Po Vilniaus gynybinės sienos bastėja gyvenančio siaubūno, žudančio savo žvilgsniu ir kurį galiausiai nugali į požemius nusileidęs drąsus jaunuolis su veidrodžiu ant nugaros, istorija yra viena iš ryškiausių miesto legendų.
Apie Vilniaus baziliską savu laiku rašė ne tik garsūs istorikai ir tyrinėtojai, tačiau jis tapo ir neatsiejama mūsų kultūros dalimi: pasakojimų apie šią mitinę pabaisą galima aptikti Česlovo Milošo, Ričardo Gavelio, Antano Ramono, Tomo Venclovos ar Kristinos Sabaliauskaitės kūriniuose. Neatsitiktinai Vilniuje įkurta ir daugiausia poeziją leidžianti leidykla, kuri anksčiau vadinosi „Bazilisko ambasada“, vėliau pervadinta į tiesiog „Baziliską“.
-
Spekuliantai, ekonominiai nelegalai ir juodoji rinka: kaip sovietai bandė nužudyti Lietuvos gyventojų verslumą
-
Nustumta į vyrų šešėlį, bet įkvėpusi Joną Meką: Lietuva iš naujo atras lietuvių kilmės menininkę Marie Menken
-
Su ginkluota apsauga į Lietuvą atgabentas baroko genijui priskiriamas paveikslas, vertinamas dešimtimis milijonų eurų
Minint šio išskirtinio įvykio šimtmetį su Vilniaus bazilisko legendos istorijos tyrinėtoju, VU Slavistikos katedros docentu Pavelu Lavrinecu bei istoriku Povilu Andrium Stepavičium pasikalbėjome apie vilnietiškos istorijos ištakas bei įvairias jos versijas, užgimusias bėgant metams, kodėl baziliskas apgyvendintas bastėjos požemiuose ir kaip ilgainiui jis virto drakonu, apie pirmąją teatralizuotą eiseną ir kodėl ji surengta šv.Jurgio dienos proga, apie slibino nužudymo ritualus tarpukariu ir jo atgimimą sovietmečiu.
Vilniui reikalingas savas baziliskas
Pasak P.Lavrineco, pirmasis rašytinis šios legendos paminėjimas aptinkamas 1724 metais Vilniuje pasirodžiusiame jėzuito, Vilniaus universiteto profesoriaus Adomo Ignaco Naramovskio Abiejų Tautų Respublikos geografijai bei istorijai skirtame veikale.
Šio leidinio trijuose puslapiuose pateikiama iš ankstesnių veikalų žinoma legenda apie Varšuvos baziliską. Skaitant šį pasakojimą, P.Lavrineco teigimu, susidaro įspūdis, kad jos autorius labai norėjo, kad LDK sostinė niekuo nenusileistų Varšuvai ir taip pat turėtų savąjį baziliską.
„Baigęs pasakojimą apie Varšuvos siaubūną, Naramovskis pridėjo, kad Žygimanto Augusto laikais Vilniuje irgi atsirado tokia pati pabaisa, kuri savo urve žvilgsniu žudydavo žmones. Tačiau autorius kiek pakoregavo šios legendos pabaigą: Varšuvos bazilisko nužudyti buvo pasiųstas nusikaltėlis su veidrodžiu ant nugaros. Tuo tarpu Vilniuje į požemius kelis kartus buvo nuleisti rūtų ryšulėliai, mat tikėta, kad šis augalas turi stebuklingos galios: pirmasis ryšulėlis buvo ištrauktas nuvytęs, antrasis – pusiau, o trečiasis – vis dar žalias. Tai buvo ženklas, kad baziliskas yra įveiktas“, – pasakojo P.Lavrinecas.
Vėlesniais metais išleistuose leidiniuose, padavimų rinkiniuose bei enciklopedijose buvo pažodžiui kartojami šie du legendos siužetai. Tačiau istoriją sudrumstė istorikas Teodoras Narbutas. Savo rašinyje lenkų kalba apie Vilniaus senąją topografiją, 1838 metais jis pacitavo rankraštį „Descriptio historica brevis civitas vilnensis“, neva išlikusį tarp augustijonų vienuolyno popierių.
