Nuo 2019 m. skirto 1,79 proc., 2025 m. ji sumažėjo iki 1,1 proc., o kitų metų biudžete buvo numatytas dar didesnis LR Kultūros ministerijos asignavimų mažinimas.
Tuo tarpu Lietuvos kultūros tarybos pirmininkės dr. Kristinos Mažeikaitės teigimu, būtinas bent 15 proc. biudžeto didinimas, kad tai atlieptų kylančius kultūros renginių organizavimo ir meno kūrimo kaštus.
Situacija kelia pavojų ne tik profesionalaus meno vystymuisi šalyje, bet ir visuomenės gerovei. Nepaisant to, kad viešoje erdvėje net ir politikai kalba apie kultūros svarbą stiprinant visuomenės atsparumą dezinformacijai karo akivaizdoje, finansine išraiška valstybės valdyme tai visai neatsispindi.
Vykstant paskutiniams biudžeto svarstymams, LKT pirmininkė Kristina Mažeikaitė pasakoja, ką bendro valstybės biudžeto kontekste neženklių sumų atėmimas iš kultūros lauko reikštų nevyriausybinėms kultūros organizacijoms ir profesionalaus meno kūrėjams.
– Kristina, pristatykite, prašau, Lietuvos kultūros tarybą, kokį vaidmenį jį atlieka kultūros lauke? Kuo ji skiriasi nuo kitų biudžetinių įstaigų?
– Tai, kiek daug nuveikia Lietuvos kultūros taryba (LKT) geriausiai iliustruoja viešojoje erdvėje pasikartojančios žinutės „Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba“, visoje renginių sklaidoje ir reklamoje matyt Lietuvos kultūros tarybos logotipas. Dengiame labai platų veiklų spektrą: nuo profesionalaus meno sukūrimo – spektaklių, koncertų, parodų, knygų rašymo ir leidybos – iki edukacijos ir daugybės kitų sričių ir veiklų. Kultūros taryba atsako už didžiąją dalį profesionalaus meno sukūrimo ir, ne mažiau svarbu, pristatymo Lietuvoje ir užsienyje.
Dabar viešojoje erdvėje pristatoma informacija, kad bus skiriama papildomai 12 milijonų kultūros darbuotojų užmokesčiui, tačiau nevyriausybinio sektoriaus tai visiškai nepalies, jei LKT biudžetas nedidės.
Taip pat esame atsakingi už visos regioninės kultūros politikos įgyvendinimą – regionų kultūros skatinimą ir bendruomenių telkimą. Turime stipendijų programą menininkams, kuri sudaro sąlygas vykdyti kūrybinę veiklą. Tai reiškia, kad bet koks menininkas/ė, pavyzdžiui tapytoja/s, gali teikti paraišką paveikslų ciklui sukurti. Taryba atsako ir už edukacines veiklas, pavyzdžiui, kai menininkas/ė dalinasi savo patirtimi su mokiniais apie tai, kaip rašomos knygos ar pan. ir padeda atrasti meną kitaip. Būtų taiklu pasakyti, kad net nežinodami, mes ir mūsų vaikai 100 proc. susiduriame su kultūros tarybos finansavimo rezultatais.
LKT taryba prisideda prie daugybės kūrinių, kurie viešina Lietuvos vardą, vienas jų – „Saulė ir jūra“, įvertintas kaip vienas geriausių kūrinių pasaulyje. LKT prisidėjo prie jo sukūrimo ir pristatymo Venecijos bienalėje, kur laimėjo pagrindinį prizą, o vėliau ir turų po visą pasaulį.
– Ką dar daro LKT, ko nedaro biudžetinės kultūros įstaigos?
– LKT be projektų finansavimo, dar turi stebėsenos ir analizės skyrių ir yra atsakinga už kultūros politikos tyrimų įgyvendinimą. Ji analizuoja menininkų gerovę ir visuomenės dalyvavimą kultūriniame gyvenime, tai kertiniai tyrimai, pagal kuriuos galima nustatyti, kaip pasiteisino finansavimas kultūros sričiai, ar pasiekiami tikslai, ar dar yra kur tobulėti. Per metus LKT finansuoja daugiau nei 1000 projektų, paskirstytą tarp maždaug 650 organizacijų iš kurių apie 350 yra nevyriausybinio sektoriaus organizacijos (NVO). Trečdalis NVO yra iš regionų. Taigi kalbame apie tikrai labai didelę kultūros bendruomenę, kurią palaiko LKT.
