„Paskui verksmas į kauksmą virto“: Algirdas prisimena, kaip dešimties buvo ištremtas į Sibirą

Algirdo pasakojime atsiskleidžia ne tik skaudžios sovietinės priespaudos patirtys, bet ir vidinė stiprybė, lietuvių vienybė ir noras sugrįžti į tėvynę.

Algirdas Barkauskas gimė 1939 metais netoli Šeduvos, Prastavonių kaime, ūkininkų šeimoje. Šeima turėjo apie 20 hektarų žemės, dirbo žemę ir laikė gyvulius. Pirmosios sovietinės ir nacistinės okupacijos metais Barkauskai represijų išvengė.

Karolinos Vilkelienės nuotr./Pasistatę namą Barkauskai dažnai priglausdavo ir kitus tremtinius arba jų vaikus

Tačiau Raudonajai armijai į Lietuvą įžengus antrą kartą, šeimą užklupo sovietinio režimo priespauda. Namuose buvo apgyvendinti sovietų lakūnai ir karininkai, o tėvas metams išsiųstas priverstiniams darbams. Algirdas pasakoja, kad iš jų grįžęs tėvas buvo labai silpnos sveikatos – net negalėjo iš lovos pakilti.

1949 m. kovo mėnesį į Šeduvos geležinkelio stotį atvykę vagonai pranašavo dar vieną negandą – netrukus prasidėsiančius trėmimus.

„Verksmas į kauksmą virto“

Tuomet dešimties metų Algirdas prisimena kovo 25-osios ankstų rytą išgirstą beldimą į duris ir įsiveržusius rusų kareivius. „Mes su broliu sėdim ir verkiam, o mama po virtuvę laksto. <...> Vieną daiktą paima, krenta iš rankų, kitą paima...“ – lemtingo ryto prisiminimais dalinasi Algirdas.

Mes su broliu sėdim ir verkiam, o mama po virtuvę laksto.

Tačiau nepaisant patirto išgąsčio, motinai pavyko susitarti, kad sergančiam tėvui leistų likti Lietuvoje. „Išvažiuojam mes iš kiemo, o tėtė per langą žiūri“, – apie skaudų atsisveikinimą pasakoja pašnekovas.

Traukinių stotyje Algirdas kartu su mama ir broliu buvo sugrūsti į ankštą gyvulinį vagoną. Traukinys nepajudėjo dar dvi paras, kol nebuvo surinktas pilnas tremtinių ešelonas.

Karolinos Vilkelienės nuotr./Algirdo išsaugotos nuotraukos iš tremties

Išlydėti artimuosius traukinių stotyje susirinko didžiulė minia. „Daug žmonių labai susirinko, jie pradėjo verkti. Paskui verksmas į kauksmą virto“, – prisimena Algirdas.

Taip prasidėjo ilga ir varginanti kelionė į Tulūną Irkutsko srityje.

Alinanti tremties kasdienybė

Pasiekus galutinę stotelę – Tulūno traukinių stotį – tremtiniai su vežimais buvo nuvežti į barakus, kurie, pasak Algirdo, stovėjo buvusios japonų karo belaisvių stovyklos teritorijoje.

Po poros savaičių Barkauskams liepta persikelti į Perfilovo gyvenvietę, nutolusią apie 30 km nuo Tulūno. Ten jie apsigyveno viename name kartu su keliomis lietuvių šeimomis.

Svetimoje žemėje įsikūrę Barkauskai pradėjo susirašinėti su giminėmis – tiek likusiais Lietuvoje, tiek ištremtais. Pavyko susisiekti su mamos seserimi, kuri taip pat buvo ištremta į Irkutsko sritį. Ji pasiūlė persikelti pas ją. Gavus leidimą, lapkričio mėnesį šeima išvyko į Ust Uduno gyvenvietę.

Tremties kasdienybė buvo sunki: gautame kambaryje veisėsi tarakonai ir blakės, o mamai teko dirbti alinantį fizinį darbą lentpjūvėje. „Moterys dirbo kartu su vyrais, kurių trūko. Daug kare žuvo“, – pasakoja Algirdas.

„Kiek čia mums galima vargt“

Tačiau Barkauskai nepalūžo. „Kiek čia mums galima vargt. Reikia pasistatyt savo bakūžę (aut. pastaba – trobelę)“, – mamos žodžius prisimena pašnekovas. Šeimai pavyko rasti ir nusipirkti medinį namą, su lietuvių pagalba jį išardyti, persivežti į gautą sklypą ir ten pastatyti iš naujo. Netrukus šalia namo buvo sukastas daržas ir pastatytas nedidelis tvartas.

Kiek čia mums galima vargt. Reikia pasistatyt savo bakūžę.

Naujuose namuose įsikūrę Barkauskai priglausdavo ir kitus tremtinius arba jų vaikus. Algirdas pabrėžia, kad lietuviai tremtyje gyveno draugiškai ir padėdavo vieni kitiems.

Po SSRS diktatoriaus Josifo Stalino mirties tremties sąlygos ėmė palaipsniui lengvėti. 1957 m. Algirdui buvo išduotas pasas ir leista vasarai išvykti atostogų pas tėvą į Lietuvą.

„Pasisveikinom, tėtė į ašaras“, – ilgai lauktą susitikimą prisimena Algirdas. Jis vasarą gimtinėje praleido lankydamas artimuosius. Vis dėlto rudenį teko grįžti į mokyklą Sibire.

Namą pardavė mokyklos direktoriui

Netrukus aplankyti gimtinę išvyko ir mama, taip pat gavusi leidimą bei pasą.

„Už kiek laiko aš gaunu iš mamos laišką: Aliuk, aš pas tave daugiau nebeatvažiuosiu. Aš jau laisva“, – pasakoja Algirdas. Kadangi motina liko gyventi Lietuvoje, o vyresnysis brolis studijavo už 300 km esančiame Irkutsko institute, Algirdas liko atsakingas už šeimos reikalus Ust Uduno gyvenvietėje.

Jam teko parduoti namą ir karvę. Pašnekovas pasakoja namą pardavęs mokyklos direktoriui, o pats išsikraustęs į moksleivių bendrabutį.

Baigęs mokslo metus, 1958 m. Algirdas grįžo į Lietuvą pas tėvus. Tačiau tėvynę teko vėl laikinai palikti – dar trejus metus jis tarnavo sovietų armijoje.

Visa Barkauskų šeima – mama, tėtis ir abu sūnūs – pagaliau susitiko 1962 m. Kviečiame viso Algirdo pasakojimo klausytis Kauno IX forto muziejaus „YouTube“ kanale.

--- 2026 m. sukanka 85-eri metai nuo masinių trėmimų ir Holokausto pradžios Lietuvoje. Kauno IX forto muziejus kviečia apmąstyti dviejų okupacinių režimų – sovietinio ir nacių – poveikį, pagerbti aukų atminimą ir saugoti atmintį dėl ateities.