Čia sakoma, kad Bokšto kalno požemyje gyveno žvilgsniu žudantys baziliskai, kuriuos galiausiai nugalėjo drąsus plėšikas su veidrodžiu, nusileidęs į urvą ir iki pabaisos ėjęs atbulomis; kai bazilisko žvilgsnis atsimušė į veidrodį, pabaisa sustaugė ir iškart numirė. Šitaip T.Narbutas pirmą kartą vilnietiško bazilisko legendai pritaikė Varšuvos siaubūno baigtį.
Pasak P.Lavrineco, įdomu tai, kad T.Narbutas savo tekste nekonkretizavo laikmečio, tokiu būdu tartum perkeldamas bazilisko istoriją į legendų ir mitų sferą. Tačiau jis pirmą kartą lokalizavo konkrečią vietą – Bokšto kalną, kuris tuomet sietas su Vilniaus bastėja. „Būtent čia, kaip buvo anuomet manoma, galėjo būti senoji, dar prieš Gedimino laikus įsikūrusi Vilniaus gyvenvietė ir ją sauganti pilis“, – teigė P.Lavrinecas.
Galiausiai XIX a. istoriografijoje bei įvairiuose pasakojimuose įsitvirtino 1856 m. išleistame leidėjo, archeologo, etnografo ir istoriko Adomo Honorio Kirkoro vadove po Vilnių pateikta bazilisko legenda, kuri iš esmės yra identiška T.Narbuto pasakojimui. Skiriasi vos viena smulkmena – Kirkoras T.Narbuto drąsų nusikaltėlį įvardijo tiesiog kaip drąsuolį.
Kaip gimė nauja legenda
XX a. pradžioje gerokai praplėstą, suliteratūrintą ir detalizuotą savąją bazilisko legendos versiją aprašė vilnietis gydytojas, istorikas ir kraštotyrininkas Władysławas Zahorskis. 1903 metais Sankt Peterburge buvo išleistas katalikų kalendorius lenkų kalba su W.Zahorskio atpasakotais Vilniaus padavimais.
Anot P.Lavrineco, bazilisko legendą jis pateikė kaip padavimą iš pagonių laikų, kuri užgimė tarp šimtamečių ąžuolų Vilnios ir Neries pakrantėse gyvenusioje lietuvių bendruomenėje. Šioje istorijoje veikė žyniai, baisusis baziliskas aprašomas ne kaip „klasikinis“ gaidžio dydžio padaras su gyvatės uodega, bet kaip milžiniškas driežas su rupūžės galva. Taip pat paaiškinama ir iš kur žiloje senovėje galėjo atsirasti toks daiktas kaip veidrodis.
„Vienas drąsus ir gražus jaunuolis, bijodamas, kad jo mylimoji Dugna gali tapti bazilisko auka, prisiminė kitados girdėjęs apie tolimuose kraštuose esančias glotnias metalo plokštes, kuriose atsispindi kiekvienas prieš jas atsirandantis daiktas. Išvykęs į pavojingą kelionę jis grįžo su veidrodžiu ir taip įveikė siaubūną. Maža to, netrukus šalia to urvo buvo pastatytas bokštas, o ilgainiui kalnas imtas vadinti Bokšto kalnu“, – pasakojo P.Lavrinecas.
Pasak mokslininko, tokiu būdu gerokai beletrizuota A.H.Kirkoro legendos versija, išplėtotas siužetas nuspalvintas lietuvišku koloritu, meilės istorija bei pavojinga kelionė siekiant surasti stebuklingą daiktą, įgijo stebuklinei pasakai bei legendoms apie miesto įkūrimą būdingą struktūrą ir bruožus.
Daugiausia lenkakalbei Vilniaus bendruomenei skirtas leidinys turėjo nemažą pasisekimą, o W.Zahorskio legendos versija tapo tikru įkvėpimu jau po metų Vilniuje užgimusiai teatralizuotai bazilisko eisenai.
Kiek daugiau nei po dviejų dešimtmečių, 1925 m., išleistoje to paties autoriaus Vilniaus legendų ir padavimų knygoje lietuviai jau nebeminimi, drąsaus jaunuolio mylimoji Dugna virsta slaviškai skambančia Jagna, o dailininko Stanislawo Matusiako medžio raižinyje, publikuotame šioje knygoje, baziliskas vaizduojamas kaip baisus slibinas plačiai pravertais nasrais.
Daugiausia lenkakalbei Vilniaus bendruomenei skirtas leidinys turėjo nemažą pasisekimą, o W.Zahorskio legendos versija tapo tikru įkvėpimu jau po metų Vilniuje užgimusiai teatralizuotai bazilisko eisenai, kuri sujungė visą miesto bendruomenę ir pažadino ją nuotaikingoms pavasarinėms linksmybėms.