– Turbūt galima apibendrinti, kad LKT finansavimas leidžia sukurti darbo vietas tiems menininkams ir kultūros vadybininkams, kurie nedirba biudžetinėse kultūros įstaigose?
– Tikrai taip, minėtų LKT finansuojamų NVO darbuotojų atlyginimai yra pilnai priklausomi nuo LKT finansavimo, o prie minėtų skaičių dar reiktų pridėti tai, kad 2025 m. daugiau nei 600 menininkų gavo finansavimą per stipendijas tiesiogiai. Dabar viešojoje erdvėje pristatoma informacija, kad bus skiriama papildomai 12 milijonų kultūros darbuotojų užmokesčiui, tačiau nevyriausybinio sektoriaus tai visiškai nepalies, jei LKT biudžetas nedidės. Mažėjant LKT biudžetui pablogės NVO sektoriaus gerovė, tai palies tiek veiklas, tiek darbo vietas ir užmokestį.
– Kartu su kultūros sektoriaus asociacijomis, Lietuvos kino centru ir Lietuvos kultūros institutu jau kurį laiką atstovaujate ministerijos biudžeto klausimą derantis su vyriausybe. Kas lėmė tokią situaciją? Ir kodėl reikėjo imtis šios iniciatyvos? Kokius tikslus formulavote?
– Prie to labiausiai prisidėjo nestabilumas pačioje Kultūros ministerijoje, nes ilgą laiką neturėjome kultūros ministro. Tai neeilinė situacija, ėmėmės iniciatyvos tik todėl, kad buvo nebelikę, kas atstovautų kultūros sektorių vyriausybėje. Tuomet sektorius ėmė atstovauti pats save.
Kartais juokaudama sakau, kad tiek Lietuvos kultūros taryba, tiek Lietuvos kultūros institutas, tiek Lietuvos kino centras yra tik trys eilutės ministerijos biudžete. Finansine prasme jos visuomenei yra nelabai matomos, nes atrodo, kad viskas vyksta savaime. Bet likome neatstovaujami ir atrodė prasminga susitelkti ir bent jau išsakyti argumentus, kokia žala būtų patirta, jeigu finansavimas šioms institucijoms mažėtų, arba koks yra mūsų minimalus išgyvenimo poreikis 2026 metams. Mes net nekalbame apie 2027 ar 2028 m., nes ten mažinimai numatyti dar drastiškesni. Kol kas kalbame tik apie esamos situacijos gelbėjimą, vėliau tikimės kalbėti ir apie poreikį tvaresniam finansavimui ilgesnėje perspektyvoje.
Šiandienai buvo surinkti labai svarūs argumentai apie esamą situaciją, kodėl tas biudžetas visgi turėtų ne mažėti, o didėti bent 15 proc. Mūsų vertinimu toks padidėjimas padengtų augančius atlyginimus ir kainų padidėjimą, kuris lemia ir meno sukūrimo ir jo sklaidos, renginių organizavimo kaštus. Svarbu pažymėti tai, kad LKT biudžetas nedidėjo nuo 2022 m. ir mes ilgą laiką buvome stagnacijoje. Jei ir toliau niekas nesikeis, mes už tą patį finansavimą nebegalėsime įgyvendinti tiek pat veiklų, nes ekonominė situacija yra visai kitokia. Taigi 15 proc. padidėjimas yra minimali riba, kurios buvo prašoma akumuliuoti kainų augimo padarinius. Mūsų tikslas buvo visą tai išsakyti sprendimų priėmėjams, vyko susitikimai su kultūros komiteto nariais ir premjere, kurių metu argumentuotai pristatėme neraminančią kultūros finansavimo situaciją.
– Praėjusią savaitę Vyriausybėje įvyko posėdis dėl biudžeto, kokią biudžeto situaciją turime šiandien? Ar valdantieji įsiklausė į poreikius ir situaciją? Ar pradinis taškas, kai buvo numatytas Kultūros ministerijos biudžeto mažinimas 15 milijonų pasikeitė?
– Apytikriai, vis dar yra minus 5 milijonai, lyginant su 2025 metais, kalbant tik apie kultūros ministerijos asignavimus. Galima sakyti, kad galėjo būti ir dar blogiau, bet 5 milijonai kultūros sektoriui yra labai daug.
Liūdniausia tai, kad kalbame apie labai mažas sumas bendrame valstybės biudžeto kontekste, kurios nepakeis Lietuvos ateities, neišspręs gynybos klausimų, bet kultūros sektoriui yra gyvybiškai svarbios.
