Jei pragaro ir rojaus vaizdiniai yra gan tvirtai įsismelkę į žmonių sąmones ir juos apibūdinti daugeliui nebūtų sudėtinga, tai pasakyti kas yra skaistykla, net ir religingam žmogui, nėra taip paprasta.
Norint daugiau sužinoti apie sielų skaistyklą, galima skaityti Dantė poeziją „Dieviškoji komedija. Skaistykla“ arba keliauti į Italiją. Neapolyje ir Romoje galima sužinoti, kodėl sieloms užstrigusioms skaistykloje reikalingos gyvųjų maldos, pažvelgti į relikvijas, kurios liudija apie vėlių egzistavimą ir apsireiškimus gyviesiems.
Dantės Skaistykla – tarpinė erdvė kenčiančioms sieloms
Apie skaistyklos egzistavimą rašoma dar Senajame Testamente. Ši vieta įsivaizduojama tarsi už fizinio pasaulio ribų esanti tarpinė erdvė, kurioje mirusių žmonių sielos atsiduria laikinam apsivalymui. Šis tikėjimas, tarp krikščionių yra išlikęs ir XXI a. pasaulyje.
XIII-XIV a. sandūroje gyvenęs italų poetas Dantė savo kūryboje skaistyklą iš abstrakčios erdvės perkėlė į konkrečią, apčiuopiamą vietą.
Tačiau XIII-XIV a. sandūroje gyvenęs italų poetas Dantė savo kūryboje skaistyklą iš abstrakčios erdvės perkėlė į konkrečią, apčiuopiamą vietą. Jo „Dieviškoji komedija. Skaistykla“ vaizduoja kalną į kurį patenka nusidėjėlių sielos. Šiame kalne atsidūrę nelaimeliai kenčia dėl gyvenime padarytų septynių mirtinų nuodėmių – išdidumo, pavydo, pykčio, tingumo, godumo, apsirijimo ir geismo.
Nepaisant to, kad sielos yra pasmerktos kančiai ir atgailai, patekimas ant skaistyklos kalno taip pat yra ir vilties ženklas – „atkentėti“ už nuodėmes ir galiausiai patekti į Rojų.
Katalikiškos tikėjimo mokymas ir Dantės aprašyta skaistykla turi kelis panašumus. Pirmiausia, į skaistyklą patenkama kai žemiškajame gyvenime gailimasi, tačiau laiku nespėta išpirkti padarytų nuodėmių, atsisakoma pamaldumo ar kitaip nusigręžiama nuo tikėjimo.
Katalikiškajame mokyme tikima, kad kenčiantiems mirusiesiems skaistyklos laiką ir patiriamas kančias gali sutrumpinti gyvųjų, ypač artimųjų, maldos.
Dar vienas panašumas – sielos patekusios į skaistyklą kenčia ir laukia laiko, kuomet galės ištrūkti iš šios vietos. Katalikiškajame mokyme tikima, kad kenčiantiems mirusiesiems skaistyklos laiką ir patiriamas kančias gali sutrumpinti gyvųjų, ypač artimųjų, maldos.
Ši praktika taip stipriai įsišaknijo tikinčiųjų bendruomenėse, kad ilgainiui buvo specialiai tam statomos bažnyčios ir renkami pomirtinio gyvenimo įrodymai. Tokiu būdu siekta ne tik žmones atversti į dorą krikščionišką kelią, tačiau ir padėti skaistykloje kenčiančioms sieloms greičiau patirti Dangaus palaimą.
XVII amžiaus bažnyčia Neapolyje – pagalba mirusiems
Ne visi užmiršti mirusieji pasmerkti ilgoms skaistyklos kančioms. Mirties kultas, ar kitaip kenčiančių sielų kultas (Il Culto delle Anime Pezzentelle) atsirado Neapolyje XVII a. Kaip buvo manoma, nuo maro mirusių žmonių, tinkamai nepalaidotų vargšų ar kitos užmirštos nelaimėlių sielos keliavusios į skaistyklą ir neradusios ramybės. Dėl to gyvųjų maldos joms buvo vienintelis išsigelbėjimas iš baisių kančių.
Buvo tikima, kad šio kulto nariai per mirusiojo palaikus, konkrečiai kaukolę, galėdavo užmegzti kontaktą su ramybės neradusia siela.
Buvo tikima, kad šio kulto nariai per mirusiojo palaikus, konkrečiai kaukolę, galėdavo užmegzti kontaktą su ramybės neradusia siela. Taip vėliau radosi paprotys užmiršto, svetimo mirusiojo kaukolę „priglausti“, sutvarkyti, papuošti ir tuomet sudėti į paruoštą nišą maldoms už šios sielos išganymą.
