Neatsiejama Palangos kultūrinio gyvenimo dalimi laikomas Linas gimė menininkų Teresės ir Alberto šeimoje. Tėvai – skulptorius bei audėja – buvo didžiausi jo mokytojai bei įkvėpėjai, tad jis – antros kartos kūrėjas.
Nuo mažens sukiodamasis dirbtuvėse ir padėdamas tėvui, iš pastarojo mokėsi medžio drožybos, gintaro apdailos, kompozicijos subtilybių.
Tiesa, jaunystėje pašnekovas buvo pasukęs muzikos keliu – koncertavo su itin populiaria liaudies muzikos grupe, ir net ne viena. Pasirodymų netrūko, nuotykių bagažas pilnėjo.
Tačiau galiausiai jis nusprendė atsiduoti tikrajam pašaukimui – medžio skulptūrai, Užgavėnių kaukėms, baldams, vazoms.
Iš kaulo palangiškis net kuria kamėjas, įvairius papuošalus.
Savo darbus mėgsta dekoruoti gintaru, baltų ornamentais, paukščių motyvais.
Lino darbų, kurie virtę net apdovanojimais geriausiems sportininkams ar Lietuvą reprezentuojančiomis dovanomis iškilioms pasaulinėms asmenybėms, galima rasti ir Kinijoje ar Japonijoje.
15min duotame interviu kūrėjas papasakojo apie savo, kaip menininko, kelionę, siekius, meno kokybę, išdėstė mintis ir apie tai, kokius laikus Lietuvoje išgyvena tautodailė.
– Prisipažinsiu, net nežinau, į ką bežiūrėti, – tiek daug visko. Augintiniams net gultai padaryti senuose lagaminuose. Seniai jau teko pabuvoti tikro menininko tikrose dirbtuvėse. Nors, žinau, kad net nesate diplomuotas tautodailininkas.
– Mūsų visų mylimas augintinis Šmirgelis jaučiasi lygiai taip pat gerai, kaip ir mes. Visiems čia vietos užtenka (šyptelėjo). Nediplomuotas dailės srityje, bet turiu meno kūrėjo statusą, baigęs savo tėvo mokyklą – mokymą, praktiką, patirtį.
– Bet ar dažniausiai taip ir nebūna, kad tikrieji menininkai yra „iš pašaukimo“, be jokio diplomo, savamoksliai?
– Visaip būna. Aš mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedroje. Menas yra menas. Bet taip, tautodailė yra paveldėta iš šeimos. Norit, užtaisysiu mėlyną, kaip rašalas, arbatą? Iš Tailando draugai lauktuvių parvežė.
– Prie visų įdomybių, kurios mane supa, tik ir tetrūksta mėlynos arbatos. Užtaisykit. Tai šiose dirbtuvėse ir augote?
– Taip, kiek tik save prisimenu. Tai buvo mylimiausia vieta būti, augti, mokytis. Tėvas duodavo darbų bei užduočių. Kaip vaikui, aišku, pabosdavo, bet darydavau. Neilgai trukus tapome su tėvuku bendru tandemu, įgyvendinančiu užsakymus. Buvo labai daug darbo, bet ir buvo galimybė tuo savo darbu užsidirbti, išmokti, tobulėti.
– Dėl to po studijų baigimo net nesvarstėte, grįžti į Palangą ar ne?
– O kur važiuoti, jei čia, namuose, yra ką veikti? Viskas aišku, visi įrankiai, visa bazė čia. Vieno kaltuko juk neužtenka, jis – tai kaip vienas spalvotas pieštukas dailininkui, o tau jų reikia daug, visos paletės. Reikia gręžtuvo, pjūklo, grąžto... Net nesvarsčiau, norėjau grįžti.
– Dabar dirbtuvėse, būna, kad ir pagyvenate? Svetainė šalia įrengta, patogi raudona sofa.
– Su bičiuliais, draugais, bendraminčiais ir artimaisiais dirbtuvėse leidžiam gražų laiką. Tėvuko darbų čia likę. Šviestuvėliai, vazos – taikomojo meno dirbiniai. Jauku čia ir gera būti.