Jei LKT tektų sumažinti biudžetą penkiais procentais, tai būtų tolygu nefinansuoti nei vieno Alytaus, Marijampolės ir Panevėžio apskričių kultūros projekto – tai daugiau nei 150 projektų per metus. Jei tektų sumažinti dešimčia procentų – prie to, ką jau minėjau, prisidėtų dar 150 projektų iš Šiaulių, Tauragės ir Telšių apskričių. Daugiau nei 300 projektų yra labai didelės pasekmės ne tik kultūros bendruomenei, bet kiekvienam gyventojui, nes jų laisvalaikis bus tuštesnis, nebus, kur jį leisti.
Nėra kelio, kaip sumažinti tarybos biudžetą, kad mažinimo padariniai nepasijaustų visuomenei, nes jei nemažintume projektinio finansavimo regionuose, turėtume mažinti profesionalaus meno sukūrimo finansavimą. Tai reikštų, kad viso to, kuo mes džiaugiamės ir didžiuojamės Lietuvoje ir ką pristatome užsienyje – LKT nebegalėtų užtikrinti ta pačia apimtimi. Kitais metais tai pajustų ir Lietuvos kultūros institutas – LKI neturėtų, ko išvežti į, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros sezoną Vokietijoje. Taigi turime griūvantį procesą – pajudinus vieną dėmenį, Domino kaladėlių principu, ima griūti visa ekosistema, kuri paliečia kiekvieną gyventoją.
– Kultūros asamblėjos organizuojamame Demokratiniame pasipriešinimo forume „Kaip iššokti iš verdančio puodo“, kuris vyko šį savaitgalį Vilniuje, buvo pristatytas Slovakijos atvejis. Slovakijos kultūros atstovai dalinosi, kaip jautė politikų kerštą kultūros sektoriui po per visą šalį, panašiai kaip Lietuvoje, nuvilnijusių protestų prieš kultūros ir žiniasklaidos pavergimą nedemokratinėms jėgoms. Ar jaučiate kažką panašaus ir Lietuvoje? Ar neatstovėjimas iki galo kultūros interesų gali būti susijęs su politikų įsižeidimu?
– Manau, geriausias įrodymas, kad veikia argumentai, o ne emocijos, arba, kad suprantama problema, būtų biudžeto nemažinimas ir trūkstamų būtinų lėšų suradimas. Tai būtų tvirčiausias parodymas kultūros bendruomenei, kad jų darbas ir atnešama nauda visuomenei yra matomi yra vertinami. Juk kultūrinės veiklos prisideda prie dezinformacijos mažinimo, prie pasitikėjimo vieni kitais, prie bendruomenių stiprinimo ir pilietiškumo. Net matematiškai galima įrodyti, kad žmonės, kurie dažniau dalyvauja kultūroje, yra labiau pilietiški.
Nuo kultūros priklauso ir individuali gerovė bei pasitenkinimas gyvenimo kokybe. Dabar į visus biudžetą liečiančius klausimus vyrauja atsakymas, kad turime mažinti visų sričių finansavimą, nes turime susitelkti gynybai. Gynyba yra be galo svarbu, bet ką mes ginsime? Kultūrinės veiklos sukuria visumą, kurią ir norime saugoti. Norime saugoti savo gyvenimo būdą, savo tradicijas, pasitikėjimą kitu, norime saugoti savo tautą. Tam kultūrinės veiklos yra be galo svarbios. Jeigu jų nelieka – ką mes saugome? Kultūra tiesiogiai prisideda prie saugumo, nes tai ugdo kritiškumą brukamai dezinformacijai. Paūmėjimą visi jaučiame, todėl labai svarbu išlikti budriems, kritiškiems, sąmoningai susitelkusiems.
– Grįžtant prie klausimo, ką iš tikrųjų reiškia finansavimo mažinimas sektoriui – ar gali būti, kad menininkai, kurių kūryba garsina šalies vardą, savo darbais ugdo mūsų pilietiškumą, ir apskritai, ta situacija, kai kultūros kokybė pranoksta šalies dydį, gali pasikeisti, nes kūrėjai ims ieškoti galimybių svetur?