Pirmoji šventė: pusė tūkstančio persirengėlių ir vilniečių išpuolis
Pirmojo teatralizuoto reginio iniciatoriumi tapo geologas, geografijos profesorius, taip pat teatralas, pjesių autorius bei aktorius Mieczyslawas Limanowskis. 1925 metais, drauge su savo įkurtu ir vadovaujamu pirmuoju Lenkijos eksperimentiniu teatru „Reduta“, iš Varšuvos jis persikėlė į Vilnių ir įsikūrė tuometiniame teatre Pohuliankoje (dabar Vilniaus senasis teatras).
Pasak P.Lavrineco, tikėtina, kad po spalvingo ir aktyvaus kultūrinio gyvenimo Varšuvoje, M.Limanowskis Vilniuje pasijuto atsidūręs gūdžioje provincijoje. Būtent todėl netrukus jau ėmė svajoti apie teatralizuotą renginį po atviru dangumi, į kurį įsitrauktų visas miestas. „Šiai idėjai kaip tik labai tiko legenda apie Vilniaus baziliską“, – teigė P.Lavrinecas.
Tuo metu bazilisko vaizdinys jau buvo gerokai pakitęs: nuo Viduramžiams būdingo nedidelio padaro, jis virto baisingu slibinu-drakonu įkūnijančiu blogį. Gal todėl pirmajai eisenai neatsitiktinai ir buvo pasirinkta šv.Jurgio, kovojančio ir nugalinčio slibiną, diena. Pagal bažnytinį kalendorių ši šventė minima balandžio 23-iąją, tačiau 1926 m. tai buvo penktadienis, todėl naujoji pramoga buvo nukelta į savaitgalį.
Prie šio teatralizuoto reginio organizavimo anuomet prisidėjo ir tuometinio Stepono Batoro universiteto studentai bei dėstytojai. Susidomėjimą būsima švente kėlė ir jau keletą savaičių iki Jurginių prasidėjusi lydinčioji programa: paskelbtas parduotuvių vitrinų dekoracijų, kuriose turėjo būti vaizduojamas drakonas arba šv. Jurgis, konkursas, taip pat bazilisko-drakono poezijos konkursas, universitete vyko iškilmingas posėdis, kuriame įvairių sričių profesoriai, Vilniaus kultūros bei mokslo veikėjai skaitė šiai temai skirtus pranešimus, o studentai universiteto teatro salėje surengė vakarą „Bokšto baziliskas“.
Galiausiai balandžio 23-iosios vakarą prasidėjo ir dvi dienas tęsėsi Vilniaus baziliskui skirta teatralizuota šventė. Jos pradžią žymėjo iš įvairių miesto pusių į Katedros aikštę atjojusių raitelių – daugiausia universiteto studentų – būriai. Čia gausiai susirinkusiems gyventojams buvo perskaitytas manifestas apie visas nelaimes, kurias miestui kelia Bokšto kalne gyvenantis drakonas, o riteriai paraginti nugalėti šią pabaisą.
Kitos dienos rytą raiteliai susirinko didžiajame universiteto kieme. Čia pasitarę dėl savo veiksmų, Šv.Jono, Didžiąja bei Bokšto gatvėmis pajudėjo link barbakano. Iškilmingą procesiją, amžininkų teigimu, lydėjo ne tik būriai vilniečių, bet ir 440 alebardomis ginkluotų karių, liutninkų, žynių bei kitų puošniais kostiumais vilkinčių šventės dalyvių.
Lemtingas mūšis su bazilisku įvyko dabartinėje Šv.Dvasios ir Mikalojaus Daukšos gatvių sankirtoje. „Dailės fakulteto studentai buvo pagaminę drakono maketą, kuris gynėsi ugnimi ir dūmais. Tuo pasirūpino keturi studentai chemikai, kurie slibino viduje įrengė savotišką laboratoriją“, – pasakojo P.Lavrinecas.
Mūšio kulminacija tapo nuo Aušros Vartų atjojęs Nežinomas riteris: jis nukreipė savo veidrodinį skydą pabaisai į akis ir taip jį apsvaigino. Tuomet Subačiaus gatve drakonas buvo nuvilktas prie Rotušės, kur nutiko visiškai nesuplanuotas incidentas. Gyventojai, apimti mūšio euforijos, o gal norėdami atminčiai išsaugoti Vilniaus bazilisko gabalėlį, apstojo maketą ir ėmė jį draskyti.
