Prieš daugiau nei dešimtmetį pasirodžiusi P.Smith knyga „Tiesiog vaikai“ itin palankiai buvo sutikta tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Naujausioje savo biografinėje knygoje autorė pasakoja apie užsispyrusią mergaitę pokario pasaulyje, pripildytame vaikiškos vaizduotės stebuklų; apie jauną moterį, Niujorko gatvėse sutinkančią Bobą Dylaną ir Williamą Burroughsą; apie menininkę, besimokančią iš Arthuro Rimbaud maišto ir atrandančią savo pačios balsą – poetišką ir drauge šiurkštų, bet kupiną šviesos.
P.Smith ryžtingai atmeta miesčioniško moteriškumo normas, aistringai kuria poeziją ir dainas, o pasiektos šlovės atsisako vardan vidinės laisvės.
Pasirodžius lietuviškam menininkės autobiografijos „Angelų duona“ leidimui (tiek šią, tiek ankstesnę knygą „Tiesiog vaikai“ išleido „Kitos knygos“), publikuojame ištrauką iš šios knygos – apie jos gyvenimą pačioje Niujorko širdyje aštuoniasdešimtiniais, bohemą, mėgstamas knygas bei muzikos pradžią. Knygą iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė.
***
1973-iaisiais persikėliau į nedidelį butą Makdugalo gatvėje, priešais „Kettle of Fish“, kadaise Kerouaco dažnai lankytą barą. Tai buvo spartaus kismo laikas. Dienomis dalimi eta to dirbau knygynuose, naktimis sėdėdavau namie ant grindų ir rašydavau. Kartais apėmus įkvėpimui neapsiribodavau sąsiuvinio puslapiu, didelius popieriaus lapus smeigdavau prie tinkuotų sienų ir piešdavau su arogantišku užtikrintumu. Mano darbai darėsi vis fiziškesni, eilėraščių eilutės nusidriekdavo ant sienų. Šūkalodavau savo eilėraščius, kol šmaikštus manifestas išsiliejo per mano mažą asmeninę visatą: mes meno žiurkės, nu smurgę šunyčiai, nuvalkioti žodžiai.
Vieną rytą užsukęs Robertas atsinešė į nosinę suvyniotų pejotlio rutuliukų. Bijojau piktnaudžiauti šventu narkotiku, bet pasitikėjau Robertu, tad mes juo pasidalinome. Laikas neteko prasmės, rytas ištirpo į vakarą. Kur buvai? – klausė jis. Aš įžengiau į tuščiavidurį kalną be viršūnės, ir didingas paukštis sukruvino baltumą. Paukštis nutūpė ant keteros ir jo kilnus snapas, baltas kaip sniegas, tapo viršūne, ir aš mačiau vidų ir iš orę. Nukrito penkiasdešimt dvi žvaigždės, lemties veidai, mainydamiesi tarsi kortų kaladė. O kaip tau? – klausiau aš. Robertas šypsojosi. Štai, žiūrėk, padariau jį tau, ir padavė talismaną, sumegztą ploną žalios odos atraižą su suvertais stiklo karoliukais, kaubojišką rožinį.
1973-iaisiais persikėliau į nedidelį butą Makdugalo gatvėje, priešais „Kettle of Fish“, kadaise Kerouaco dažnai lankytą barą. Tai buvo spartaus kismo laikas.
Blykerio gatve nuėjome į „The Pink Tea Cup“. Robertas užsisakė blynų, o aš šamo su kukurūzų koše ir juodos ka vos. Prisimenu, pagalvojau, kad, net ir apsvaigęs nuo šventojo narkotiko, jis lieka menininku, o aš pasakotoja. Niekas nemąsto taip kaip mes, tarė jis ir dingo naktyje. Pasikabinau kaubojaus rožinį ant vinies prie lovos.