– Svarbu tai, kad dar iki biudžeto mažinimo turėjome situaciją, kai beveik pusė menininkų jaučiasi perdegę nuo nuolatinio kūrybinių, deja, dažnai neatlygintinų veiklų derinimo su kitais darbais ir noro įgyvendinti ambicingus kūrybinius projektus. Menininkų bendruomenė kuria be galo gražius ir svarbius dalykus, bet kas penktas iš jų gyvena ant skurdo rizikos ribos, kai pajamos nesiekia penkių šimtų eurų per mėnesį. Apskritai, vidutinės menininko pajamos, sudėjus visas vykdomas veiklas, atsilieka daugiau negu 20 % nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio. Taip buvo iki biudžeto mažinimo. Nebus taip, kad pervargusi bendruomenė, sumažėjus biudžetui kažkaip pasispaus ir toliau palaikys tą patį tempą. Mes realistiškai kalbame su bendruomene, kad visko būtų mažiau – mažiau renginių, mažiau kūrybinės ir kultūrinės veiklos regionuose, mažiau pristatymo užsienyje. Tai būtų skaudus nuostolis.
Šiandien jaučiame, kad kultūros bendruomenė yra labai aukštame lygmenyje, nebesijaučiame prastesni lyginant su kitomis Europos šalimis. Mūsų kultūros lauko atstovai yra įdomūs ir veikia bendroje Europos ir viso pasaulio kultūros ekosistemoje. Tas potencialas labai nesunkiai gali būti išbarstytas, nes tai nėra duotybė, o ilgalaikio nuoseklaus finansavimo rezultatas. Net jei jis ir nebuvo pakankamas ir dažniau buvo sukamasi iš padėties ir už mažiau padaroma daugiau – viskam yra ribos. Kitaip tariant, esant ant bangos – išvystyto kultūros potencialo, reikėtų kilti, o ne kristi žemyn.
– Esate minėjusi, jog Lietuvos kultūros tarybos biudžetas nekinta, kodėl susiklostė tokia situacija?
– LKT biudžetas stagnuoja nuo 2022 m., kai bendras biudžetas buvo 24,6 milijono, 2025 metais mes turime dar šiek tiek mažiau – 24,1 milijonus. Nuo 2024 m. iš LKT biudžeto nefinansuojamos nacionalinės įstaigos, tuomet buvo nubraukta apie 2 mln. Eur., 2025 m. biudžeto sumažėjimas buvo šiek tiek kompensuotas ir pridėta menininkų stipendijoms, bet faktas tas, kad žiūrėdami į 2022 – 2025 m. skaičius matome, kad biudžetas nesikeitė. Nacionalinės įstaigos buvo atskirtos, tačiau jos iš LKT išėjo su pinigais, o kompensuota buvo tik minimaliai menininkų stipendijoms. Iš esmės yra ignoruojamas faktas, kad organizacijos auga ir tos, kurios vykdė mažesnes veiklas, dabar yra labai sustiprėjusios. Pavyzdžiui, MO komanda kažkada tilpo į mažą erdvę Liejyklos gatvėje, o dabar yra visas muziejus. NVO sektoriaus potencialas labai stipriai išaugęs, tačiau to potencialo mes realiai niekada neatliepėme finansiškai, nes LKT biudžetas tvariai neaugo.
Nuo 2022 m. įsigaliojo naujas LKT finansavimo modelis. Iki tol buvo tam tikra prasme palankesnė situacija, nes mūsų biudžetas priklausė nuo akcizo pajamų. Modelis buvo pakeistas dėl Konstitucinio teismo sprendimo, kurį mes suprantame ir priimame, tačiau bėda ta, kad nebuvo sukurta alternatyva, nebuvo užtikrinta politinė valia skirti didesnį finansavimą kultūroje. Pagal senąją tvarką, 2025 metų LKT biudžetas būtų siekęs 37 milijonus eurų, tačiau Konstitucinis teismas išaiškino, kad Seimo nariai turi teisę priimti sprendimą ne pagal formulę, bet pagal prioritetus. Taigi tie nesikeičiantys 24 milijonai aiškiai įvardija prioritetus. Manau, kad tas skirtumas nuo 37 iki 24 milijonų yra daugiau nei pakankama, kad būtų pagrįsta, jog jau yra sutaupyta nuo kultūros perdėliojant šalies prioritetus, kultūros pinigai iš esmės jau buvo perskirstyti. Kadangi nebuvo jokios tvarios alternatyvos, kultūros sektorius nukentėjo.
– LKT terminai paraiškų konkursiniam finansavimui buvo rugsėjį, daugybė sprendimų jau yra priimti, kaip būtų sprendžiama situacija, jei galutinis LKT biudžetas būtų sumažintas?
