Diskusijoje „Kai menininkai išeina į gatves: ar kultūra gali pakeisti visuomenę?“ dalyvavo menotyrininkės Agnė Narušytė ir Laima Kreivytė, Šiuolaikinio šokio centro vadovė Gintarė Masteikaitė, LNDM generalinis direktorius Arūnas Gelūnas. Diskusiją moderavo LRT KLASIKOS žurnalistas Marius Eidukonis.
Diskusijos metu aptartos įvairios protesto formos, kultūros protesto organizatorių įkvėpimas iš Sąjūdžio judėjimo ir pastangos kalbėtis su įvairiausiuose Lietuvos regionuose esančiais žmonėmis.
-
„Jie darė tai, ko Lietuvoje nebuvo“: kaip „Post Ars“ maištininkai laisvino meną
-
Raminta Popovienė: kultūrininkai protestuoja prieš „aušriečius“ kaip partiją, bet reikia kalbėtis
-
Kaupinio filmo premjeroje Varšuvoje – Lenkijos palaikymas Lietuvos kultūros bendruomenei
-
Dėl kultūros ministro posto – katės ir pelės žaidimas: kur ir kodėl išgaravo kairiųjų drąsa?
-
Kultūros asamblėja kviečia jungtis į protesto mėnesį: finalinėje akcijoje – traktoriai Vilniuje
Pirmas signalas – ministerijų išmainymas
Diskusijos dalyviai, praėjus mėnesiui po protesto pradžios, aptarė savo motyvacijas prisijungti prie protesto. Anot menotyrininkės A.Narušytės, bendruomenę vienija panašios vertybės.
„Mes valdžia per gyvenimą buvome ne kartą nepatenkinti. Buvome nepatenkinti ir Šarūnu Biručiu. Pati kritikavau jį. Tik tai buvo susiję su tuo, kad kritikuoji sprendimus, o esminiai dalykai lieka nepasikeitę. Esminiai dalykai: žodžio laisvė ir kūrybos laisvė. Kultūros žmonėms tai yra pagrindas, bet, manau, kad ir Lietuvos piliečiams turėtų būti pagrindas“, – dalijosi ji.
Anot A.Narušytės, pirmas signalas kultūros bendruomenei buvo Kultūros ministerijos išmainymas postų dalybose.
„Bet kai pamatėme, kokį žmogų siūlo į kultūros ministrus, supratome, kad Slovakijos, Sakartvelo, Vengrijos scenarijai yra įmanomi. Visi tie scenarijai čia bus vykdomi, mes jau seniai žinome, kokie tie scenarijai, kokios jėgos juos vykdo. Net nereikėjo jokio tyrimo atlikti“, – teigė A.Narušytė.
Anot G.Masteikaitės, dažnai iššūkiu tampa susikalbėti su oponentais politinėje erdvėje.
„Ne visi supranta, ko mes norime. Todėl bandome kalbėtis ir nuolat kartoti tą žinią. (...) Pastebėjome, kad vieno sakinio reikalavimas (patraukti „Nemuno aušrą“ iš Kultūros ministerijos – 15min) per mėnesį sugeba transformuotis į dešimt išvedžiojimų. Sunku žmonėms suprasti reikalavimo pagrindinę esmę. Ypač – politikams. Jie bando nuo šio reikalavimo išsisukti jį performuluodami. Atrodo, kad susiduriama su teksto suvokimo gebėjimų spragomis“, – pasakojo G.Masteikaitė.
Ji teigė, kad šiuo metu vykstanti „propagandinė kampanija“ prieš Kultūros protesto iniciatyvinę grupę leidžia manyti, jog jų skleidžiama žinia „kelią baimę“ politikams ir tiems, kurie tas propagandines žinutes formuluoja.
Bendravimas su „kita puse“
G.Masteikaitė diskusijos metu pasakojo, kad kultūros bendruomenei labai svarbu megzti dialogą su tais, kurie jiems nepritaria.
A.Gelūnas teigė, kad argumentų kalba ir noras įtikinti kitą – vienas svarbiausių dalykų jam.
„Kai tavo argumentai yra tiesa, o oponento – atviras melas ir šmeižtas, tuomet diskusijos kontekstas tampa teismas, prokuratūra, tyrimas ir pan. „Bendravome“ su kita puse, kai socialiniuose tinkluose apie mane buvo rašoma netiesa (A.Gelūnas turėjo omenyje R.Žemaitaičio įrašus apie jo tariamą žydišką kilmę – 15min), apie mano kolegų finansinę elgseną – grubus melas. Į tokius „argumentus“ yra vienas kelias – teismas“, – dalijosi A.Gelūnas.
Tiesa, A.Gelūnas pabrėžė, kad kultūros bendruomenė yra atvira dialogui su „Nemuno aušros“ elektoratu.
„Manau, kad tai daugybė suklaidintų žmonių. Labai panašiai, kai paskambina telefoninis sukčius ir pasako, kad sūnus yra avarijoje, pervedi pinigus ir po to prisimeni, kad to sūnaus iš tiesų neturi“, – teigė A.Gelūnas.
