Dirbdamas fotožurnalistu karo draskomame Sakartvele, Maidano protestuose, karo lauke Ukrainoje, A.Morozovas ėmė gilintis į už aktualijų reportažų dėmesio liekančias kasdieniškas žmonių istorijas, jų gyvenimo tikrovę bei pasirinkimus. Ilgainiui tai atvedė ir prie visiškai kitokios žurnalistikos sampratos, kur pirmenybė teikiama ne greitai informacijai, bet lėtam buvimui, ne įvykių nušvietimui, bet istorijų klausymuisi.
„Sutikau žmogų“ – taip vadinasi ir neseniai išleista A.Morozovo fotoesė knyga, kurioje sugulė jo pasakojimai iš karštųjų konfliktų žemių bei senųjų Kauno knaipių, atokių vienkiemių bei mažyčių didmiesčių butų, kur, nepaisant skurdo ir apleisties, sunkiai pakeliamų dramų ir vienišumo, vyksta gyvenimas.
„Per šiuos metus pamačiau, kad yra tūkstančiai būdų būti šiame pasaulyje ir kiekvienas jų vertas dėmesio bei pagarbos“, – teigia A.Morozovas su savo pašnekovais dažnai užmezgantis gan artimus ryšius, vykstantis pas juos ne tik pokalbiams ar fotografavimui, tačiau ir bičiulystei. Taip gimė šis išskirtinis dokumentinis pasakojimas, kuriame be jokių stereotipų ir klišių atsiveria nesuvaidintos ir nepagražintos, dramatiškos ir spalvingos dažnai nematomų ir negirdimų žmonių istorijos.
– Amerikiečių rašytoja Susan Sontang savo knygoje „Apie fotografiją“ rašė, kad nuotraukos keičia ir plečia mūsų supratimą apie tai, į ką žiūrėti verta. Įprastai šitokios istorijos, kurias pasakoji savo knygoje, lieka už žiniasklaidos ribų, na, išskyrus tuos atvejus, kai skurdas bei įvairios žmonių dramos paverčiamos televizijos šou. Kas tave patį įkvėpė sąmoningai ne vienus metus ieškoti tokių istorijų ir jas kelti į dienos šviesą?
– Tai atsirado labai natūraliai iš smalsumo, fotografinės ir gyvenimo patirties. Prieš 2016 m. Amerikos prezidento rinkimus du mėnesius keliavau po šalį nuo šiaurės iki Meksikos ir atgal. Mano sumanymas buvo kalbinti kelyje – gatvėse, mažuose miesteliuose, kaimuose, kavinėse, degalinėse – atsitiktinai sutinkamus žmones, siekiant suprasti, kaip jie mato gyvenimą Amerikoje, kokie yra jų lūkesčiai.
Būtent čia pamačiau, kad pats gyvenu aplipęs stereotipais ir pasaulio skaidymu į daugeliui įprastas klišes. Iš Lietuvos iškeliavau galvoje turėdamas susiformavusį tam tikrą Donaldo Trumpo ir jo rinkėjo portretą, tačiau sėdint ir kalbantis su konkrečiu žmogumi, tas portretas kaskart pasirodydavo vis kitoks. Aš klausydavau pasakojimų, kuriose buvo gausybė skirtingų šeimų istorijų, nutikimų bei žmonių pasirinkimų – visa tai kardinaliai plėtė mano išankstinį įsivaizdavimą.
Rinkimų vakarą buvau pagrindinėje Majamio aikštėje su minia amerikiečių, laukiančių, kada bus paskelbta, kas tapo naujuoju Amerikos prezidentu. Didžiuliame ekrane buvo rodomi balsų skaičiavimo rezultatai. Pamenu, kai paskutinė valstija nusidažė raudonai ir tapo aišku, kad prezidentu išrinktas D.Trumpas, žmonių veiduose atsirado visiškas pasimetimas. Vienas vyras atsisuko į mane ir pasakė: „Nesuprantu, kas vyksta, kas galėjo balsuoti už Trumpą, aš nepažįstu nė vieno tokio žmogaus...“
Sugrįžęs ėmiau mąstyti apie Lietuvą: o kas čia yra ta tylioji visuomenės dalis, kurios balsas nėra girdimas, kaip tie žmonės gyvena, ką mąsto. Žurnalistikoje mane visuomet domino kasdienės žmonių istorijos ir, rodos, niekuo neypatingi, įprasti jų gyvenimai.
