– Kalbamės artėjant metų pabaigai, o 2026-ieji profesine prasme jums jubiliejiniai metai. Švęsite auksines vestuves – su teatru, kuriame esate jau penkias dešimtis metų.
– Iš tikrųjų yra dvi datos. Į Juozo Miltinio studiją atėjau 1973-aisiais, kai man buvo penkiolika, ir metų pabaigoje jau vaidinau – turėjau du nedidelius epizodus. Algos, aišku, negaudavau, jokiuose sąrašuose nebuvau, bet programėlėje buvo įrašyta, kad vaidina studijos auklėtinis.
Kalbu apie Juozo Miltinio kursą, nuo kurio ir prasidėjo mano kelias į teatrą, o tuometinę aktorius ruošiančią konservatoriją baigiau jau vėliau.
Trečiame kurse, dar nebaigęs vidurinės mokyklos, buvau priimtas į teatrą. De facto esu nuo 1973 metų, o oficialiai į teatrą priimtas 1976-aisiais.
– Pasikalbėkime apie jūsų vaikystę, nes ten visko pradžia.
– Nieko joje ypatingo. Paprasta, eilinė vaikystė. Gimiau Panevėžyje, čia praleidau visą gyvenimą – su nedideliais išvažiavimais. Bet niekada nebuvau palikęs miesto, neišvykęs kitur gyventi. Mano biografija paprasta.
– Vaikystėje apie aktorystę svajojot?
– Ne, apie teatrą negalvojau, apie aktorystę – irgi ne. Pradėkime iš kitos pusės: pagalvokite, juk į teatrą atėjau penkiolikos metų. Galite tai įsivaizduoti?
Mano kelias buvo ir tradicinis, ir netradicinis.
Ką galėjo suprasti penkiolikos metų vaikas? Neseniai režisierius Aleksandras Špilevojus atsivežė savo kursą pažiūrėti spektaklio. Priėjau, paklausiau: kiek jums metų? Aštuoniolika, devyniolika. O aš tada, penkiolikos, buvau dar tikrai vaikas.
Ankstyva paauglystė, dar beveik vaikystė. Apie kokią filosofiją galima kalbėti, kai beveik vaikas ateina pas Juozą Miltinį? Jis kalba savo filosofijomis… Aš jas pusiau gaudžiau. Gaudžiau jo pasaulį. Eini, būni šalia, mokaisi.
Miltinio studija buvo visiškai kitokia. Jis nieko neversdavo mokytis, nieko netikrindavo, nerašydavo pažymių. Tai buvo darbas su meistru. Taip pat ir su Vaclovu Blėdžiu, kuris dirbo su jaunesniais. Kaip tu dirbsi – jis taip į tave ir žiūrės. Neragindavo, bet jeigu tu nedirbi – eik už durų. Viso gero, rašyk laiškus, jeigu nori.
Tai buvo kitoks mokymas, kur viskas priklausė tik nuo tavęs. Ateini pas meistrą kaip pameistrys – mokykis, žiūrėk, stebėk. Su tavimi dirba. Jeigu darai pažangą, jeigu jam įdomu – jis dirba su tavimi daugiau. Viskas tavo rankose.
Jeigu ne – jokių perspėjimų nebuvo, net ir aktoriams. Iš ryto – repeticija, o vakare tu nežinai, ar apskritai nebūsi atleistas. Tai buvo visai kiti įstatymai. Pagal šiandieninius standartus jis nieko negalėtų padaryti – būtų kalbos apie mobingą ir visa kita. Tada tokių dalykų nebuvo. Jis dirbo su tais, kurie jam buvo geriausi. Jokie stažai, vardai, nuopelnai – tokie dalykai neegzistavo.
– Kodėl jūs, penkiolikmetis, atėjote į teatrą?
– Tuo metu dar mokiausi mokykloje, ruošiau save sportininko karjerai, lankiau sporto mokyklą, buvau futbolininkas pas labai gerą trenerį Algį Baliulionį – garsų, autoritetingą žmogų. Buvau pamišęs dėl futbolo, žaidžiau kairiajame krašte, geroje komandoje, su gerais futbolininkais, kurie vėliau tapo žvaigždėmis.