LNDM generalinis direktorius teigė esąs įsitikinęs, kad visuomenėje yra žmonių, kurie dėl asmeninės nesėkmės ir nuoskaudos, mano, kad ir visas likęs pasaulis turėtų nueiti „velniop“.
„Bet lygiai taip pat manau, kad tai – tik labai mažas procentas. (...) Bet visi kiti suklaidinti žmonės, norintys tikėti, kad Vilnius, kokia nors partija ar kas kitas kaltas dėl jų bėdų, yra sukalbami ir aš matau lauką, su kuriuo galime kalbėtis“, – teigė A.Gelūnas.
Anot diskusijos dalyvio, kultūra turi „visus įmanomus metodus“ siekiant dialogo.
„Kultūra yra prasmingas socializacijos kontekstas. Esame išmėginę daugybę dalykų: gali atvežti šokį, parodą, kiną, paskaitą, gerti kartu arbatą, kalbėtis. Tai pakeičia gyvenimo kokybės pojūtį. Dar yra daug neišnaudotų galimybių“, – kalbėjo A.Gelūnas.
G.Masteikaitė pridūrė, kad po intensyvaus kultūros protesto mėnesio veriasi vis naujos galimybės pasiekti daugiau žmonių.
„Mes nepaleisime šio klausimo. Prasidėjęs judėjimas įtraukia vis daugiau žmonių, einame į ilgalaikį, ilgametį darbą. Mažiausiai trejų metų, nes tai kiek skaudulių išlindo ir lenda – tai jau viskas. Negalime to „atjausti“ ar „atmatyti“. Pokytis turi įvykti dabar, nes kito šanso mes daugiau nebeturėsime“, – sakė G.Masteikaitė.
Sąjūdžio laikų patirtis
Anot L.Kreivytės, dalyvavusios tiek Sąjūdžio laikotarpio mitinguose, tiek protestuose prieš Reformatų skvero Vilniuje rekonstrukciją, šiuo metu visame pasaulyje vyksta įvairios demonstracijos, tačiau į jų masiškumą neatkreipiamas didelis politikų dėmesys.
„Tarsi nieko neįvyksta. Ar tai reiškia, kad neturime telktis ir neturime nieko daryti? Žmonių susitelkimas svarbus ne tik parodyti valdžiai, bet ir mums patiems. Svarbesnis dalykas, kuris dabar vyksta, visoje Lietuvoje buriasi kultūros asamblėjos palaikymo grupės. Tai man primena Sąjūdžio laikus. Žmonės nori tame būti“, – kalbėjo L.Kreivytė.
Anot jos, tokią žmonių reakciją išprovokuoja žodžių devalvacija ir akivaizdus melas.
„Melavo, jog ministre pirmininke bus Vilija Blinkevičiūtė. Nebuvo. Melavo, kad neis į koaliciją su „Nemuno aušra“. Du kartus. Toliau pasakojamos vienos pasakos, turimos galvoje kitose, o daroma dar trečia. Besitelkiantys žmonės man teikia vilties. Kiekvienas yra svarbus“, – dalijosi L.Kreivytė.
A.Gelūnas pridūrė, jog nekalbama apie „Vilniaus burbulą“.
„Pojūtis yra žymiai platesnio poveikio. Šįkart nekalbame apie tai, kad reikia daugiau pinigų kultūrai. Nekalbame apie tai, jog blogas yra ministras. Kalbame apie tiesą ir melą. Kai žinutė yra tokia, tai tave išgirsta ir medikai, ir ūkininkai, ir vienaragiai, ir jaunimo organizacijos. Beje, ironiška, kad jaunieji socialdemokratai pasirašė palaikymą kultūros asamblėjai. (...) Jaučiamos grėsmės laipsnis yra nepalyginamai didesnis (nei anksčiau)“, – teigė A.Gelūnas.
G.Masteikaitė diskusijos metu dalijosi, kad neseniai buvo susitikusi su Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių institucijų profesinėmis sąjungomis. Diskusijos dalyvė teigė turėjusi pokalbių ir su medikų bendruomene.
„Jie mus palaiko ir klausia, kaip galėtų prisidėti prie protesto“, – teigė ji.
Anot diskusijos dalyvių, šiame kontekste Sąjūdžio patirtis yra labai vertinga, veikia kaip pavyzdys dabartiniam judėjimui.
Menotyrininkė A.Narušytė priminė ir 2016 metų pradžioje vykusį kultūros bendruomenės protestą „Pernykštis sniegas“, kai kultūrinės spaudos atstovai kasė sniegą prie Vyriausybės, taip norėdami išreikšti nepasitenkinimą dėl tuometinio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo vėlavimo skelbti kultūrinės spaudos finansavimo konkursus.