Pasak P.Lavrineco, studentams pavyko minią nuraminti ir leisgyvį drakoną nugabenti iki Katedros. Pagal scenarijų galutinė kova turėjo įvykti prie Šv.Jurgio bažnyčios. Tačiau eitynių dalyviai vis tiek pasiekė savo ir Katedros aikštėje baziliską tiesiog sudraskė į skutus.
Nepaisant to, iškilminga procesija vis tiek pajudėjo tuometine A.Mickevičiaus gatve (dabar Gedimino prospektas) iki Šv.Jurgio bažnyčios. Iš jos kiemo išvažiavo šv.Jurgis, kuriam Nežinomasis riteris įteikė savo veidrodinį skydą, orkestras sugrojo specialiai šiai šventei sukurtą himną. Likę drakono maketo griaučiai buvo nuskandinti šalia Žaliojo tilto.
Taip iškilmingai, žaismingai ir netikėtai praėjo lygiai prieš šimtą metų Vilniuje surengta pirmoji bazilisko eisena, teatralizuotas karnavalas po miestą.
Automobilis vietoj drakono ir bazilisko ženkliukai
Dėl nežinomų priežasčių, deja, ši eisena netapo kasmetiniu renginiu, nors vėlesnių autorių darbuose Vilniaus bazilisko karnavalas neretai vaizduojamas kaip tradicinė miesto šventė, garsas apie kurią anuomet buvo pasklidęs toli už Lietuvos ribų.
Antrą kartą teatralizuotas renginys vyko1930 metais, taip pat šv.Jurgio dieną. Tiesa, šis pasirodymas toli gražu neprilygo pirmajam. Nors miesto gatvėmis ir vyko eisena, tačiau ji nebuvo nei tokia masinė, nei tokia iškilminga. Vaidinimas „Slibino nužudymas“ buvo pademonstruotas šalia Vilniaus rotušės, o galiausiai bazilisko maketo liekanos paskandintos šalia Žvėryno tilto.
Po metų renginį planuota pakartoti, tačiau dėl potvynio, kuris į istoriją įėjo kaip Didysis Vilniaus potvynis, šventė surengta per Sekmines. Tiesa, balandžio 26 d. Miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) įvyko Vilniaus baziliskui skirtas iškilmingas posėdis, kuris buvo transliuojamas net per radiją. Be įvairių pranešimų ir kalbų, taip pat surengtas ir pagal žinomo literato Waleriano Charkiewicziaus pjesę pastatytas vaidinimas „Baziliskas Bokšto kalne“.
Tais metais, pasak P.Lavrineco, tarp vilniečių užgimė nesutarimai, kas yra ir kaip atrodo ta Vilniaus pabaisa – vieni ją siejo su tradiciniu bazilisku, kiti – su slibinu. Panašu, kad nugalėjo slibinas, nes gegužės 24 d. surengtoje eisenoje jis buvo vaizduojamas kaip plačiai nasrus pravėręs drakonas.
Ši eisena, kurią organizavo skautai, iš esmės atkartojo pirmosios šventės maršrutą bei siužetą. Skyrėsi tik kelios detalės: riteriai ir žyniai rinkosi Respublikos reprezentacinių rūmų kieme (dabar Prezidentūra), drakoną nugalėjo jaunas skautas, bazilisko kūnas nugabentas prie Rotušės, vėliau šalia Katedros, o tuomet – dabartinės prezidentūros.
„Čia, kaip skelbė laikraščiai, įvyko „bazilisko transformacija žmonijos labui“: drakonas buvo viešai sudegintas, o iš dūmų išniro pažangos ir modernybės simbolis – automobilis, skirtas laistyti miesto gatves“, – pasakojo P.Lavrinecas, pabrėždamas, kad ši metamorfozė vilniečių akyse turėjo sukelti didžiulį ažiotažą ir įžiebti ne vieną dieną trukusias kalbas apie tokį nepaprastą reginį.
Istorikas Povilas Andrius Stepavičius pasakojo, kad tarpukario Vilniaus spaudoje plačiausiai buvo nušviesta 1931 metų šventė. Jos metu šalia Šv.Jurgio bažnyčios, dabartinėje V.Kudirkos aikštėje, vyko net specialus kermošius, kuriame buvo galima įsigyti įvairių smulkmenėlių, tarp jų – ir bazilisko ženkliuką.