– Teko paauglystėje su vaikiškais gintaro dirbiniais J.Basanavičiaus gatvėje pastovėti? Išbandęs šią duoną?
– Ne, to daryti neteko. Ne mūsų vieta. Nieko nesakau, žmonėms reikia pigių suvenyrų, nebrangaus, gal ir neprofesionalaus meno. Nuvažiuokit, bet kur to rasite – Barselonoje, Paryžiuje. Kiekvienas renkasi, ko nori. Mūsų su tėvuku užsakymai buvo kitokie – rimti: skulptūrų, apdovanojimų, sportinių prizų, suvenyrų, šiandien vadinamų verslo, atminimo dovanomis, gamyba. Tiesa, vienoje kitoje mugėje esu dalyvavęs.
– Ar suskaičiuojate, kiek darbų esate sukūręs? Gal kokio kūryba truko labai ilgai?
– Oi, ne, neskaičiuoju. Daug per visą gyvenimą jų būta. Techniškai skulptūrą gali padaryti greitai, o sukurti... Ką daryti, kai negimsta idėja? Know-how svarbiausia, kaip padaryti. Sėdėdamas žiemą prie televizoriaus gali braižyti, eskizuoti – prikuri daug variantų. Kai reikia, išsitrauki, perverti – bazė idėjoms pasisemti.
Kūrybos laikas priklauso ir nuo to, kaip kokiam užsakovui reikia. Jei greitai, meti viską ir darai. Nėra užsakymų, kuri į priekį – galerijos laukia darbų, užsiimi laisva kūryba.
– Kaip dažnai lieka laiko tai laisvai kūrybai?
– Būna, atsibosta, imi kažką kitą veikti. Taisyklių nėra. Dabar dalyvavau dailininkų sąjungos plenere, skirtame M.K.Čiurlionio jubiliejiniams metams. Prie Palangos kurorto muziejaus pastatyta mano pagaminta kolona su varpu viduje – „Paskambink Čiurlioniui“. Laisvo laiko kūrybai visada turiu. Man tai – labai svarbu.
– Kur dar viešose vietose Palangoje poilsiautojai gali išvysti jūsų darbų?
– Viskas turi iškeliauti – pas užsakovus ar į galerijas. Nenoriu kaupti. Esu daręs nuorodas, dekoratyvines rodykles prie Naglio kalno. Tėvuko darbus išeksponavau, pavyzdžiui, globos namuose. Didelis palikimas.
Darbų yra vienur, kitur. Šiuo metu kuriu Rūpintojėlį. Stambios formos. Klientas nori Palangoje prie namo pasistatyti. Vasaros projektas. Jei prižiūri, 100 metų toks gali stovėti.
– Menas privalo būti rodomas.
– Tai yra mano gyvenimo būdas. Aš žinau, ką darau. Įdomu tik tai, kaip vertina klientai ir šios srities profesionalai, galeristai. Mano darbus priima profesionalios galerijos.
Kartą lankiausi užsakovo namuose, žiūriu – mano kurtas paukštis. Pasirodo, kažkas iš galerijos nupirko ir padovanojo. Malonu susitikti su savo kurtais darbais ir ypač taip netikėtai.
– Jei gerai suskaičiavau, šiemet pavasarį jubiliejų paminėjote.
– 60 metų – nėra jubiliejus. Jubiliejus kas 25-erius metus būna. Mano bičiulis vienuolis išaiškino tai. Šv. Petro Bazilikos didieji vartai atidaromi tik kas ketvirtį amžiaus. Pučia tuomet ragą.
– Kūrybinių krizių per tuos 60 metų būta? Kai ilgą laiką nesinorėjo atidaryti dirbtuvių durų?
– Kodėl turėtų taip būti? Visuomet kažką darai, kažkam kažko reikia. Jei niekam nereikia, tai man pačiam kažko reikia. Tuomet savo idėjas realizuoju. Nekuriu tik keliaudamas. Bet tuomet vis tiek stebiu pasaulį: lankau galerijas, muziejus, tyrinėju, kas kokia technika kuria, semiuosi idėjų. Būna, važiuoji keliu ir matai kokius vaizdinius – gali kilti idėja. Sunku jau atskirti, kur darbas, kur nedarbas.
