Jos parodą iki gegužės 28 d. 18 val. galima pamatyti Vilniaus dailės akademijos parodų salėje "Titanikas", Vilniuje.
Šiuo metu menininkė gyvena Druskininkuose, čia yra įkūrusi savo dailės saloną „Neitė“, ir taip pat dirba Lietuvos specialiosios kūrybos draugijoje „Guboja“ Druskininkų skyriuje.
Pirmieji darbai
J.Kazakevičiūtės darbų kelionė prasidėjo studijuojant magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultete, kai teorinio ir praktinio tiriamojo darbo tema pasirinko „Moters kūno reprezentacija šiuolaikinėje tekstilėje“.
„Kaip ir dauguma menininkų, per kūrinius norėjau išreikšti save, kaip jaučiuosi aš pati ir kas yra man svarbu tuo metu“, – teigė J.Kazakevičiūtė ir pridūrė, kad taip pat rėmėsi feministinėmis teorijomis.
Vienas pirmųjų jos darbų yra „Žydraakės“ (2001–2002), kuriuo, kaip pasakojo menininkė, kalbėjo apie grožio sąvoką: „Kvestionavau tai, kas yra gražu/negražu. Juk kokioje nors Afrikos tautelėje ar Azijoje yra vienas grožis, o pas mus visai kitas. Visgi, esu įsitikinusi, kad jeigu jau atėjome į šią žemę, mes savaime esame gražūs. Kaip ir paukščiai, kaip ir visa likusi kūrinija.“
Čia J.Kazakevičiūtei gimė „antibarbiškumo“ mintis: „Mažos mergaitės žaisdamos su barbėmis tapatinasi su jomis ir galimai atmeta save, nes šių lėlių figūros nėra realistiškos. Moterų kūnai paverčiami objektais, tuomet norima kažkam įtikti ir taip neigti savo būtį. Manau, kad lėlės galėtų būti natūralių moters formų, kaip „Žydraakės“. Visgi, reikėtų atkreipti dėmesį, jog kūriau ne lėles, bet skulptūras.“
Kaip 15min sakė menininkė ji nagrinėjo moteriškumo temas, kadangi buvo vieniša mama, patyrusi skyrybas dar studijų metais: „Tai didelė trauma jaunai moteriai, dar tik pradedančiai kabintis į gyvenimą, reikėjo susivokti savo moteriškume. Nenorėjau pamesti savęs.“
Minkštoji skulptūra
Magistro studijų metu J.Kazakevičiūtė atrado minkštosios skulptūros technologiją. „Iš vielų lanksčiau griaučius, juos apvyniojau siūlais ir pasitelkdama neaustinę medžiagą formavau kūną. Vėliau viską aptraukiu nailonu, t.y. pėdkelnėmis.“
„Šis medžiagiškumas labai patiko idėjiškai. Tai leido man kalbėti apie moteriškumą ir todėl nebeatsisakiau šios technikos“, – tęsė J.Kazakevičiūtė.
Visgi, polinkis į erdvinį meną išryškėjo dar bakalauro studijų metais, tekstilė nebūtinai turi būti kuriama dvimatė.
„Moters-skruzdės“ sėkmė Vokietijoje
Vienas ryškiausių J.Kazakevičiūtės darbų tai 2008 metais sukurta skulptūra „Moteris-skruzdė“. Tai dvimetrinė moters figūra keturiomis rankomis, dailiu skruzdės užpakaliuku ir nailonine oda.
„Pamenu, anuomet buvau mama ir menininkė, verslininkė ir keliautoja. Tam, kad viską spėčiau, reikėjo keturių rankų. Moteris tarsi skruzdė darbininkė, tačiau ją pasodinus ji tampa deive keturiomis rankomis. Šis medžiagiškumas leidžia darbus transformuoti, jie nėra tokie statiški, kokie būna metalo ar keramikos dirbiniai“, – komentavo pašnekovė.
2009 metais kūrinys „Moteris-skruzdė“ buvo parodytas „Nord ART“ parodoje Budelsdorfe, Vokietijoje.
