ir pačią blogio prigimtį nagrinėjantį įtemptą ir sukrečiantį mistinį filmą.
1993 metais šis serialas pirmą kartą buvo parodytas ir Lietuvoje.
Šio serialo sėkmė 1992 m. D.Lynchą įkvėpė sukurti filmą „Ugnie, sek paskui mane“ (Twin Peaks: Fire Walk with Me“, kuriame pasakojama seriale rodytų įvykių priešistorė.
Po ketvirčio amžiaus režisierius vėl sugrįžo prie „Tvin Pykso“ sukurdamas 18 naujų šio filmo serijų.
Siurrealistinės nuotaikos, nelinijinio siužeto ir lynčiškų kino metaforų sklidini ir vėlesni režisieriaus darbai „Dingęs greitkelis“ (Lost Highway, 1997), „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001).
Pastarasis kino šedevras, anot V.Gecevičiaus, „vienas mįslingiausių ir painiausių režisieriaus darbų“. Už šį darbą D.Lynchas buvo nominuotas „Oskarui“, Kanų kino festivalyje jam buvo suteiktas geriausio metų režisieriaus titulas.
„Lynchui kino filmas yra magiška medija, galinti sukurti sapno būseną, – teigia V.Gecevičius savo straipsnyje „Siurrealizmo pamaina“. – Režisierius sąmoningai įmeta žiūrovą į abstrakcijas ir kasdienis protas šiuose trūkiuose neberanda vienos prasmės. Taip pastatyti filmai padeda išpildyti Lyncho lūkesčius, kad prasmės atradimas taptų individualus kiekvienam“.
2006 m. režisierius sukūrė filmą „Vidaus imperija“ (Inland Emipre), kurį kritikai lygino su ankstesniais jo mįslingais ir sunkiai paaiškinamais darbais, kurie teikia didžiulį malonumą ir peną savo išskirtinumu.
JAV Kino meno ir mokslo akademija 2019 m., už ypatingus nuoplenus kino menui, režisieriui D.Lynchui įteikė garbės „Oskarą“.
2022 m. vasario 25 d. režisierius išreiškė palaikymą Ukrainos žmonėms ir pasmerkė Rusijos invaziją į šią šalį. Savo „YouTube“ kanale kasdienės orų prognozės metu D.Lynchas paragino Rusijos prezidentą nutraukti agresiją ir nustoti sėti mirtį ir destrukciją Ukrainoje.