„Tuomet ministru buvo Šarūnas Birutis. Visa didžioji žiniasklaida transliavo šį protestą. Ir pats ministras atėjo ir sureagavo teisingai, kad įstatymai, kurie buvo vilkinami, būtų priimti“, – dalijosi A.Narušytė.
Menotyrininkė priminė ir kitus protestus, kuriuos organizavo kultūros bendruomenė.
„Buvo ir menininkų grupė „Post Ars“, kuri žygiavo per Kauną su sovietinių respublikų vėliavomis taip išreikšdama savo nepasitenkinimą, kad buvę komunistai vėl grįžo į valdžią. (...) Sąjūdyje dalyvavusiam žmogui buvo baisu matyti, kad komunistus išrinko į valdžią“, – prisiminė A.Narušytė.
Anot G.Masteikaitės, nors įprasta galvoti, kad Lietuvoje protestų kultūra nėra stipri, tačiau po spalio 5-osios dienos protesto, bendruomenės turi stiprų pavyzdį.
„300 vietų visame pasaulyje. 23 užsienio šalys“, – dalijosi G.Masteikaitė.
Anot A.Narušytės, galbūt anksčiau nebūta tokių masinių protestų dėl to, kad nebuvo didesnę dalį žmonių vienijančių klausimų, vyko veikiau lokalūs protestai dėl vienokių ar kitokių valdžios sprendimų.
„M.K.Čiurlionio „Jūra“, kuri skambėjo per protestą, nuo šiol skambės kitaip. Nebus įmanoma negalvoti apie protestą šios melodijos klausantis. Spalio 5-oji diena įsirašė į tautos DNR. Buvo svarbus ne tik masiškumas, bet ir ryšys, susiformavęs tinklas. Vienas stipriausių veiksmų prieš paskelbiant Nepriklausomybę buvo Baltijos kelias. Taip, jis buvo masinis, bet kokia sudėtinga logistika: be jokio interneto ir be jokių telefonų. Reikia tokio paties ėjimo į žmones, negalime pasilikti siauroje srityje“, – pridūrė L.Kreivytė.
Įsitraukimas į politiką
A.Gelūnas pabrėžė, kad Lietuva dar nėra totalitarinė valstybė, kurioje bent minimaliai protestuojantys žmonės yra persekiojami ir teisiami.
„Baltarusijoje buvo suimami žmonės už tai, kad laikė rankas iškėlę. Užtenka paprastos aliuzijos į protestą, kad būtum persekiojamas“, – papildė L.Kreivytė.
Anot A.Gelūno, totalitarinės valstybės tokiomis tapo ir dėl to, kad didelė dalis kultūros ir meno bendruomenės atsisakė kištis į politinius reikalus.
„Kaip sakė man Vladimiras Tarasovas, beje, Lietuvos pilietis – „tegu jie ten už tos tvoros tvarkosi“ turėdamas mintyje Kremliaus tvorą. Tarsi būtų dvi pusės: vieni – susitepę, nešvarūs, o kiti – kalbantys apie dvasią, poeziją, literatūrą ir nenorintys teptis tais politiniais reikalais. Čia yra didžioji tragedija – žmonių apolitiškumas“, – diskusijoje kalbėjo A.Gelūnas.
Anot G.Masteikaitės, vienas ryškiausių įsitraukimo pavyzdžių – spalio 5-ąją dieną kino bendruomenės organizuotas vienos dienos kino festivalis, aplankęs apie 40 miestų ir miestelių.
„Kalbėjomės su žmogumi iš Kelmės – o ten yra „Nemuno aušros“ teritorija – kuris nėra niekaip susijęs su kultūra, bet jis renka Ukrainai lėšas. Jis buvo vienintelis žmogus Kelmėje, kuris sutiko į savo garažą įsileisti kino režisierius ir ten parodyti filmą. Susirinko 12 žmonių, kurie nėra visai susiję su kultūra. Tie, kurie buvo su ja susiję, bijojo eiti į tą peržiūrą. Jis įkūrė palaikymo grupę. Jis yra tas šviesulys, sakantis, kad jeigu norime pamatyti, kaip Lietuva atrodys, jei pralaimėsime („Nemuno aušrai“ – 15min), atvykite į Kelmę“, – diskusijoje pasakojo G.Masteikaitė.
Anot diskusijos dalyvės, svarbu „padaryti viską“, kad stiprėtų žmonės regionuose, atsirastų daugiau žmonių.
„Reikia atrasti kuo daugiau būdų bendrauti su žmonėmis. Čia kaip su Sąjūdžio rėmimo grupėmis – iš pat pradžių atrodo nejauku, baisu, bet paskui išsidrąsiname“, – pridūrė L.Kreivytė.
Visą mėnesį iki lapkričio 21-osios dienos kultūros bendruomenė organizuoja įvairiausių formų protestus. Šį mėnesį vainikuos ir masinis protestas, kuriame pažadėjo dalyvauti žemdirbių bendruomenė su traktoriais. Planuojama sutelkti jėgas protestuojant prieš „Nemuno aušrą“ Kultūros ministerijoje.