– Negalime stabdyti LKT veiklos, nes mūsų konkursai kitiems metams yra skelbiami dar birželį. Jei lauktume, kol paaiškės biudžetas ir iki tol nepriimtume jokių sprendimų, tai paralyžiuotų kultūros lauką. Nes susipažinimas su paraiškomis, ekspertinis vertinimas, posėdžiai – viskas užtrunka. Kultūrinės veiklos turi startuoti sausio mėnesį, tad laukti patvirtinto biudžeto sprendimų priėmimui negalime – daugelyje LKT programų sprendimai bus priimti iki gruodžio 19 d. Dabar kalbame tik apie tolygios kultūrinės raidos modelį ir apie sričių konkursus, skirtus profesionalaus meno skatinimui, matyt, nukentės abi dalys, nes kitų konkursų sprendimai jau bus patvirtinti. Negalime sau leisti tokios prabangos finansavimą skirti tik galutinai paaiškėjus kitų metų biudžetui, nes turime per daug konkursų, dengiame per daug sričių, turime daugybę, pareiškėjų, kad tai būtų įmanoma. Be to, tam ir yra planavimas.
– Atsispiriant nuo dabartinės situacijos, ko jūs tikitės iš dabartinės Kultūros ministerijos?
– Akcentu lieka biudžetas. Atrodo, kad mažų mažiausiai, ką reiktų daryti, jei neišeina pagerinti situacijos – jos bent nebloginti. Tai reikštų, kad nesprendžiame problemų, bet jas marinuojame palaikydami tokį patį finansavimą. Ilgalaikėje perspektyvoje norėtųsi nebeatsidurti tokioje situacijoje, kai reikia dramatiškai gelbėti kultūros sektorių iš tokių egzistencinių krizių. Bendrai Vyriausybės programoje yra užfiksuota daug ambicingų planų, pavyzdžiui yra atskiras punktas, kuris numato LKT, LKC ir LKI stiprinimą. Aišku, kyla klausimas, kaip mažinant finansinius pajėgumus tai įmanoma.
LKT veiklos atliepia bent pusę Vyriausybės programoje numatytų kultūros tikslų, tai yra labai daug.
LKT veiklos atliepia bent pusę Vyriausybės programoje numatytų kultūros tikslų, tai yra labai daug. Ir klaidinga galvoti, kad galimas neskausmingas finansavimo mažinimas, kad niekas nepajustų. Kaip ir sakiau, visa ekosistema yra priklausoma nuo mūsų. Ne tik NVO sektorius, bet ir biudžetinės įstaigos – skiriame finansavimą ir regionų kultūros centrams ir bibliotekoms, kurios dažnai savivaldybėse yra vienintelės kultūros gyvybingumo palaikytojos.
– Ar tie 8 milijonai, kurie papildomai buvo rasti bendram Kultūros ministerijos biudžetui, yra iš tiesų realūs ir išgelbės sektorių?
– Iš tikrųjų galutinis sprendimas, kaip bus akumuliuotas finansavimo mažinimas priklausys nuo Kultūros ministerijos. Kol neturiu oficialaus rašto su atnaujintu kultūros tarybos biudžetu, yra neramu dėl bet kokių variacijų. Vilčiausi, kad yra suprantama, kokį vaidmenį atlieka finansavimą skirstančios institucijos ir kokia jų svarba ne tik kultūros bendruomenei bet apskritai – visai Lietuvos visuomenei. Liūdna, kad per pusmetį savo darbo jau ne kartą teko svarstyti, ar įmanoma užtikrinti priimtinas sąlygas ir dirbti toliau.
Kultūros tarybos nariai yra labai kompetentingi ir įsigilinę į kultūros lauko problemas. Jie nori prisidėti prie tarybos stiprinimo, finansavimo modelio tobulinimo. Į tai norisi susitelkti, nes dabar esame nuo to atitraukti ir palikti nežinioje, net nežinome, ar verta strateguoti. Aš, pavyzdžiui, nuoširdžiai norėčiau ruoštis regionų modelio atnaujinimui, nes neseniai startavo regioninės kultūros tarybos, kurias pavyko suburti ypatingai stiprias. Nuo sausio šiose tarybose turėtų būti pradėti dėlioti prioritetai kiekvienai iš apskričių, bet tam reikia garanto, kad turėsime iš ko tą planą finansuoti. Kitaip tariant, norisi ne tik teoriškai strateguoti, bet ir praktiškai tai įgyvendinti pilna apimtimi. Galvoje daugybė idėjų, kaip būtų galima viską tobulinti, tačiau tenka vis atsitraukti ir spręsti egzistencinius klausimus.