Man prireikė nemažai laiko, kol savo fotoaparato objektyvą bei diktofoną nukreipiau į šias „mažąsias“ istorijas.
Keliaujant karinių konfliktų zonose į akis pirmiausia krinta aktualūs įvykiai – karių judėjimas, užimti miestai, sprogimai, politikų kalbos, sprendimai ir t.t. Visa tai „didžioji“ istorija. Tačiau dirbdamas aš dažniausiai bendraudavau su vietiniais gyventojais, kurie neapleisdavo savo miesto net ir karo situacijoje: samdydavau vairuotojus, apsistodavau šių žmonių namuose ir iš arti matydavau asmenines jų dramas.
Man prireikė nemažai laiko, kol savo fotoaparato objektyvą bei diktofoną nukreipiau į šias „mažąsias“ istorijas. Manau, prie to prisidėjo ir Lietuvos fotografijos mokykla bei jos kūrėjų darbai, kuriuose dažnai galima sutikti mažiau visuomenėje matomus žmones ar jų grupes.
Šitaip prieš aštuonerius metus ir ėmiausi šios socialinės atskirties temos važinėdamas po Lietuvos kaimus ir miestelius. Ieškojau sunkiau besiverčiančių šeimų, gyvenančių iš pašalpų, dėl įvairių priežasčių nedirbančių žmonių ir pan. Pirmuoju tašku dažniausiai tapdavo miestelio parduotuvės: jų pardavėjos nesunkiai galėdavo nurodyti tokius asmenis. Vėliau ėmiau ieškoti per seniūnijas bei socialinius centrus. Taip ir įsisuko šis ratas.
Nežinojau, į ką visa tai išvirs, tiesiog siekiau pažinti ir suprasti. O kai durys atsidarė, kai pažintys, pokalbiai ir fotografavimai ėmė vykti, pamažu atsivėrė Lietuva, kurios nebuvau pastebėjęs.
– Fotografija, kaip ir tekstas, jau yra interpretacija – tu pasirenki, ką rodyti, apie ką kalbėti, ką akcentuoti. Ar šia prasme pačiam nekilo pagunda labiau sureikšminti tai, kas gali kelti žiūrovui įspūdį, egzotizuoti ir romantizuoti kitaip nei daugeliui įprasta gyvenančius žmones?
– Didelis iššūkis buvo rasti balansą, ką ir kaip rodyti. Žinoma, fotožurnalisto akį pirmiausia traukė skurdo atributai: netvarka, tušti buteliai, nešvarumai, kalnai visokiausių daiktų... Pradžioje fotografavau skaitmeniniu aparatu, kartais labai nedrąsiai, net slapta – skaitmena nesunkiai tai leidžia padaryti. Po pirmojo mėnesio pajutau, kad nuolat jaučiuosi purvinas. Tuomet įsigijau juostinį fotoaparatą, vieną objektyvą, kuris nustatomas rankomis ir pažadėjau šią temą kurti iš lėto, niekur neskubėdamas, atvirai.
Agnė Narušytė tuomet pasakė: „Tu pasakoji labai spalvingai, o nuotraukos juodai baltos, dramatiškos – pasakojimas neatitinka vaizdo.“ Ir tuomet aš pradėjau fotografuoti spalvotomis juostomis.
Buvo dar vienas svarbus epizodas, kuris nulėmė, kad šis ciklas yra būtent toks. Festivalyje „Kaunas photo“ rodžiau pirmuosius savo nespalvotus darbus ir pasakojau apie šį sumanymą. Agnė Narušytė tuomet pasakė: „Tu pasakoji labai spalvingai, o nuotraukos juodai baltos, dramatiškos – pasakojimas neatitinka vaizdo.“ Ir tuomet aš pradėjau fotografuoti spalvotomis juostomis.