Vakarais, įsitaisiusi ant atsarginių laiptų, visad su knyga ant kelių, skaitydavau Mrabet, Genet, Cossery ir Paulą Bowlesą. Viršum nepaliaujamai srūvančios gatvės budriai stebėdavau, ar nepasirodys mūsų šiuolaikiniai angelai. Menas pirmasis mums suteikė jų atvaizdus, sparnuotų ir androginiškų, artimų Viešpaties sostui. Pasirodęs angelas Hagarai atnešė paguodą, Marijai – žinią, Jonui iš Patmo – Apreiškimą. Tikriausiai jie vis dar tarp mūsų, bet ar su mumis bekalbės? Vyliausi susigrąžinti laiką, kai visas žinojimas buvo prieinamas, ne išskirstytas prie augiais, bet sūkuriuojantis ore, kuriuo kvėpuojam.
Vakarais, įsitaisiusi ant atsarginių laiptų, visad su knyga ant kelių, skaitydavau Mrabet, Genet, Cossery ir Paulą Bowlesą.
Vis regėdavau nomadus, dykumas, alyvmedžių giraites. Gamindavau kuskusą, miegodavau su muslino dželaba, kurią nusipirkau marokietiškoje krautuvėlėje už kampo. Klausiausi Patty Waters, Alberto Aylerio ir „Pearls Before Swine“. Viena pati šokdavau pagal „Rolling Stones“ ir „Velvet Underground“. Tuo metu buvau laiminga, viskas rodės įmanoma.
Pasirodžiau „La MaMa“ teatre, vaidinau vienaveiksmiuose Samo Shepardo spektakliuose. Man patiko būti scenoje, bet buvau įsitikinusi, kad aktorės iš manęs nebus. Neilgai trukus įgriso kartoti tą patį, kas vakarą žiopčioti tuos pačius žodžius. Labiau norėjosi rašyti ir kalbėti savaip. Rašiau man patikusių albumų recenzijas ir dirbau „Scribner’s“ knygyne. Per pietų pertraukas dažnai aplankydavau Andreasą Browną, kuriam priklausė „Gotham Book Mart“. Susidomėjęs mano kūryba, jis išleido mano prozinių eilėraščių knygelę ir nedidelėje Gotamo galerijoje surengė pirmąją mano piešinių parodą.
„Chelsea“ viešbutyje pažinau daug poetų ir muzikantų. Užsukdavau į skaitymus Šv. Morkaus bažnyčioje, sulaukiau kvietimo paskaityti su Jimu Carrollu ir Allenu Ginsbergu.
„Chelsea“ viešbutyje pažinau daug poetų ir muzikantų. Užsukdavau į skaitymus Šv. Morkaus bažnyčioje, sulaukiau kvietimo paskaityti su Jimu Carrollu ir Allenu Ginsbergu. Džiaugiausi proga pasirodyti šalia šių didžių poetų, bet norėjosi kažko dar daugiau. Draugas supažindino su nuostabiuoju, eklektiškuoju Sandy Bullu, paauglystėje daug valandų praleidau klausydamasi jo albumo „Fantasias“.
Nusprendėme pamėginti drauge pamuzikuoti mažame džiazo improvizacijų klube. Skaičiau ilgą kūrinį „All the hipsters go to the movies“, kurį įpusėjusi tiesiog ėmiau improvizuoti pagal jo ūdu skambinamus painius motyvus. Tai buvo jaudinanti patirtis; Sandy mane įkvėpė ir padrąsino. Pasiduodama pozityviam impulsui, žengiau pirmus padrikus žingsnius į viešumą. Meno galerijose, bibliotekose, ant stogų ir net planetariume deklamuodavau ir dainuodavau savo eilėraščius, dažnai elektrine gitara pritariant Lenny Kaye.
Meno galerijose, bibliotekose, ant stogų ir net planetariume deklamuodavau ir dainuodavau savo eilėraščius, dažnai elektrine gitara pritariant Lenny Kaye.