Bet kartu mokykloje skaičiau eilėraščius, gal ir neypatingai, bet kažkiek reiškiausi: padeklamuodavau, padainuodavau. Mano mama buvo labai balsinga, o aš pats dar mokykloje pradėjau dainuoti.
Esu iš paprastų žmonių, darbininkų šeimos. Mano tėvas – Sibiro tremtinys, ir kai jis grįžo iš Sibiro, atsiradau aš. Tikrai gimiau ne tarp knygų lentynų, nebuvo taip, kad eičiau tėvų pėdomis.
Kalbant apie teatrą, yra du žmonės, kuriems gražiomis minutėmis esu dėkingas, o juodomis – keikdavau. Jie man ir pasiūlė pabandyti Miltinio studiją. Kai tau penkiolika, juk nesi dažnas teatro lankytojas. Nežinai, kokius šedevrus Miltinis statė. Kai buvo visi makbetai, man buvo gal penkeri ar septyneri metai.
„Pulk labai dideliam velniui į nasrus. Jei išspjaus, jei nepriims – tu dar turi trejus metus vidurinės mokyklos. Ruošk save kam nori: gal studijuosi literatūrą, gal eisi į kūno kultūros institutą. Tavo reikalas. Bet pabandyk. Per galvą negausi. Duomenų turi, noro – irgi. Bet jeigu jau priims, suprask, kad esi pas Miltinį“, – maždaug tokį patarimą išgirdau.
Jis buvo tikrai protingas, nors, nemeluosiu – tada apie tai daug negalvojau.
– Tai kas tie du žmonės?
– Mano klasės auklėtoja Birutė Raudonikienė ir inspektorius Mykolas Plučas. Mokykloje buvo tokia struktūra: direktorius ir dar inspektorius, atsakingas už visuomeninę veiklą.
Inspektorius Plučas gyveno kaimynystėje su Vaclovu Blėdžiu. Jo ir paklausė – kada, kaip. Atsitiktinumas, bet ne protekcija. Apskritai gyvenime mes didelės dalies dalykų – gal net daugiau nei pusės – nežinome, kodėl viskas susiklosto būtent taip. Čia nėra jokios mistikos. Tiesiog yra kažkas, kas mus veda net tada, kai patys nesuprantame, kodėl pasielgėme vienaip, o ne kitaip.
Taip sužinojau apie studiją ir į ją atėjau. Tuo metu atrodė, kad visas Panevėžys vaidina. Aktoriai čia buvo Dievai. Babkauskas, Masiulis, Petronaitis – tikros legendos.
Pamatyti aktorių buvo dienos įvykis: „aš mačiau Babkauską“, „su juo važiavau autobusu“. Jie to buvo verti. Juk žmonės iš visos Lietuvos rašydavo paraiškas, laukdavo po pusę metų, kad gautų bilietą į teatrą. Jei turėdavai draugą Panevėžyje – jau gerai, gal pavyks gauti bilietą. Žmonės stovėdavo eilėse.
– Bet ir dabar panašiai – tik ne eilėse stovi, o bilietus internetu išperka. Gauti bilietą į gerą spektaklį nėra taip lengva.
– Taip, žmonės lanko teatrus.
– Kaip vyko pats priėmimas į Miltinio studiją?
– Inspektorius jau buvo pasikalbėjęs su Blėdžiu, man iš anksto liepta pasiruošti eilėraštį. Mane nusivedė į mažą salę, pasakiau eilėraštį, pasakėčią ir mane iš karto paskyrė į Blėdžio kursą. Su juo prasidėjo etiudai. Ir apskritai tuo viskas prasidėjo. Tai buvo visai kito tipo studija – gyvas organizmas. Trys kursai. Tai buvo kosmosas.
Iš kurso į teatrą Miltinis priimdavo vieną ar du žmones, tekamumas buvo nuolatinis. Su aktoriumi, kuris jau priimtas į trupę, bet nedaro pažangos, būdavo atsisveikinama be jokių apeliacijų ar atsiprašymų, o iš studijos Miltinis atsivesdavo naują. Visi žinojo: po užpakaliu yra lauželis, nes bet kada gali ateiti kažkas gabesnis.
