M.Kavtaradzė labiausiai išgarsėjo su filmais „Išgyventi vasarą“ ir „Tu man nieko neprimeni“. Pastarasis pelnė ne tik „Sidabrinę gervę“, bet ir buvo įvertintas tarptautiniame Sandanso kino festivalyje.
Šiame interviu su menininke kalbamės apie tai, ką reiškia ja būti, aistrą kinui ir didžiuosius mokytojus.
– Marija, iš kur atsirado tavo aistra kinui?
– Viskas prasidėjo nuo filmų su šeima žiūrėjimo. Mes juos aptarinėdavome, nuomodavomės, pirkdavome iš videoparduotuvių. Daugiausia tai būdavo populiarūs amerikietiški filmai, bet ne klasika, jos vengdavome, nes viskas būdavo dubliuota rusiškai. Vėliau pradėjau lankyti „Skalvijos“ kino akademiją ir taip pradėjau eiti į kiną, nes lig tol visas kinas būdavo žiūrimas namie. Čia atradau europietišką kiną, jis, pasirodo, gali būti toks pats įdomus kaip ir amerikietiškas. Galiausiai, visas šis domėjimasis kinu prasidėjo iš nuobodulio. Tai man buvo savotiška eskapizmo forma.
– Žiūrėdavai didžiuosius penktadienio filmus?
– Taip, tai mano mintyse tapo savotišku kokybiško holivudinio kino sinonimu. Pamenu, „Titaniko“ premjerą, jis televizijoje tapo didžiuliu įvykiu. Rodos, iki jo transliacijos buvo skaičiuojamos minutės! Man taip pat labai patikdavo filmai, kuriuos rodydavo šeštadienio ir sekmadienio rytais apie boulingo komandą subūrusius vaikus arba futbolą žaidžiantį šunį (juokiasi). Iki šiol turiu silpnybę rytiniam savaitgalio kinui. Maždaug tada, kai šviečia saulė.
– Minėjai, kad šeimoje daug žiūrėdavo kino. Ar tavo tėvai susiję su menu?
– Mano tėvas susijęs, tačiau su juo niekada negyvenome, tad visa kultūra atėjo iš mamos. Ji man ir mano seseriai Teklei Kavtaradzei skaitydavo garsiai, pavyzdžiui, „Paslaptingą sodą“, „Polianą“ ar „Anę iš Žaliastogių“. Kai keliaudavome po Lietuvą, o mano krikšto mama vairuodavo, garsiai skaitydavome knygas nelyg dabar klausomės kokias išpopuliarėjusias tinklalaides. Vieną knygą iki šiol atsimenu – tai buvo „Mano šeima ir kiti gyvūnai“ apie britų šeimą, kuri persikėlė gyventi į Korfu salą, Graikiją. Ko gero, taip ir atsirado svajonė ten nuvykti, nes ypač žavėjo anos knygos gamtos aprašymai.
O kalbant apie kiną, tai mamos skonis nebuvo snobiškas. Žiūrėdavome labai įvairius filmus.
– Gyvenai ypač moteriškoje aplinkoje. Ką tai tau reiškia?
– Aš negalėčiau įsivaizduoti gyvenimo be moteriškos kompanijos, draugių ir jų palaikymo, kurį labai vertinu. Man natūralu tai jausti ir pačiai jį suteikti ir moterims, ir vyrams. Panašu, kad tai ir ateina iš rūpestingos moteriškos aplinkos, kurioje augau. Be to, mano mama yra psichoterapeutė, jos aplinkoje taip pat yra labai daug moterų. Ilgiau pabuvus vyriškoje aplinkoje, man žūtbūt reikia draugių, su kuriomis tiesiog galėčiau susitikti ir paplepėti. Taip ilsiuosi (šypsosi).
– Kur tu mokeisi ir kokia buvai mokinė?
– Mokiausi Šv. Kristoforo gimnazijoje ir gyvenau visiškai priešais. O buvau visiškai vidutinė mokinė – gerai mokiausi lietuvių, anglų ir istoriją, prasčiau sekėsi chemija, matematika. Mano vidurkis visada būdavo apie aštuonis. Pamenu, mama sakydavo, kad pagal kažkokius tyrimus geriausiai gyvenime sekasi žmonėms, kurie mokėsi vidutiniškai (juokiasi). Niekada nesiekiau tapti pirmūne – man patikdavo gauti gerus pažymius tik tada, kai tas dalykas sekdavosi lengvai. Nežinau, ar tai gera savybė, bet nesėkmės manęs nelabai motyvuoja.