– Lyginant jūsų ir tėčio kūrybą, turite panašų braižą? Ar paliekate kokį parašą ant savo dirbinių?
– Tėvuko firminis „patiekalas“ buvo suvenyrai su gintaru. Jo išradimas.
Egzistuoja ir bendras šeimos braižas. Ta pati mokykla, galima sakyti (šypteli). Įvaldę savą apdirbimo technologiją – degintą medį. Štai čia kabo tėvuko palikimas, parodos įvairios organizuojamos. Panašūs užsakymai toliau tęsiasi ir po jo mirties. Perėmiau tai. Jei galiu daryti už tėvuką – gerai.
Viską mes kartu darydavome, tai niekas ir nežino, tėčio tai labiau kūrinys ar mano. Pasiskirstydavome darbus. Būdavo, kad tėvukas pradeda, aš pabaigiu. O dabar viską pats turiu daryti. Būtų gerai turėti kokį padėjėją, kuris techninius dalykus atliktų. Savo parašą, beje, palieku ant savo kūrybos darbų. Reikia palikti, kad žinotų.
Visuomet kažką darai, kažkam kažko reikia. Jei niekam nereikia, tai man pačiam kažko reikia.
– Dar neradote, kam perduoti savo sukauptas žinias?
– Kažkaip viskas natūraliai vyksta. Taip, kaip ir man vyko. Viską noriu perduoti sūnui, pamokau ir jį. Sūnus mato mano kūrybos gimimą, mato visą nueitą kelią, kol gimsta darbas, susipažįsta su įvairiomis technologijomis.
– Bus ir trečioji Žulkų drožėjų karta?
– Nežinau, droš sūnus ar ne. Baigė Dailės akademijoje interjero dizainą. Yra sąlygos, tad kai nori, gali kažką daryti.
– Jūsų viduje yra tas noras, kad dirbtuvės nestovėtų tuščios, kad jose ir po jūsų toliau vyktų kūryba?
– Taip, tą ir darau. Visgi, kaip bus ateity – sunku nuspėti.
– Koks buvo jūsų tėčio paskutinis darbas?
– Tik Stasys Povilaitis mirė, tėtis pagamino jo biustą. Nebuvo jie draugai, tiesiog šios asmenybės išėjimas inspiravo kūrybai. Lyg globos namuose biustas dabar – daug ten skulptūrų išvežiau. Tėtis netrukus po Povilaičio mirties susirgo ir kitais metais taip pat mirė. Noriu išsaugoti jo paveldą. Gal mieste kada atsiras vieta, kur jo darbai nugultų…
– Klausėte, kodėl tėtis pasirinko Palangą? Kurti kurorte?
– Jis kilęs iš Telšių rajono. Baigė Telšių amatų mokyklą ir gavo paskyrimą į Klaipėdos dailės kombinatą. Palangoje veikė gintaro cechas. Tiesiog reikėjo darbuotojų. Dirbo tėvukas ceche, šlifavo gintarus, gamino papuošalus.
Mano mama buvo audėja tekstilininkė. Kartą per mėnesį meno taryba atvažiuodavo su darbais. Priimdavo ir veždavo į tokias valdiškas dailės parduotuves-galerijas. Egzistavo jų tinklas visoje Lietuvoje. Tose parduotuvėse menininkų darbai ir buvo pardavinėjami. Dar buvo tautodailės sąjunga – taip pat tinklas parduotuvių, priduodavo ir į jas darbų.
Matote, kombinate tėvukas gaudavo fiksuotą algą. Pridirbti galėdavai darbų, kiek nori, bet egzistavo riba ir viskas, negalėjai uždirbti daugiau. O į tautodailės sąjungos parduotuves galėdavai priduoti neribotą skaičių darbų – kiek nupirko jų, tiek išmokėdavo pinigų.
– Kas jums pačiam yra Palanga?