Taip pat sugalvojau, kad nefotografuosiu to, kas ir taip nuspėjama, yra akivaizdu sunkiau besiverčiančių žmonių tikrovėje – nešvaros, netvarkos, skurdo, alkoholio ir pan. Nenorėjau nieko nei kaltinti, nei teisinti. Ėmiau vadovautis tokiu principu: fotografuoti lyg pro rakto skylutę tai, ką matau, tačiau negilinti, nedubliuoti skurdo stereotipų, kuriuos ir taip daugelis žinome ar nujaučiame.
– Knygoje ne kartą pats sau keli klausimą ar tai, ką darai, vis dar yra žurnalistika, o gal jau peržengei ribas, skiriančias fotografą nuo fotografuojamojo. Juk čia atsiskleidi ne tik kaip stebėtojas, tačiau ir tampi aktyviu dalyviu, kuris, vienaip ar kitaip, kišasi į kitų žmonių gyvenimus, pavyzdžiui, padėdamas jiems, kai prireikia kažkokios pagalbos. Tad kur yra ta skirtis, o gal sąmoningai jos nepaisei?
– Kai tik pradėjau fotografuoti, pirmame savo užrašų knygelės puslapyje užrašiau kelis principus, kurių pažadėjau sau laikytis: niekada neskolinti pinigų, vengti alkoholio ar daryti kažkokias paslaugas. Visa tai buvo padiktuota mano kaip žurnalisto suvokimo. Juk darydamas žmogui paslaugą, tarkime, paveždamas jį, kai reikia, ar paskambindamas jo reikalu, savotiškai pririši jį prie savęs. Kitą kartą, bijodamas prarasti privilegiją būti su tavimi, jis gali kažko iš savo gyvenimo tiesiog nepapasakoti. Tai yra žurnalistinė etika.
Tačiau jau per pirmąjį pusmetį visus šiuos sau nustatytus principus peržengiau: skolinau pinigus ir veždavau žmones, kai jiems tai būdavo būtina. Štai kad ir tokia situacija: naktį paskambino vienos šeimos vaikas ir pasakė, jog mamą su kitu sūnumi greitoji išvežė į ligoninę, brolį paguldė, o mama neturi pinigų grįžti namo. Kaip elgtis tokiu atveju? Gali būti etiškas žurnalistas ir išlaikyti savo principus, o gali tiesiog pervesti 3 eurus ir tuomet mama grįš namo.
Pasirinkimas buvo arba megzti draugystes, arba eiti paviršiumi. Tad aš surizikavau pasirinkdamas pirmąjį variantą.
Tokios kasdienės smulkmenos man padėjo pamažu nueiti nuo standartų, kurie labiau tinkami aktualijų, naujienų, reportažinei žurnalistikai, tačiau menkai gali padėti ilguosiuose dokumentiniuose pasakojimuose. Pasirinkimas buvo arba megzti draugystes, arba eiti paviršiumi. Tad aš surizikavau pasirinkdamas pirmąjį variantą.
Vėliau iš bičiulio gavau vizualinės antropologijos gidą, kuriame buvo pristatomi gerokai platesni nei žurnalistikoje darbo metodai. Tai buvo lauko tyrimų principai, kuriuose atradau savo darbo vizijai ir etikai labiau tinkamus dalykus. Pavyzdžiui, tu ne tik darai interviu, tačiau ir fiksuoji savo paties patirtis: aprašai, kaip patekai tą dieną pas žmogų, ką matei, kaip jauteisi, kokias mintis sukėlė šis susitikimas, ką užuodei ir pan. Šie principai gerokai praplėtė mano galimybes pažinti tai, ko ieškojau ir ką atradau.
– Tu pirmiausia esi fotografas, todėl įdomu, kodėl pasirinkai leisti ne fotografijų albumą, bet fotografijų ir esė knygą? Suprantama, kad tekstas – tai žmonių istorijos, jis daug ką paaiškina. Bet ar šiuo atveju fotografijos netampa vien teksto iliustracijomis?