Mes nesam savo pačių šeimininkai, rašė Hermanas Hesse. Ilgai apie tai galvojau ir nusprendžiau, kad gal tai ir tiesa, vis dėlto mes esam savo kūrybos šeimininkai. Bobą Dylaną ir toliau laikiau svarbiausiu pavyzdžiu, jis man buvo iš visų artimiausias: jo kalba, jo eisena, jo išvaizda iš „Tarantula“ etapo, marškiniai su aukšta dvigubai susegta apykakle, tamsūs akiniai. Tačiau aš niekad nenorėjau būti juo; visad jaučiausi savimi. O kartais išvis su niekuo nesitapatindavau. Išgyvenau savo asmeninį grunge periodą, susegamų megztinių ant vintažinių suknelių. Su kareiviškais batais žygiuodavau per Vašingtono aikštę, svarstydama, kaip išreikšti savo sielą.
Retkarčiais pasirodydami su poezijos, trijų akordų ir įstabaus triukšmo mišiniu mudu su Lenny pritraukėm šiokį tokį gerbėjų būrį; toks muzikavimas tiko mums abiem. Rimbaud spontaniškai tapo mudviejų kelrodžiu, ir, norėdami pagerbti knygos „Sezonas pragare“ šimtąsias publikavimo metines, nusprendėm praplėsti savo muzikinę kalbą ir susirasti pianistą.
Retkarčiais pasirodydami su poezijos, trijų akordų ir įstabaus triukšmo mišiniu mudu su Lenny pritraukėm šiokį tokį gerbėjų būrį; toks muzikavimas tiko mums abiem.
Danny Fieldsas, kuris buvo neblogas muzikinis piršlys, nusiuntė pas Richardą Sohlą. Richardas buvo jaunesnis, ilgom auksinėm garbanom, lyg Tadzio iš „Mirties Venecijoje“. Jis buvo įžvalgus, turėjo muzikinį išsilavinimą ir galėjo vienodai nerūpestingai groti Mendelssohną, miuziklų melodijas ir trijų akordų roką. Jų padedama aš atradau ir sustiprinau savo pačios balsą. Galėjau be galo plaukti ritmiškomis Richardo akordų bangomis, o Lenny turėjo marias erdvės interpretacijoms. Tapome vienu organizmu, triguba kebekne, kaip sakydavo Lenny.
1974-aisiais, ieškodami bendraminčių, radome poetus Tomą Verlaine’ą ir Richardą Hellą, subūrusius grupę „Television“. Jie buvo atradę CBGB, pamirštą, apleistą barą Boverio gatvėje, kurio savininkas Hilly Kristalas leido susiręsti nedidelę sceną. Nebuvo jokių taisyklių, tik būti laisviems, jokių finansinių lūkesčių. Mes visi ieškojom kažko naujo, jungėme poeziją ir roką, be jokių puošmenų, be jokių gudrybių. Ieškodami nušvitimo gal ir susitepdavom, bet ieškodami paprastumo apsivalydavom; mes siekėme abiejų.
Mes visi ieškojom kažko naujo, jungėme poeziją ir roką, be jokių puošmenų, be jokių gudrybių.
Mane patraukė Tomas Verlaine’as, kampuotas karikatūriškas angelas, galbūt talentingiausias ir gražiausias iš visų. Jaunystė savaime graži, ji stulbina net pro dėmėtą netobulumo šydą. Prisimenu, kaip gniaužė kvapą ta bręstanti scena, meno žiurkių įsiliejimas, o tada atskilimas nuo plačios kultūrinės istorijos, su trykštančia kūrybine energija tekinom skuodžiant į ateitį.
Birželio pradžioje su Richardu ir Lenny susitikom „Elec tric Lady“ studijoje Vakarų 8-ojoje gatvėje, keli kvartalai nuo mano namų. 6-uoju dešimtmečiu ir 7-ojo pradžioje tai buvo menininkų gatvė. Hansas Hofmannas tapyti mokė tame pačia me pastate, kuriame Jimi Hendrixas buvo įsirengęs studiją, o kitapus gatvės buvo Jacksono Pollocko ir Lee Krasner ateljė.