Šiaip mokykloje nuobodžiavau. Man mokytoja dažnai sakydavo: „Ko tu čia taip žiūri pro langą?“ Aš iki dabar galvoju, koks jai skirtumas. Kodėl negalima pro jį žiūrėti? Aš noriu ką nors veikti – piešti ar bent spalvinti langelius sąsiuvinyje, o ne tiesiog sėdėti ir klausytis… Tada man sunkiau susikaupti. Žmonės kartais sako, kad mokykla – pats geriausias laikas gyvenime. Aš visiškai su tuo nesutinku. Geriausias etapas yra dabar.
– Panašu, kad netelpi į sistemų rėmus. Įsivaizduoju tave jauną vilnietę, bevažiuojančią viešuoju transportu ir besiklausančią muzikos. Kas dėdavosi tavo mintyse? Ar jau tada tavo mąstymas buvo kinematografiškas?
– Aš niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie mąsto vaizdais. Man visada patikdavo rašyti, kurti istorijas, tad mąstydavau žodžiais. Ypač nuobodžiaudama. Tik vėliau, kai pradėjau kurti kiną, atsirado kinematografiškumas. O šiaip viskas mano galvoje prasideda nuo dialogų.
– Kalbiesi su savimi?
– Taip, turiu vieną labai gerą metodą. Jeigu kas nors labai nesiseka, duodu įsivaizduojamą interviu (šypsosi).
– O kaip yra su Vilniumi? Kodėl jis tau toks svarbus? Juk savo kine kuri tokį miestą, kokį gali nupasakoti tik tikras vilnietis.
– Specialiai niekada negalvojau apie šio miesto svarbą, nesistengiau jo atskleisti kitaip. Tai tiesiog išėjo labai natūraliai. Vis dėlto, sąmoningumo tame yra – juk tenka apsispręsti dėl filmavimo vietos, personažų realistiškumo. Pavyzdžiui, filme „Tu man nieko neprimeni“ svarsčiau, kuo dirbs Elena. Kadangi ji yra šokėja, tai, ko gero, geriausia vieta būtų „Menų spaustuvė“. O kur ji gyvens? Greičiausiai Naujamiestyje, nuomosis butą. Bet kiek jis galėtų kainuoti? Iš šių klausimų ir atsiranda realybė – sunkiau patikėčiau personažu, kuris dirba šokėju, bet gyvena rūmuose (jei tai nėra paaiškinta, motyvuota).
– Ar vaikystėje turėjai svajonių būti garsia menininke, kokia esi dabar?
– Nesvajojau. Šis žodis man visada kažkodėl nepatiko! Bet dabar jau suprantu, kad tokia esu, mat toks mano darbas. Bet kai kas nors bent kažkiek kitokiam vaikui sako „nu, tu menininkas“, suprantu, kodėl norisi gintis. Dažnai įsivaizduojame, kad menininkas tai kažkoks išplaukęs žmogus, nors nebūtinai taip yra. Visgi, galbūt kuo toliau, tuo labiau atitinku šį stereotipą. Galbūt tiesiog leidžiu sau atsipalaiduoti.
Labai gerai pamenu vieną, ypač retą momentą paauglystėje, kai man atėjo suvokimas, kad gyvenime padarysiu viską, jei labai norėsiu. Tai net nebuvo pasitikėjimas, bet labai aiškus žinojimas.
Ypač kai atradau kiną ir nusprendžiau tapti režisiere. Tada atrodė, kad įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) bus kažkoks vau.
– Kaip atrodė tavo karta, kuri kartu studijavo režisūrą?
– Ji buvo labai stipri. Su manimi mokėsi Marija Stonytė, Kamilė Milašiūtė, Armas Rudaitis, Giedrius Tamoševičius, Robertas Nevecka, Ieva Šakalytė, Austėja Urbaitė, Vytautas Katkus, Laurynas Bareiša, Martynas Norvaišas, Vytautas Plukas, Julius Sičiūnas. Realiai visi mano kursiokai po studijų yra sukūrę filmą ir daugelis ilgo metro filmą.
– Ką įvardintum kaip savo didžiausius mokytojus?
– Daugiausia įtakos padarė Giedrė Beinoriūtė. Pradžioje pas ją mokiausi „Skalvijoje“, o vėliau įstojau į jos kursą LMTA. Be kita ko, daug patirties pasisėmiau iš savo kolegų. Dar studijuodama pradėjau rašyti scenarijų su Andriumi Blaževičiumi ir savo sese T.Kavtaradze. Mokiausi iš L.Bareišos ir V.Katkaus bei kitų kursiokų, iš aktorių, su kuriais dirbau. Ir, žinoma, iš kino ir filmų žiūrėjimo.
– Kaip atrodė tavo pirmasis filmas „Paskutinis Žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ (2010)?
– Šį filmą kūrėme kartu su Marija Stonyte „Skalvijos“ kino akademijoje. Jį sukūrėme 12-oje klasėje, o štai pirmame kurse gavome „Sidabrinės gervės kiaušinį“ už geriausią studentišką filmą.
