Pokalbyje, apeinant kadencijos pradžioje ministrą lydėjusius skandalus, bandyta paliesti kai kuriuos ministerijai aktualius pirmųjų šimto dienų klausimus. Pavyzdžiui, Vyriausybės priemonių planą, itin ilgai formuojamą ministro komandą, Medijų rėmimo fondo finansavimo rezultatus, nuvylusius kultūrinės žiniasklaidos atstovus, ir net asmeniškumus: pokalbyje nesubtiliai mėginta pasiaiškinti santykius su buvusiu kultūros ministru Simonu Kairiu.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Tokiame kontekste netikėtai nuskambėjo ministro siūlymas keisti Kultūros ministerijos pavadinimą.
Š.Birutis teigė: „<...> ši kryptis [visuomenės informacinis atsparumas, kova su dezinformacija] yra vienas iš svarbiausių šios kadencijos prioritetų: aiškiai suvokiame, kad ji tampa esmine Kultūros ministerijos politikos formavimo dalimi. Manau, kad ji turėtų atsispindėti ir ministerijos pavadinime, kurį greičiausiai atnaujinsime integruojant informavimo politikos dimensiją ir išryškinant institucijos vaidmenį šiame kontekste.“
Toks siūlymas atliepia Š. Biručio linksniuojamą kultūros kaip minkštosios galios koncepciją, kurią jau aptariau ankstesniame komentare. Taip pat yra artimas jo idėjai iš 5–6 proc. gynybai planuojamo biudžeto 1,5 proc. skirti kritiniam mąstymui ir visuomenės informaciniam atsparumui ugdyti, t. y. Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims. Pastaroji mintis, beje, viešojoje erdvėje kol kas sulaukia mažai kultūros bendruomenės diskusijų. Nors vertėtų kelti klausimus, kiek toks žingsnis būtų parankus tiek gynybai (ar dabartinėse geopolitinėse aplinkybėse teisinga po gynybos biudžetu įkamufliažinti tegul ir glaudžiai susijusius, bet vis tik kitų sričių klausimus?), tiek kultūrai (ar kultūrą tiesiogiai suprantant kaip valstybės gynybos dalį pačiai kultūrai negresia jos instrumentalizavimas?).
Ir vis tik Š. Biručio siūlymas nėra visai nepagrįstas. Ypač jei prisiminsime, kad visuomenės informavimo politika, kurios dalimi yra ir informacinis atsparumas, priklauso Kultūros ministerijos žiniai, nors ministerijos darbotvarkėje – vadovaujant skirtingiems ministrams/ėms, – jai neretai tekdavo antraplanis vaidmuo.
Tad ar pirmasis šimtas dienų rodo naują Kultūros ministerijos dėmesį visuomenės informavimo politikai, kurią viena ar kita forma svarstoma įtraukti į ministerijos pavadinimą?
Atsakyti į šį klausimą galima atsigręžiant į dramblį kambaryje.
Vienas opiausių pastarojo meto visuomenės informavimo politikos klausimų – LRT Tarybos paskelbtas politinio neutralumo auditas, dėl kurio susirūpinimą išreiškė LRT žurnalistai, Lietuvos žurnalistų profesinės sąjungos, tarptautinės žiniasklaidos grupės. Toks sujudimas suprantamas, nes po paslapties šydu laikomi audito iniciatoriai, tyrimo metodika ir galimi jo rezultatai pagrįstai gali kelti nerimą (jei ne aliarmą), jog kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą.
Šalia šio metų pradžioje išsprogusio pūlinio yra dar du susiję klausimai.
Pirma, neseniai įvykęs Mindaugo Jurkyno paskyrimas LRT Tarybos pirmininku. Kaip jau rašyta, į Tarybą jį skyrė prezidentūra, o M. Jurkynas dirbo Gitano Nausėdos 2019 m. prezidentinėje kampanijoje – paradoksalu, kad naujasis pirmininkas, pasisakantis už LRT politinio nešališkumo auditą, pats jį nežinia, ar praeitų.
Antra, pačios LRT veiklos auditas, kurį turėtų atlikti Valstybės kontrolė, nes šiuo metu kasmet pagal Europos visuomeninių transliuotojų sąjungos koncepciją teikiamų veiklos ir finansinių ataskaitų, pasirodo, negana. Nesinori būti blogu pranašu, bet tai jau matytas žingsnis kai kuriose Rytų ir Centrinės Europos valstybėse, prasidėdavęs sąmoningai tikintis pakeisti administraciją ir paveikti visuomeninį transliuotoją savo naudai. Seime po pateikimo šiam projektui pritarus, toliau jis bus svarstomas komitetuose, o balandį turėtų grįžti į Seimo salę.