– Savas miestas. Saviausia vieta – dirbtuvės. Į pliažą nevaikštau, nesutiksite ir ant tilto ar J.Basanavičiaus gatvėje (šyptelėjo). Mano didžiausias pomėgis – buriuoti Baltijos jūroje.
– Kas buvo šioje dirbtuvių vietoje iki atsikeliant jūsų tėvukui?
– Pastatė dailės kombinatas čia dirbtuves, 7 dailininkai jose dirbo. Kai prasidėjo privatizacija, leido privatizuoti. Taip dabar ir turime privačias savo dirbtuves.
– Minėjote, kad jūsų ir tėvo išskirtinumas – degintas medis, medžio ir gintaro derinimas. Dar kas nors Lietuvoje kuria panašius dirbinius?
– Panašių darbų nesu matęs. Apmaudu, bet atsiranda plagijuotojų.
– Kurį laiką buvote paniręs į muzikos pasaulį. Tai buvo bandymas atsitraukti nuo dirbtuvių ir medžio drožybos?
– Niekur aš neatsitraukiau. Muzikos mokyklą, Šimkaus technikumą baigiau. Lygis tuomet buvo: baigęs tokius mokslus, galėjai eiti mokyti į muzikos mokyklą. Po to išvažiavau į Vilnių studijuoti muzikos akademijoje, grojau birbyne liaudies muzikos grupėje. Nepatikėsit, bet turėdavome 100 koncertų per sezoną, kasdien. Grodavome turistams vokiečiams. Važiuodavome ir į gastroles. Turėjome programą su vertėjais ir vedančiaisiais.
– Pilnos jaunuolių kišenės būdavo?
– Pilnos (nusijuokė). Juodas darbas, bet ir gerai apmokamas.
– Kur dingo birbynė?
– Džiūva. Neseniai teko pagroti – pasamdė mane. Važiavome į Lietuvos sezoną Prancūzijoje – Palangos kolektyvai pastatė oratoriją. Turėjome koncertus Prancūzijoje ir Palangoje. Mane samdė kaip instrumentinės grupės vadovą.
– Visur jūsų kūryboje – daug folkloro. Iš kur tai jumyse? Štai tarpukariu laikinojoje sostinėje – Kaune – tautodailė, folkloras buvo ant bangos, tai buvo mūsų identiteto dalis. Tarpukario modernizmo pastatai, interjeras, baldai buvo gausiai puošiami tautiniais elementais. O kokius laikus šiuo metu išgyvena tautodailė?
– Sovietmečiu tai buvo pasipriešinimo forma. Folkloro ansambliai sutartines dainavo. Tos dainos buvo tarsi parakas, viskas degė viduje. Mūsų laikais taip pat kyla romuvos, pagoniški, baltų dalykai. Viskas iš šaknų eina. Jau seniai jaučiamas atgimimas.
– Ar neatrodo, kad šiandien svarbiau yra mokėti kaip save ir savo kūrybą parduoti? Kas garsiau šaukia, tas labiau ir girdimi?
– Anksčiau bajorai, grafai važinėjo po pasaulį, buvo išsilavinę, vaikščiojo į koncertus, parodas, rinko kolekcijas. Ir šiandien yra meną mylinčių, kurie surenka vertingas meno kolekcijas. Vidinė kultūra svarbiausia – turi vaikščioti į parodas, domėtis savais menininkais.
Pažiūrėkite, Palangos grafas kokį parką sukūrė – aukšto lygio, europinį. Nesamdė pigaus šmikio, pasamdė tikrą žinovą, darė ne bet kaip, o tobulai.
– Iš kur tos kultūros spragos atsirado?
– Vieni menininkai turi charizmą, kiti – ne. Visa kita po to lemia pinigai – tave perka ar ne. Gyventi reikia, tai nusileidi ant žemės, darai, kam ko reikia, o tuomet jau darai savo – gal patiks kažkam.
– Kokiose tolimiausiose užsienio kolekcijose jūsų kūrybos yra?