Nors ši praktika skamba kiek makabriškai, neapoliečiams tai yra svarbi istorijos dalis. Dar ir šiandien Neapolyje galima rasti tikinčiųjų, kurie „globoja“ svetimų mirusiųjų palaikus. Šie žmonės teigia, kad padėjus maldomis sielai esančiai skaistykloje, pastaroji gali padėti išpildyti savo žemiškojo „globėjo“ norus.
Norint gyvai susipažinti su neapolietiška mirties kultūra ir daugiau suprasti apie skaistyklos sampratą, galima apsilankyti Neapolio centre esančioje bažnyčioje. XVII a. pastatyta Šv. Mergelės Marijos Skaistykloje esančių sielų globėjos bažnyčia (Santa Maria delle Anime del Purgatorio ad Arco) yra skirta būtent į skaistyklą patekusioms sieloms.
Neapoliečiai šią vietą vadina „mirties galva“. Žmonės čia apsilanko smalsumo vedami ar norėdami pasimelsti už mirusiuosius.
Kompleksą sudaro bažnyčia, kurioje vis dar vyksta pamaldos, muziejus, kuriame eksponuojami XVII - XIX a. meno kūriniai bei požeminė bažnyčia, kurioje dar iki šių dienų išlikę ritualai susiję su pagalba skaistykloje užstrigusioms vėlėms.
Romos bažnyčioje pomirtinį gyvenimą liudijančios relikvijos
Ne ką mažiau intriguojanti vieta, kuriioje saugomi įrodymai apie mirusiųjų apsireiškimus gyviesiems, yra Romoje, netoli Vatikano esanti gotikinė Šv. Jėzaus Širdies Užtarimo (Chiesa Sacro Cuore del Suffragio) bažnyčia.
Sumažintą Milano katedrą primenantys maldos namai leidžia žvilgtelti į surinktas relikvijas, kurios, kaip tikima, buvo paliestos skaistykloje esančių sielų.
Sumažintą Milano katedrą primenantys maldos namai leidžia žvilgtelti į surinktas relikvijas, kurios, kaip tikima, buvo paliestos skaistykloje esančių sielų. Bažnyčioje įkurtas nedidelis muziejus eksponuoja dokumentuotus mirusių kunigų, vienuolių bei artimųjų vėlių apsireiškimus gyviesiems.
Šios vietos legenda užgimė XIX a. antroje pusėje, kuomet pamaldų metu, koplyčios altoriuje kilo, kaip žmonės teigia, paslaptingas gaisras. Tie kas stebėjo reginį liudijo, kad tarp liepsnų išvydo kančios perkreiptą veidą. Šis veidas tarsi įspaustas, vėliau taip ir liko ant pajuodusios nuo liepsnų sienos.
Ši žinia netruko pasklisti plačiau, o daugelis ėmė šnekėti, kad tai sielos iš skaistyklos apsireiškimas prašant gyvųjų maldų ir užtarimų.
Įkvėptas šio fenomeno kunigas Victoras Jouëtas pradėjo domėtis ir ieškoti daugiau liudijimų bei įrodymų, kurie patvirtintų skaistyklos egzistavimą. Ilgainiui dvasininkui pavyko surinkti kolekciją objektų iš Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos bei Italijos, kurie, kaip tikima, yra vėlių apsireiškimai gyviesiems.
Kiekviena muziejuje surinkta ir eksponuojama relikvija pasakoja vieną už kitą labiau kraują stingdančias istorijos, kurių autentiškumą pripažįsta patys kunigai.
Vienas iš liudijimų siekia 1815 m., kuomet apsireiškusi dvasia moteriai prisistatė esanti jos mirusi motina, kurios ši niekada nepažinojo. Apsireiškimo metu moters siela dukros paprašė užpirkti dvejas mišias. Po pamaldų ir maldų, vėlė vėl apsireiškusi savo dukrai Margaritai pareiškė, kad pagaliau yra išleista iš skaistyklos kančių ir galinti keliauti į Dangų. Tuomet dukra paprašiusi motinos ženklo, kaip įrodymo šiam apsireiškimui: atsakydama siela uždėjo savo ranką ant knygos taip palikdama joje išdegusias žymes.
Dar viena istorija susijusi su mirusio vyro sielos apsireiškimu savo broliui. Nerami dūšia, kaip teigia liudijimas, prašydama maldų ir užtarimo, palietusi maldaknygę, paliko išdegusius pirštų antspaudus.
Šiuos ir daugelį kitų eksponatų galima rasti bažnyčios muziejuje Romoje.