– Sunku papasakoti tai, ko kiti neįsivaizduoja.
– Taip. Bet tai nereiškia, kad ten buvo daroma kažkas blogo. Mano asmenine nuomone, taip ir turi būti. Yra meistras, kuris susirenka trupę ir su ja dirba.
Miltinis nemokė principu „išmoksi–neišmoksi“. Ne. Jis į savo teatrą nepriimdavo aktorių, baigusių konservatoriją, nes ruošė savo mokinius savo teatrui, pagal savo principus. Arba tu juos priimi, arba ne.
Miltinio principas buvo paprastas: kas daro pažangą – su tais dirba. Kiti – ne. Atsisveikindavo be jokio gailesčio. Nebūdavo: „Tu gabus, gal dar pagalvok, gal po metų sugrįši.“ Ne. Nulis sveikų.
– Kritikai yra sakę, kad gal Miltinis per daug išaukštintas, kad jis nevengė mobingo. Bet paradoksas tas, kad jo mokiniai apie jį nieko blogo nepasako.
– Tai koks mobingas? Pačių kalbėtojų susikurtas mobingas, nes jiems taip atrodo. Donatas Banionis yra sakęs: „Nuvažiavau filmuotis pas Žalakevičių, kuris buvo antras Miltinis, tik kine. Ten ir Adomaitis, ir Budraitis, jauni aktoriai, verkdavo – nesuprasdavo, ko iš jų reikalauja. O man po Miltinio visi tie disciplinos dalykai buvo juokas.“
Aš dabar pats tai pasakoju ir beveik nebetikiu, kad taip buvo.
– Jūsų nuomone, kas jis buvo geresnis – pedagogas ar režisierius?
– Ir tas, ir tas. Miltinio pedagogika buvo visiškai kitokia. Jis taip gyveno, taip dirbo ir taip perdavė savo idėjas. Sakydavo: „Aš aktoriaus nemokau. Aš aiškinu apie gyvenimą, apie filosofiją. Mes mokomės gyventi.“
Aišku, profesijos jis mokė – kitaip ir būti negalėjo. Bet jis buvo ir pedagogas, ir režisierius. Ne veltui sakoma „Miltinio mokykla“. Visi vyresnieji aktoriai, su kuriais man teko dirbti – iš tos mokyklos.
Jis visada rėmėsi disciplina ir mums sakydavo: pažiūrėkit, kokios disciplinuotos yra balerinos.
Tie vyresnieji, kuriuos sutikau, kurie čia dirbo, kurie skambėjo Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje, ją vadino savotiškai – „Frunzės mokykla“. Frunzė buvo karvedys. Tai reiškė geležinę discipliną, kietą ranką, pasiaukojimą, visišką atsidavimą.
Ar to galima išmokyti? Ne. Tai buvo aura, nerašytos, vidinės taisyklės. Jos tiesiog egzistavo. Jis visada rėmėsi disciplina ir mums sakydavo: pažiūrėkit, kokios disciplinuotos yra balerinos.
– Atidžiau žvelgiant į Laisvės aikštėje, prie teatro, esantį Juozo Miltinio paminklą, galima išvysti nedidelius ragus. Kaip manote, kodėl?
– Skulptoriaus išmįslas. Gal čia demonas, o gal demonizmo jėga? Nežinau.
– Jūs konservatoriją baigėte, tačiau vėliau, kai savo kursą subūrė Donatas Banionis?
– Taip, jau po Miltinio išėjimo.
– Bet studijos vyko Panevėžyje?
– Per pusę. Vėlgi – viskas netradiciškai. Banionio laikais prasidėjo kitas etapas, bet mes juk visad gyvenome pervartose. Vartėsi sistemos, valdžios – ir ne tik teatre, apskritai. Aš visą gyvenimą gyvenau pervartose.
Tik tiek, kad iš pradžių dar ėjo Miltinio banga. Po to – su kiekvienu nauju vadovu: naujos srovės, naujos kryptys, naujos valdžios. Bet Banionis vis tiek tą liniją laikė.