– Visur. Ir Japonijoje pas imperatorių iš mūsų dirbtuvių dirbiniai iškeliavo. Vyriausybiniu lygmeniu pirkdavo dovanas prezidentūra, Seimas. Ir pas popiežių yra Žulkų darbų – pas Joną Paulių II daugiausiai buvo. Ir kunigai, ir vyskupai yra pirkę. Su Užsienio reikalų ministerija dirbau – reikėjo jiems visokių dovanų, ambasadorių vizitai vyksta. Su gintaru populiariausi dirbiniai.
– Iš kur medį imate savo kūrybai?
– Iš miško. Drožyba vyksta iš liepos ar ąžuolo. Kai kur medis išvirsta po audros, sulaukiu skambučio. Žmonės žino, jei botanikos parke koks išvirto – praneša. Bet kad iš to medžio galėtum ką daryti, dar reikia porą ar trejetą metų padžiovinti. Nėra taip: nuėjau, nusipirkau ir darau. Turi daug visko žinoti.
– Raganų kalno skulptūros Juodkrantėje ne su jūsų šeima susijusios?
– Ir su manimi, ir su tėvuku. Man buvo 15 metų, kai dalyvavau pirmame plenere – padėjau tėčiui. Karjeros pradžia (šyptelėjo). Visi darbai buvo restauruoti ne kartą, bet tręšta.
– Kaip manote, savo gyvenimo kūrinį jau sukūrėte? Jau palikote pakankamą pėdsaką?
– Aš kuriu ir gyvenu kiekvieną dieną. Sugalvoji ką ir padarai. Iškeliauja, vėl darai.
– Žinau, kad ant jūsų pečių gula ir Palangos Užgavėnių Morės bei Stintų šventės atributo gamyba. Kiek jau morių ir stintų prigaminęs? Negaila stebėti, kaip jūsų kurtas grožis paverčiamas į pelenus?
– Tėvukas darydavo, jam mirus – aš tradiciją tęsiu. Tai po tėvuko mirties gal jau devynios kokios morės padarytos. Stintų gal 5 ar 6 pagaminęs. Dabar jau žinau sistemą, tai paprasčiau, pirmąją Morę sunkiau buvo gaminti – savotiškas iššūkis.
Jurginėms tekę slibiną ne vieną sukurti.
Negaila, kai dega. Kaip fejerverkas – pasižiūrėjai, pasidžiaugei. Pernai, beje, nesudegino Morės – škvalas buvo, gaisrininkai uždraudė deginti. Viena Morė ir į Paryžių buvo nukeliavusi. Plateliuose Užgavėnių muziejuje (vienintelis toks Lietuvoje – aut. past.) kita yra eksponuojama.
– Jūsų žmona – taip pat iš meno pasaulio?
– Taip, taip pat baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, muzikologė, Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje dirba, moko vaikus muzikos, daug mokinių išugdžiusi.
Nėra taip: nuėjau, nusipirkau ir darau. Turi daug visko žinoti.
– Jūsų šeima ką nors kolekcionuoja? Galbūt mėgstate su kitais menininkais, kaip futbolininkai marškinėliais po rungtynių, apsimainyti?
– Nusiperku nebent kokius kolekcinius darbus. Štai čia kabo Adomo Galdiko kūryba. Šalia – tėvuko šaržas, draugelis toks nutapė. Tėvukas buvo šachmatininkas, net Palangos čempionas, tad ir atvaizdavo kaip karaliaus figūrą.
Man patinka ekstremalūs dalykai – turiu aistrą buriuoti. Žiūriu, vėjas pučia, ir lekiu su jėgos aitvaru prasiplaukti iki Šventosios (trumpam užsižiūri pro langą – aut. past.). Mėnesį nebuvo vėjo. Plateliuose turiu laivelį paties suremontuotą. Juo plaukioju. Hobis geras.
– Kokius laikus dabar tautodailė išgyvena? Nykstanti profesija?
– Tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Kažkas išgyvena, o kažkas – ne. Yra ir žemo, ir aukšto lygio menininkų.
– Kokio užsakymo nesiimtumėte?
– Jei žinai, kad nepadarysi, tai ir nedarai. Nesiimu tokio užsakymo, kuris nėra man mielas kūrybiškai.