„Tai buvo didžiulė tarptautinė paroda, pritraukianti autorius iš viso pasaulio. Iš 3 tūkst. norėjusiųjų buvo atrinkta apie 200 dalyvių, – prisiminė J.Kazakevičiūtė. – Pamenu, kad tuomet susiorganizavau savo pirmąją kelionę į Hamburgą savarankiškai, su senu automobiliu ir palapine. Kartu su vaiku plaukėme keltu į Kylį tam, kad pamatyčiau savo darbą.“
Ieškojo moters archetipo
2009 metais pasirodė jos darbas „Aš esu gamta“, arba kaip menininkė vadina „Vilkės“. Skulptūra gimė skaitant rašytojos Clarissos Pinkolos Estės knygą „Bėgančios su vilkais“.
„Ieškojau savyje tos laukinės moters archetipo. Šiuo darbu norėjau parodyti, kad kiekvienoje moteryje yra ta pirmapradė vilkė“, – sakė J.Kazakevičiūtė.
Čia kilo klausimas, kodėl J.Kazakevičiūtės skulptūros yra nuogos. Jos nuomone, tame nėra nieko gėdingo, kadangi tokius žmones gamta ir sukūrė: „Mano darbuose taip pat yra nemažai erotikos. Esu įsitikinusi, kad visa visata mus sukūrė tam, kad daugintumėmės. Tam reikalingas ir viliojimas, ne veltui augalijoje turime kuokelę ir piestelę, o paukščiai pavasarį šoka.“
Vėliau, 2010 metais, menininkei norėjosi į jos kuriamą meną įtraukti daugiau spalvų. Taip gimė „Dangiškoji riterė Virga“. „Įsivaizdavau nežemišką lyg „mėlyno kraujo“ figūrą. Įdomu, kad tuo metu filmo „Avataras“ dar nebuvo. Kartais informacija sklando tiesiog ore“, – šypsojosi pašnekovė.
Vėliau, kaip teigė J.Kazakevičiūtė, sekė kūrybinė pauzė: „Iš tiesų menas labai imlus laikui. Tai buvo savotiška prabanga, nes reikėjo rūpintis ir išgyvenimu“, – sakė ji.
Kelia klausimus apie globalias problemas
Vienas paskutiniųjų J.Kazakevičiūtės darbų – tai ciklas „Pojūčių medžiai“ (2021–2024). Jose vaizduojamos minkštosios skulptūros atspindi gamtos ir žmogaus jungtį, vienybę su gamta. Tai atsispindi per žmogaus kūno formas primenančias augalų struktūras.
„Mes – augalai ir žmonės – esame panašūs. Štai liežuvių medis atskleidžia ragavimo pojūtį, mat lapų forma yra panaši į liežuvius, o žiedo pumpurai – tarsi besiskleidžiančios kuokelės“, – kalbėjo menininkė.
Čia J.Kazakevičiūtę įkvėpė tokie autoriai kaip Peteris Wohllebenas, parašęs knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas“, ir Dr. Quin Li, parašęs „Miško maudynės. Shinrin-Yoku“.
„Man aktualu pasirodė tai, kad gamta, o konkrečiai medžiai, turi socialinį tinklą, netgi vaikų darželius. Kaip viskas atsikartoja! Mes juk esame iš to pačio vienio! Galbūt žmogus yra per daug susireikšminęs? Juk kiek matome pavyzdžių, kai dėl žmogaus veiklos gamta atsisuka prieš jį patį“, – kėlė klausimą pašnekovė.
Vienas iš svarbių detalių „Pojūčių medžiuose“ yra šaknys, kurias menininkė nusprendė integruoti visiškai intuityviai. Pasak jos, ši augalo dalis atskleidžia gyvenimo cikliškumą, natūraliąją atmintį: „Nors rudeniui atėjus žiedai nuvysta, o pavasarį iš šaknų augalas vėl subręsta. Lygiai kaip ir žmogus – mūmyse, mūsų DNR jau yra įrašytas protėvių kodas.“