Mes, baigę Miltinio studijas, buvome pripažįstami visur. Aktoriai spindėjo, nereikėjo jokių popierėlių. Iš Miltinio negavome jokių diplomų, bet kai nuvažiuodavau filmuotis į sąjungą, klausdavo: „Pas ką mokėtės?“ „Jūs turbūt nežinosit. Lietuvoje, pas Miltinį“. Ir, pasirodo, to pakanka. Viskas buvo aišku.
– Menat: buvo įvykis, kai mieste praeidavo Babkauskas?
– Absoliučiai.
– Albinai, o ar kada teko miesto gatvėse girdėti: „Kėleris eina“?
– Nei girdžiu, nei girdėjau. Ką jūs? Jūs mane lyginat su Babkausku? Baikit. Ne dėl to, kad kuklinuosi, bet aš žinau tų žmonių vertę.
Mačiau, kaip jie dirbo, žinau, kiek jie turėjo iškentėti, kad tai padarytų. Buvau šalia, mačiau jų požiūrį į darbą ir galiu tik viena pasakyti – mums į tai žiūrėti ir žiūrėti.
– Jūs pats sakot, kad buvo du žmonės, kuriems kartais norisi padėkoti, o kartais – gal ir ne. Bet apskritai, teatro gyvenime, aktoriaus kelyje – daugiau džiaugsmo ar daugiau sunkumo?
– To džiaugsmo būna tik akimirkos. Jei šiandien pavyko – šiandien ir pasidžiaugei. Rytoj jau nebesidžiaugi, nes laukia kiti uždaviniai. Jei spektaklis pavyko šiandien, tai dar nereiškia, kad pavyks ir rytoj. Juk čia teatras, ne kinas. Kine nufilmavai – ir po dešimties ar dvidešimties metų žiūrime. O teatras yra tekantis.
Jei spektaklis pavyko šiandien, tai dar nereiškia, kad pavyks ir rytoj.
– O nuo ko tai labiausiai priklauso – nuo paties aktoriaus emocijų, savijautos, santykio?
– Nuo visko, ką jūs paminėjote. Bet yra dar vienas dalykas – Miltinio sistema. Jei atsiversite knygą „Monologai“, rasite kelis puslapius, kur jis apie tai kalba. Nors apie jokią sistemą jis pats nekalbėdavo. Nesakydavo, kad tai jo sistema. Jis tiesiog taip dirbo.
Gal tai atėjo iš Prancūzijos, gal iš Šralio Diuleno, gal jis pats taip susigalvojo. Jis tave prižiūrėjo nuo ryto iki vakaro – net tavęs nematydamas. Nekalbu apie buitį, į namus tikrai neidavo. Kitaip: kaip tu ateini, kaip praeini.
Nesvarbu, ar repetuoja Miltinis, ar Blėdis – repeticija yra šventa.
Teatre nebuvo galima triukšmauti. Net ne tai, kad negalima – turėjo būti tyla,. Japonai, atvažiavę pas mus, sakė: „Pas jus tyla kaip Japonijoje.“ Kai Miltinis ateidavo į teatrą, cechai nutildavo. Jokių garsų, jokio bildesio. Repeticija – šventa. Nesvarbu, ar repetuoja Miltinis, ar Blėdis – repeticija yra šventa.
Tai ir buvo aura. Jis sakydavo, kad repeticija – šventas ritualas. Ir jis žiūrėdavo kiekvieną savo spektaklį. Dabar niekas nebežiūri savo spektaklių.
Jeigu tu įtiki tuo, ką jis daro, tau to užtenka. Kaip ir su tikėjimu: arba priimi, arba ne. Bet ne todėl, kad bijai. Nieko panašaus.
– Jūsų sukurtas Miltinio vaidmuo Aleksandro Špilevojaus spektaklyje „Sala, kurios nėra“, buvo tikrai įspūdingas ir viso spektaklio metu neapleidžia jausmas, kad scenoje matai ne aktorių, o Miltinį.