Šie žingsniai ir iniciatyvos, skiepijantys nepasitikėjimą visuomeniniu transliuotoju ir žiniasklaida apskritai, o taip pat potencialiai keliantys spaudimą redakcijai, daug Kultūros ministerijos dėmesio nesulaukia. Jos balsas skamba retai, o tai, ką išgirstame, nebūtinai nuramina.
Jos balsas skamba retai, o tai, ką išgirstame, nebūtinai nuramina.
Š.Birutis, pavyzdžiui, teigia, kad nemano, jog iniciatyva rengti LRT vidaus auditą yra politizuota, vadina tai įprasta procedūra ir kartoja socialdemokratų tautosaka tapusia frazę – nesureikšminkime.
Ar problematiškas Jurkyno paskyrimas LRT Tarybos vadovu? Tuo Š. Birutis taip pat abejoja, sakydamas, kad Tarybos pirmininkas tik vadovauja Tarybai, kurioje dirbo ir anksčiau, tad vargu, ar kas nuo to labai keičiasi (net įdomu, ar tokią vadovavimo sampratą ministras taiko visoms organizacijoms bei įstaigoms).
Galbūt tuomet diskutuotina pati narių skyrimo tvarka? Mat šiuo metu daugiau mažiau aiškią procedūrą, skiriant LRT Tarybos narius, turi tik Seimas, kitų organizacijų kriterijai ir procedūros nėra viešos. Į šį klausimą ministro atsakymas toks aptakus, kad jo iš esmės ir nėra: „<..> vienaip ar kitaip LRT yra išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais. O kai mokesčių mokėtojų pinigai, tai vienaip ar kitaip demokratijos forma yra tik tokia, kad per renkamus, tai yra per Seimą, Vyriausybę paskiriamą ar prezidentą, mokesčių mokėtojų pinigai yra tvarkomi, todėl klausimas diskutuotinas. Čia aš tokio griežto atsakymo negalėčiau pasakyt.“
Užvis akivaizdžiausia ministro pozicija politinio neutralumo audito klausimu. Duodamas interviu „Vakaro žinioms“, ministras sulaukė objektyvumu ir neutralumu tiesiog persunkto klausimo: „Ar LRT yra tikrai nešališka, kai iš politikų į eterį priimami tik konservatoriai ir jiems prijaučiantys?“. Š. Biručio atsakymas skambėjo taip: „Aš nenoriu savo nuomonės reikšti, nes ji bus labai subjektyvi“.
Kaip ten sakoma: tyla iškalbingiau už tūkstančius žodžių?
Tame pačiame interviu ministras pabrėžia, jog svarbu, kad diskutuoti būtų kviečiamos įvairios pusės, to „norisi ir daugiau reikia“. Sutinku, kad pliuralizmas labai svarbu, tačiau jam būtinos sveiko proto ir atsakomybės ribos. Nes ant šito grėblio lipdama žiniasklaida (ar bent nemaža dalis jos), įtikėjusi, kad visais klausimais reikia pakalbinti ir oponentus, ir proponentus, padėjo viešojoje erdvėje legitimizuoti tiek Holokausto neigėjus, tiek rasistus, tiek plokščiažemininkus.
Tačiau įdomu, kaip šis nuomonių įvairovės argumentas dera su ministro minkštosios galios koncepcija: ar mums pakaks to 1,5 proc. kovai su dezinformacija, jei įpareigosime žiniasklaidą ir karo klausimais išklausyti kitą pusę? Tą, kuri šiandien sąmoningai siekia skleisti melą, įvaryti pleištą visuomenėje ir trupinti valstybingumo pamatus?
Skamba absurdiškai, kol netampa tikrove. O šiandien ją pamažu bandoma perkurti.
Visuomenės atsparumo nestiprina politiniai čiuptuvai žiniasklaidoje, net jei tau nepatinkančioje, kritiškoje, kartais ir suklystančioje. Šios pamokos neįsisąmoninus, Kultūros ministerijos pavadinimo keitimas būtų tik parodomasis gestas. Tačiau ir parodomieji gestai reikalauja mūsų budrumo.