Nuo mano kadencijos pradžios įvyko daug neprognozuotų dalykų, bendrai situacija yra sudėtinga, tai ypatingai atsiliepia planavimui. Bet mes stengiamės vis tiek tęsti darbus, dėlioti kadencijos prioritetus ir pagrindinius darbus, kartais sąmoningai atsiribodami nuo vykstančio chaoso. Koncentruojamės į finansavimo skyrimą, konkursų sprendimų priėmimą, tiesiog kiek įmanoma tikslingiau dirbame, nors aplink tvyrojęs chaosas mūsų darbą verčia dvigubu.
– Sakoma, kad institucijų palaikymas yra viena svarbiausia mūsų visų misijų karo grėsmės akivaizdoje.
– Svarbu suprasti, kad viešajame sektoriuje mes dirbame dėl bendro šalies vystymosi. Pagrindinis tikslas yra tas, kad šaliai sektųsi ir ji išliktų stipri. Dėl to turėtų susitelkti ir institucijos, ir bendruomenės, nes gera gyventi šalyje, kuriai sekasi ir kuri yra saugi, kurioje yra ką veikti, ką dirbti ir kur turiningai praleisti laiką po darbo. Manau, kad visi galvojame panašiai, kultūros bendruomenėje ypatingai jaučiasi sąmoningumas ir pilietiškumas.
Matome, kaip strateginį finansavimą turinčios organizacijos sąmoningai renkasi savo veiklų įgyvendinimui vietas kur daugiau iššūkių, sudėtingesnės bendruomenės.
Pamenu, teko kurti tolygios kultūrinės raidos modelį 2019 m. Kartu startavo ir LKT strateginio finansavimo modelis, skirtas NVO skatinimui. Tuo metu su tuometiniu LKT direktoriumi Mindaugu Bundza kalbėjome, kaip norėtųsi, kad sustiprėjusios organizacijos, kurios, deja, dažniau yra iš didžiųjų miestų, darytų bendrus projektus su mažesnėmis, mažiau patirties turinčiomis iš regionų, taip stiprinant jų vadybines kompetencijas. Svajojome, kad projektai būtų stambesni ir apjungiantys daugiau savivaldybių. Šiandien ši vizija yra jau iš dalies pasiekta. Matome, kaip strateginį finansavimą turinčios organizacijos sąmoningai renkasi savo veiklų įgyvendinimui vietas kur daugiau iššūkių, sudėtingesnės bendruomenės. Jos daro bendrus projektus su regioninėmis organizacijoms, nesvarbu, biudžetinėmis ar NVO. Daug dalykų, kurie anksčiau buvo vizijose, tapo realybe.
– Kultūros protestas parodė, kaip svarbu išlaikyti santykį, neleisti centrui atsiskirti nuo periferijos, kaip jūs vertinate šiuos skirtumus?
– Man nepatinka pasakymas, kad regionuose nieko nevyksta ir juos išgelbės miestų projektai. Nieko panašaus. Pati daug kartų apvažiavau aplink Lietuvą, pačiose nuošaliausiuose vietose vykę susitikimai parodė, kiek ten vyksta gražių veiklų. Tikrai yra ką spręsti, nes neretai ten daug kas laikosi ant vieno ar kelių žmonių, bet jau tada išryškėjo, kad regionuose kultūros renginiai daug jautriau pasiekia bendruomenes. Mažame miestelyje visi yra pakviečiami asmeniškai, renginiai tampa bendruomenės susitelkimo vieta.
Dar yra klaidingai manoma, kad iš regionų mažai kas atvyksta į didžiųjų miestų nacionalines kultūros įstaigas. Šalies gyventojai, jei įdomu, ras galimybių atvykti į renginį. Taip pat daug renginių yra ir išvažiuojamųjų. Skaičiavau, kad apie septyni iš dešimties LKT finansuotų projektų bent vieną veiklą įgyvendina regionuose. Taigi nesvarbu, per kurią LKT priemonę yra finansuojami, renginiai pasiekia regionus. Daug dalykų jau labai gerai veikia, nors ką skatinti dar tikrai yra. Pavyzdžiui, menininkų rezidencijas kitose vietovėse. Nereikėtų tikėtis, kad 60 proc. visų kūrėjų, susitelkusių Vilniuje, staiga persikels gyventi kitur, bet galime paskatinti juos ten perkelti dalį savo kūrybos, pasitelkiant regionines rezidencijas. Svarbiausia tik nestabdyti, to, kas jau veikia, bet toliau auginti.