Pats režisierius apie tai sakė: „Jei iš ko nors to buvo galima tikėtis – tai būtent iš Kėlerio. Taip, tai mažas, o gal ir nemažas stebuklas, kurį teko patirti. Pirmą kartą jį – kaip Miltinį – pamačiau ne scenoje, o besiruošiant repeticijai. Aktorius nuėjo persirengti, pasibandyti grimą, tada pasiėmė Miltinio lazdos repliką. Sutikau jį teatro koridoriuje, aš iš savo kabineto ėjau link salės ir akies krašteliu pamačiau praeinantį... Miltinį. Dalį sekundės manyje tarsi viskas sustojo, negalėjau patikėti, kas ką tik nutiko. Tai buvo labai keistas jausmas. Atrodo, akimirkai išsigąsti, nustembi. Toji akimirka buvo labai įsimintina“.
Paklausiu paprastai: kaip jūs pats jaučiatės, sukūręs šį vaidmenį?
– Aš nei vizualiai, nei kitaip nesu panašus į jį. Ir Aleksandrui sakiau: „Ką mes darysim? Aš visiškai neturiu jokio Miltinio panašumo“.
Žinoma, principas gali būti ir kitoks. Galima vaidinti su šiuolaikiniais kostiumais arba su džinsais, sakant, kad „aš Miltinis“, ir žiūrovai priims. Bet režisierius ėjo kitu keliu. Daugiau nieko apie tą vaidmenį negaliu pasakyti. Taip, Miltinis mano mokytojas, aš žinau jo tam tikras manieras, elgesį, kalbėjimą. O toliau – tai jau mano virtuvė, to aš neatskleisiu, nepasakosiu.
– Bet žmonės eina į spektaklį, bilietus gauti tikrai sunku. Vadinasi – pavyko ir režisieriui, pavyko aktoriams.
– Pavyko. Esu labai dėkingas Aleksandrui Špilevojui. Ne už save, o apskritai – kad jis, jaunas žmogus, spektaklio ėmėsi, kad jam buvo įdomi ši legenda, atiduoti tam tikrą pagarbą senajam teatrui.
Tie jauni kolegos, kurie dabar vaidina – jie juk Miltinio, Blėdžio nematė. Mus, patikėkit, skiria šviesmečiai. Bet tai nėra portretinis spektaklis.
– Esate vaidinęs ir televizijos serialuose. Tai buvo sudėtingas metas – nebuvo pilnų salių, teatras išgyveno sunkumus. Televizija tapo tam tikru finansiniu išsigelbėjimu? Ar aktoriai tą nepriteklių jautė, ypač devyniasdešimtaisiais ir vėliau?
– Aktoriai visada juntą nepriteklių. Argi mūsų algos – tai algos? Kaip jaunam žmogui gyventi už tuos pinigus? Išsinuomoti būstą, pragyventi, o jeigu dar šeimą turi – kaip? Jie priversti ieškoti papildomų darbų. Tai ne tos algos, kurios turėtų būti.
Yra toks gražus pasakymas: menininkas turi būti alkanas ir tada jis užsiims menu. Ne. Duokit žmogui normalias sąlygas oriai egzistuoti. Kada taip buvo Lietuvoje? Niekada.
– Tendencijos nesikeičia?
– Niekada. Ir dabar – visi vajai, visos kalbos, kalbam apie kultūrą, kad kovojame už ją. Vieni supranta, kiti visiškai nesupranta. Bet kaip gali suprasti tie, kuriems kultūra nieko nereiškia?
Parodykit man bent vieną biudžetą, bet kuriuo laikotarpiu, kai kultūra būtų buvusi prioritetu? Prie visų valdžių – kur? Ji visada gale. Mes niekada nebuvom lepinami.
Esam reikalingi tik tada, kai ateina rinkimai. Ką visi kalba? Beveik nuo pirmo sakinio: kreipsim dėmesį į kultūrą, švietimą, mediciną. O kas būna realybėje? Kur tai nueina? Į nulį.
– Pikta?
– Neteisinga. Manau, kad tiesiog neteisinga.
– Kodėl jūs likot šiame teatre visus tuos penkiasdešimt metų?
– O kodėl turėjau išeiti? Čia mano darbas.
– Bet žmonės dažnai ieško kitų galimybių – karjeros, pinigų, iššūkių.