– Su leidykla taip pat sprendėme šią dilemą – ar tai turėtų būti žiūrimas albumas, ar skaitoma knyga. Galiausiai pati tema nulėmė pasirinkti knygą ir istorijų pasakojimą tekstu bei vaizdu. Kita vertus, ir pačios fotografijos nėra tokio didelio meninio ar dokumentinio svorio, kad galėtų albumo pavidalu gyvuoti be jokio teksto.
Man pačiam tos žmonių istorijos atrodo labai įdomios ir svarbios, todėl ir norėjosi jas užrašyti. Kaskart iš tų susitikimų grįždavau namo kupinas įvairiausių minčių bei apmąstymų. Todėl ir norėjosi knygoje atskleisti tai, ką pats mačiau, patyriau ir kuo atvirai su manimi dalijosi šie sutikti žmonės. Tad taip ir susidėliojo knyga – pusiau tekstinis, pusiau fotografinis pasakojimas.
– Socialinė dokumentika – ir ne taip svarbu ar Lietuvoje, ar kituose kraštuose – yra sklidina klišių: tai skurdas, netvarka, girtuoklystės, pašalpos, smurtas ir t.t. Tavo pasakojimuose visa tai taip pat egzistuoja ir, galima sakyti, savotiškai patvirtina tuos stereotipus apie socialinę atskirtį. Ir vis dėlto, skaitant tavo knygą nerasi jokio sensacingumo, jokio siekio nustebinti ar sukrėsti. Kaip tau tai pavyksta?
– Visa tai atsirado tartum savaime. Štai dabar mes sėdime ir kalbamės, ir lygiai tas pats vyko su šiais žmonėmis. Iš pradžių žiūrėjau į viską žurnalistiniu žvilgsniu, todėl ir mano pirmieji interviu buvo apie tas skaudžias, dramatiškas, sunkias gyvenimo patirtis, atvedusias iki dabartinio momento. Tačiau jei čia ir būčiau baigęs, tikėtina, mano pasakojimas būtų tiesiog patvirtinimas tos socialinės skurdo tikrovės, kokią daugelis mūsų žinome iš įvairių laidų ar reportažų.
Mums iš šalies atrodo, kad ten yra tik alkoholis, netvarka, elementarių įgūdžių nebuvimas. Taip, yra, bet ne tik tai.
Bet aš nesustojau, o važiuodavau pas juos penkis, kartais ir dešimt kartų. Šitaip pamažu ta socialinė aplinka nublankdavo, atsitraukdavo į antrą planą. Aš pamačiau, kad jų gyvenimuose yra ir daugybė kitų lygiaverčių dalykų, kurie užpildo tų žmonių kasdienybę. Mums iš šalies atrodo, kad ten yra tik alkoholis, netvarka, elementarių įgūdžių nebuvimas. Taip, yra, bet ne tik tai. Čia galima aptikti ir poezijos rašymą į mobilųjį telefoną, ir mėgavimąsi muzika, ir artimus ryšius su kaimynais, ir tiesiog džiaugsmą būti.
Kalbantis su žmonėmis, ypač apie vaikystės patirtis, pastebėjau, kad daugybę panašių dalykų esu išgyvenęs ir aš pats. Vadinasi, mes turime daug bendrų taškų. Tačiau kažkuriuo metu nutinka dalykai, kurie vienaip ar kitaip viską stumteli skirtingomis kryptimis. Esminis dalykas čia yra kiti žmonės: tėvai, artimieji, draugai, mokytojai, kurie pastebi ir pagelbėja, ištraukia, pataria, palaiko. Bet jei tokių žmonių nėra, viskas gali baigtis labai liūdnai.
Man pasisekė, nes atsirado žmonių, kurie ištraukdavo, parodydavo alternatyvą. Tačiau kai kurie tokioje situacijoje buvo palikti vieni ir neturėjo jokių kitų pasirinkimų...