– Ko jis tave išmokė?
– Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai dirbau su profesionaliais aktoriais – Sergejumi Ivanovu ir Marija Korenkaite. Abu jie nuostabūs. Pamenu, buvo sunkūs filmavimai, nes dirbome naktimis, pamainos buvo per ilgos. Dabar taip nebedaryčiau, bet tada, dar tik pradėjus, nemokėjome saugoti savęs ir kitų. Labai daug išmokau ir iš bendro darbo su Marija, su kuria viską darėme kartu – rašėme, režisavome, montavome.
– Iš kur tavo kine atmosferiškumas?
– Ji atsiranda aiškiai susipažinus su personažais ir jų aplinka. Pavyzdžiui, kurdama „Tu man nieko neprimeni“ žinojau, kad noriu, jog žiūrovas bežiūrėdamas jautųsi šiek tiek įsimylėjęs. Norėjau, kad ta romantika persismelktų: mes būtume labai arti, vyrautų kūniškumas ir t.t. Atmosferiškumas gimsta iš tam tikrų lūkesčių kuriamam filmui.
– Kodėl tu tokia romantiška? Galbūt turi kokią nors istoriją apie pirmąją meilę ir tas jausmas užsiliko?
– Tai yra įdomu, nes kaip žmogus niekada nesijaučiau romantikė. Paauglystėje tikrai nežiūrėdavau į saulėlydžius, nors romantinį kiną ir knygas labai mėgau. O šiaip ilgokai nebuvau įsimylėjusi ar susidomėjusi vaikinais. Bet gal taip buvo, nes nepasitikėjau savimi.
Man gražu, kad rašant, kuriant filmus visi dalykai atrodo svarbesni, net tie, kurių gal šiaip nepastebėčiau. Tame daug romantikos.
Visgi, čia galiu pasidalinti įdomiu faktu – kai įsimylėdavau, iškart imdavausi rašyti poeziją (juokiasi). Šiaip neturiu tokių ambicijų, bet tiesiog taip išeidavo. Bet tai jau yra kraštutinumai: kartais galiu gyventi tarsi viskas būtų vienodai, o kartais viską susvarbinu.
– Neklausiu, kas yra tavo dienoraščio turinyje, nes tai būtų pernelyg intymu. Bet kokią įtaką tai padarė tavo kūrybai?
– Pradėjau rašyti jį paauglystėje. Šiaip labai juokinga, nes anuomet daug rašydavau apie tai, ką nusipirkau (juokiasi). „Mes su mamyte ir Tekle buvome „Akropolyje“, aš nusipirkau tokią suknelę“, – rašydavau ir nupiešdavau savo pirkinį. Vėliau buvo labai ilgas tuščias tarpas ir kaip tik neseniai atnaujinau dienoraščio rašymą. Turėti popierinį bloknotėlį man patarė kursiokas Robertas. Taigi, dabar užsirašinėju mintis, pokalbius.
– Klausaisi kitų žmonių pokalbių?
– Ir kitų žmonių, ir draugų. Dažnai būna, kad jie pasako kažką nuostabaus – tada užsirašinėju citatas. Man įdomu, ką žmonės šneka, rašo, o jeigu duoda kokias nors žinutes paskaityti – irgi labai įdomu būna.
– Kūryba yra žmogaus tyrinėjimas. Kas tave labiausiai stebina?
– Žmogus yra tiek neįtikėtinai stiprus, jo sprendimai turi didžiulę įtaką. Jeigu jis nuspręs, kad gyvenimas bus nuobodus, tai jis toks ir bus. Jeigu nuspręs, kad jis bus įdomus, tai bus įdomus. Ir abu jie bus teisūs. „Tu esi toks galingas, kad jeigu tiki, kad toks nesi, toks ir nesi“, – kažkada perskaičiau „Instagrame“.
– Kas tave labiausiai pasaulyje motyvuoja?
– Teisingiausias atsakymas į tai būtų – smalsumas. Man tiesiog žiauriai įdomu, kas bus pasaulyje, kaip seksis mano draugams, man, kas dar įvyks, ko mes negalime nuspėti. Aišku, būna momentų, kai smalsumas prigęsta ir tai irgi yra normalu.
– Pabaigai – ką patartum jaunam režisieriui?
– Būti smalsiam, rasti žmones (tai nėra taip paprasta), su kuriais gali kurti, juos vertinti ir gerbti. Na, ir kuo daugiau daryti tomis sąlygomis, kurias turime. Reikėtų būti sąmoningam, kad tie sumanymai nebūtų per sudėtingi, nes gali daug padaryti neturėdamas nieko. Taip pat siūlyčiau daug rašyti, nes kitu atveju gali būti sunku. Na, ir pabaigai – eiti į kiną.