– Man tai nerūpėjo. Rūpėjo teatras, o ne kad tas teatras būtų Vilniuje. Rinkausi teatrą, o ne miestą, kuriame būsiu kitoje matomumo zonoje.
Kodėl Lietuva turi tiek mažai šventųjų? Religinga šalis, tiek kankinių, vertų žmonių? Bet kiek jų turim? Alfonsas Lipniūnas – palaimintasis, Jurgis Matulaitis taip pat. O šventieji? Yra šventasis Kazimieras. Kodėl taip mažai?
Atsakymas paprastas – mes per toli nuo Romos. Nuo Romos kanceliarijos, nuo visų sprendimų, kur sprendžiami rimti dalykai. Čia yra buhalterija ir čia yra atsakymas į jūsų klausimą. Aš apie tai niekada negalvojau. Atėjau dirbti į teatrą. Čia buvo mano mokytojas, kuris mane išmokė ir suteikė galimybę. Kolektyvas – visi vyresnieji – mane priėmė kaip į šeimą.
– Noriu paklausti ne apie teatrą, ne apie kultūrą, o apie Panevėžį. Buvo laikas, kai miestas buvo garsus ne teatru, o kriminalais. Ar prisimenat tuos metus?
– Žinoma. Prisimenu susišaudymus, baisybes, kas čia darėsi. Juk Panevėžys buvo vadinamas lietuviška Čikaga.
– Buvo neramu gyventi?
– Nemalonu. Nesakau, kad po kiekvienu langu daužė stiklus, bet nemalonu. Įtampa jutosi. Susišaudymai, tos visos, atleiskit už rusicizmą, „razborkės“. Kiek mirčių, kiek tragedijų. Tai buvo įsisiautėjimas.
– O koks šiandien Panevėžys? Kaip jūs jį matot – kaip miesto žmogus, kaip teatro aktorius?
– Jis visą laiką keitėsi. Dabar miestas tvarkosi, gražėja. Man patinka. Atsirado Stasio muziejus, sutvarkyta senvagė. Viskas gerai.
Bet yra klasikinis dalykas – mes esam miestas-donoras, atiduodam pačius geriausius, kurie išvažiuoja į Vilnių, kitur. Gal sugrįš? Mums reikia aukštosios mokyklos, reikia studentijos, jaunimo. Bet aš visada – ir juodžiausiomis akimirkomis – prisimenu Jono Strielkūno eilutę: „Ir negraži buvo graži mano jaunystė Panevėžy“.
Nebijau to žodžio, bet nemėgstu jo – „patriotas“. Tačiau šiuo atveju pasakysiu: aš esu Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir savo miesto patriotas.
– Tai jūsų meilės miestas? Čia įsimylėjot, susituokėt…
– Taip. Bet apie tai nekalbėsim.
– Saugot privatumą?
– Taip, bet ne dėl to, kad kažką ypatingai saugočiau. Tai neturi nieko bendro su teatru, tai – tik mano.
– Kai gavote Nacionalinę kultūros ir meno premiją sakėt pasijutęs nesvarumo būsenoje.
– Absoliučiai. Aš labai laimingas, kad iškart puoliau į darbus, nes naują pjesę statom. Nebuvo laiko sėdėti ir galvoti, kas įvyko. Tai labai gerai, nes darbas apskritai gelbsti žmogų nuo įvairių minčių, kurios kartais yra slegiančios.
Bet iš esmės – niekas manyje nepasikeitė. Taip, viduje esu laimingas, nes tai įvertinimas. Galų gale, man ne aštuoniolika metų, tad tai – ir mano gyvenimo įvertinimas. Ne tik mano, tačiau per mane – ir mano mokytojo.
Nepamirškim to, kad aktorius vienas nieko negali, tad tai yra ir mūsų teatro įvertinimas mano asmenyje.
Aš ne menininkas, kuris vienas pats kažką padaro.
Be teatro esu niekas. Juk jeigu teatras nestato spektaklių, jeigu režisierius neduoda vaidmens – tavęs nėra. Aš ne menininkas, kuris vienas pats kažką padaro. Mes dirbam visi.