„Prieš Jurgines spaudoje atsirado Lenkijos skautų žinutė, kurioje vilniečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami įsigyti 30 grašių kainuojančius bazilisko ženkliukus ir tokiu būdu paremti būsimą vaidinimą bei kitą šios organizacijos veiklą“, – pasakojo istorikas ir pabrėžė, kad iki šiol, deja, jam neteko matyti tokio ženkliuko.
Svarbiausi šios šventės įvykiai buvo ne tik transliuojami per radiją, bet ir filmuojami, o žinutės bei fotografijos iš teatralizuotos eisenos vėliau publikuotos tiek Vilniaus, tiek ir Lenkijos spaudoje.
Istoriko P.A.Stepavičiaus teigimu, 1931 m. šventėje taip pat dalyvavo ir Lenkijos kariuomenės orkestras, mieste ta proga vyko įvairūs pasirodymai bei koncertai. „Anuomet tai buvo labai reikšminga ir įsimintina miesto šventė, kuri jungė gan įvairias Vilniaus gyventojų grupes, todėl yra išlikę nemažai prisiminimų apie šį nuotaikingą ir teatralizuotą „slibino nudobimą“, – pasakojo istorikas.
Deja, tai buvo paskutinė tarpukariu įvykusi bazilisko šventė Vilniaus gatvėmis. Tiesa, 1933 metais universiteto studentai sugalvojo savotišką išdaigą, kuri taip pat buvo susieta su miesto pabaisos legenda.
„Balandžio 1-osios išvakarėse leidinys „Kurier Wileński“ paskelbė, kad Vokietijoje buvo atrastas suakmenėjęs milžiniško roplio kūnas. O jau kitą dieną publikuotas straipsnis su nuotrauka; skelbiama apie sensacingą radinį Vilniaus Bokšto požemiuose, kur studentai aptiko suakmenėjusio Labirontodonto rūšies roplio kūną. Būtent jis, anot straipsnio autoriaus, ir tapo bazilisko legendos provaizdžiu. Laikraštyje rašoma, kad visi norintieji už 10 grašių galės apžiūrėti šią pabaisą, kuri išties buvo padaryta iš molio, o visos pajamos bus skirtos našlaičių prieglaudai“, – pasakojo P.Lavrinecas.
Bazilisko inkarnacija po penkių dešimtmečių
Pokariu bazilisko eisenos apmirė, o jų vietą užėmė sovietinės demonstracijos su visiškai kitokiomis idėjomis, lozungais ir dvasia. Tiesa, ši legenda, o ir pasakojimai apie kitados mieste vykusius teatralizuotus renginius nuolat pasirodydavo įvairiuose vadovuose po Vilnių ar sostinės istorijai skirtuose leidiniuose, tad savaip prisidėjo prie bazilisko legendos puoselėjimo.
Galiausiai bazilisko-drakono kelionės per Vilnių tradicija netikėtai ir savitai atgimė beveik po penkių dešimtmečių. Iniciatyvos, kaip ir pirmąjį kartą, ėmėsi Vilniaus universiteto studentai, konkrečiai, fizikai, kurie 1969 metais surengė pirmąją Fizikų dieną – FiDi.
Tiesa, tuo metu savojo drakono jie dar nebuvo „išradę“. Pirmąjį kartą į Vilniaus gatves jis išriedėjo tik 1978 metais, gerokai pakeitęs ne tik savo išvaizdą, charakterį, kelionės maršrutą, tikslą, tačiau net ir savąjį vardą.
„Fizikų Dinas Zauras nebėra blogio įsikūnijimas ir niekas nenori jo nugalabyti. Tiesa, kaip sako naujoji legenda, praeityje jis yra padaręs kažkokią skriaudą, todėl ir vyksta į Universitetą atsiprašyti filologijos studentės“, – pasakojo P. Lavrinecas.
Nepaisant šių pokyčių, išnykusių tiesioginių sąsajų su senąja Vilniaus legenda, P.Lavrineco teigimu, ir šiandien po Vilnių kasmet keliaujantis fizikų Dinas Zauras, yra neatsiejama sostinės gyvenimo tradicija, tapusi savita tarpukario bazilisko inkarnacija.