Savarankiškai įrašėm singlą – Hendrixo „Hey Joe“ interpretaciją ir repą „Piss Factory“, įkvėptą žiaurių sąlygų, kurias patyriau dirbdama profsąjungai nepriklausančioje gamykloje Pietų Džersyje. Robertas išdidžiai finansavo tris valandas studioje, Lenny prodiusavo, o Tomas Verlaine’as pridėjo agresyviai įkyrią pagrindinės gitaros partiją kūrinyje „Hey Joe“.
Singlą pagaminom Filadelfijoje ir už du dolerius pardavinėjom gatvėse, Vašingtono aikštės parke, „Gotham Book Mart“ knygyne ir ant Metropoliteno meno muziejaus laiptų. Rugpjūtį mūsų trio, apšildomas „Television“, dvi savaites grojo naktinio klubo „Max’s Kansas City“ antrame aukšte, kur pirmąsyk išvydau „Velvet Underground“. Įmetęs ketvirtį dolerio Richardas klubo muzikos aparate įjungė „Piss Factory“. Visi labai didžiavomės.
Neturėjau plano ar tikslo, tiesiog natūralios permainos vedė mane nuo rašytinio prie sceninio žodžio. Nuo vienatvės prie bendradarbiavimo.
Neturėjau plano ar tikslo, tiesiog natūralios permainos vedė mane nuo rašytinio prie sceninio žodžio. Nuo vienatvės prie bendradarbiavimo. Iš „Chelsea“ į „Caffé Dante“ ir kabaretą. Viena virto į kita. „Wartoke Concern“, vadovaujama Jane Friedman, neoficialiai tapo mūsų vadyba. Jie suteikė patalpas repeticijoms už senojo Viktorijos teatro Taims aikštės vakaruose, pačioje Niujorko širdyje.
Mūsų trijulė pagaliau turėjo erdvę dirbti prie naujų kūrinių. Per Rimbaud mirties metines „Roosevelt“ viešbutyje prie Didžiojo centrinio traukinių terminalo surengėm pasirodymą „Rokas ir Rimbaud III“, o Sandy Bullas pasirodė kaip svečias. Nors vieta buvo neįprasta, eilė nusidriekė net gatvėje, liudydama nesuvokiamai augantį populiarumą. Paskui su Jane Friedman skridom į Vakarų pakrantę, kur grojom klubuose bei baruose ir pagerbėm Rimbaud muzikos parduotuvėje „Rather Ripped Records“. Plėtėsi ne tik mūsų gerbėjų ratas, bet ir muzikinės idėjos, tad atėjo metas papildyti grupę.
Sergėdami savo savastį, ieškojom žmogaus, kuris grotų panašiai ir nemėgintų mūsų stumti tradiciškesne kryptimi.
Gruodžio vidury smarkiai lijo. Savo repeticijų kambaryje surengėm perklausas gitaristams ir bosistams. Sergėdami savo savastį, ieškojom žmogaus, kuris grotų panašiai ir nemėgintų mūsų stumti tradiciškesne kryptimi. Daugelis atsisakė priklausyti grupei, kurio lyderė – moteris, bet iš visų išsiskyrė Ivanas Kralas, talentingas pabėgėlis iš Čekoslovakijos. Darbštus, geraširdis Ivanas lengvai pritapo.
Praktikuodamiesi mes valandų valandas mėgindavom nepriekaištingai sujungti poeziją su trim akordais, kuriems vilnijant galėčiau improvizuoti ir šokti. Kaip kvartetas debiutavom apšildydami Ericą Burdoną klube „Main Point“ Filadelfijos priemiestyje. Mums visiems buvo garbė paruošti sceną tikram Gyvuliui – Ericui Burdonui – grupės „The Animals“ lyderiui.