Kartais menininkai daug kalba prieš spektaklį, po spektaklio. Mano principas kitoks: nei prieš, nei po. Prieš – nes dar nėra apie ką. Po – nes jau įvyko. Reikia kalbėti spektaklio metu, nešti žinią. Ten viskas.
– Žmogui reikia įvertinimo?
– Reikia. Tai suteikia ir pasitikėjimo. Ne pasikėlimo – pasitikėjimo, kad tu kažką darai ar padarei, tave pamatė. Visa mūsų profesija yra apie tai – „žiūrėkite į mane“. Dėl to mes ir lipam į sceną. Ar jūs matėte bent vieną aktorių, kuris nori būti aktoriumi, bet nematomu?
– Ar Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktoriai po vaidinimo nusilenkia publikai?
– Dabar – taip, bet ne visuose spektakliuose. O Miltinio teatre to nebuvo. Kodėl? Nes nusilenkimas sugriauna iliuziją. Aš spektaklyje „Sala, kurios nėra“ klausiu: kas eis nusilenkti? Jūs scenoje esate personažai. Spektaklis baigėsi – baigėsi ir personažų gyvenimas. Tai kas tada eis? Personažai? Juk ne. Nesugriaukime iliuzijos.
Jeigu spektaklį sukūrėme įtaigiai, žiūrovas turi išsinešti jausmą, kad tai buvo gyvenimas. Nuo pat teatro įkūrimo mes nesilenkėme. Tačiau jei vykdavome į gastroles kituose miestuose – tada taip. Kaip sakydavo Miltinis: Romoje reikia elgtis kaip romiečiui. Tai buvo pagarba publikai.
Dar pridėsiu vieną detalę apie Miltinį: jis niekada neniekindavo kitų aktorių ar režisierių. Net mums sakydavo – eikite, žiūrėkite, kaip dirba kiti. Nors tai ir ne mūsų kelias, mes turime savo supratimą apie aktorystę, apie teatrą.
Kalbant apie nusilenkimą publikai šiandien – atėjo jaunas, talentingas režisierius Adomas Juška, pastatėme spektaklį „Priešinimosi melancholija“, po kurio aktoriai nenusilenkia. Toks buvo režisieriaus noras. Jis net atsiprašė, klausė, ar mes nieko prieš po vaidinimo neišeiti į sceną. Aš nieko nesakiau – ką man sakyti, jei ilgą laiką pats taip dariau?
Būčiau linkęs niekada nenusilenkti. Pasikartosiu: noriu kalbėti per spektaklį, o ne daryti spektaklį po spektaklio. Esu ne kartą matęs, kai nusilenkimai būdavo įdomesni už patį spektaklį. Tiesiog gražiai sustatytos mizanscenos.
– Kaip jums atrodo, kodėl žmonės po spektaklio beveik visada aktoriams ploja atsistoję? Toks pagerbimas, regis, turėtų būti skirtas aukščiausiai meistrystei.
– Iki šiol to nesuprantu. Atsistoja net ir po nelabai vykusio spektaklio. Nežinau, iš kur ši mada atsirado – gal taip žmonės išreiškia pagarbą. Kita vertus, jei dalis žiūrovų stojasi, stoja ir kiti. Aš pats taip darau, nors ir nesuprantu kodėl.
Nenoriu pasakyti, kad žmonės neturėtų išreikšti padėkos – tą daryti reikia. Aš, kaip savo cecho atstovas, sakau: aktorių reikia mylėti, nes jo darbas sunkus. Tikrai sunkus, nors ir pats tą duoną pasirinkai.
Berods, Parulskis yra pasakęs: šiandien aš herojus, o rytoj – vakar dienos herojus. Viskas teka. Nėra jokio užtikrintumo, ir tu turi žinoti: esi tėkmėje.
Nuolatinis kintamumas, paslaptis – žinai, bet kartu ir nežinai. Kiekvienas spektaklis keičiasi. Jei į tą patį spektaklį ateisite po pusės metų, pamatysite naujų dalykų – to, ko anksčiau dar nebuvote pastebėję.
Kai imiesi naujos pjesės, tu nežinai, kaip bus. Dar nėra pasaulio, jį reikės sukurti. Man tai patinka. Laimė yra repeticijos, o spektaklis – jau rezultatas.