Paauglystėje ir pats buvau susidėjęs su chuliganais ir jei ne mano mokytojai, tėvai, tikėtina, galėjau nueiti iki nusikaltimų ir kalėjimo. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes atsirado žmonių, kurie ištraukdavo, parodydavo alternatyvą. Tačiau kai kurie tokioje situacijoje buvo palikti vieni ir neturėjo jokių kitų pasirinkimų...
Klausydamasis šių žmonių pasakojimų dažnai įsivaizduoju save jų vietoje ir mąstau: jei mano gyvenimo aplinkybės būtų lygiai tokios pat ir kažkas panašaus dramatiško nutiktų, ar aš rasčiau jėgų atsispirti ir pakilti. Nežinau. Gal taip pat susitaikyčiau su nauja realybe, priprasčiau prie gaunamų išmokų, susikurčiau saugų stabilumą ir man to visiškai pakaktų mano gyvenimui.
Ta pati schema veikia ir kare: žmonės lieka gyventi savo namuose fronte, rodos, visiškai neįmanomomis sąlygomis – be vandens, elektros, nuolatiniame pavojuje ir grėsmės akivaizdoje. Tačiau net ir tai gali tapti kasdiene rutina, kur sprendžiamos elementarios gyvenimo problemos – karo situacijoje tai gal nuolatiniai apšaudymai, socialinėje atskirtyje gyvenančiam – kaip nuvykti pas gydytoją, kai tarpmiestinis autobusas yra už keliolikos kilometrų.
– Retai susimąstome apie tai, kad socialinė atskirtis ir skurdas yra tartum liūnas, iš kurios itin sunku išsikapanoti. Ši patirtis kaupiasi ir yra perduodama vaikams, o po to, labai dažnai, vaikų vaikams. Tai neretai tampa savotišku uždaru ratu, labirintu be jokios išeities ir kitokio gyvenimo galimybės. Ką rodo tavo patirtis?
– Taip, išeiti iš to yra nepaprastai sudėtinga ir be pagalbos iš išorės vargu ar išvis įmanoma. Tačiau pagalba turi būti labai tikslinga, pamatuota ir pritaikyta konkrečiam žmogui. Daugiau nei per tris nepriklausomybės dešimtmečius, o ypač mums tapus Europos Sąjungos dalimi, buvo sugalvota daugybė programų, kurios turėjo keisti skurdo situaciją šalyje, tačiau kaip buvo trečdalis gyvenančių žemiau skurdo ribos, taip ir yra iki šiol. Tai akivaizdžiai liudija, koks didžiulis ir galingas šis reiškinys. Tiesa, reikia turėti galvoje, kad dalis žmonių į šį sąrašą patenka pagal oficialius kriterijus, nors dirba nelegaliai ir visais įmanomais būdais sugeba apeiti sistemą, kad tik gautų nedarbingumo pašalpas.
Įgūdžiai, kurie susiformuoja augant ir gyvenant socialinėje atskirtyje yra perduodami iš kartos į kartą. Bendrauju su viena šeima, kurios motina augo santvarkų pokyčių laikotarpiu – jos tėvams tai buvo itin dramatiškas metas ir ne su visais kilusiais iššūkiais pavyko susitvarkyti. Galiausiai ji pati sukūrė savo šeimą ant pečių nešdamasi tėvų patirties bagažą. Vaikų teisių tarnyba iš jos paėmė kelis vaikus. Vyriausi jų jau turi savo vaikus ir iš jų taip pat yra paimti jų vaikai. Tad tai išties dažnai yra uždaras ratas.
Įgūdžiai, kurie susiformuoja augant ir gyvenant socialinėje atskirtyje yra perduodami iš kartos į kartą.
Kartais žmonės net nežino, ką reiškia eiti į darbą ir gauti atlyginimą. Vienai moteriai, kuri viena augina šešis vaikus, buvo pasiūlytas darbas. Darbdavys net pažadėjo kiekvieną dieną atvažiuoti paimti jos iš namų. Ji pasiskaičiavo, kad skirtumas tarp pašalpos ir atlyginimo yra maždaug 150 eurų. Lyg ir nemažai, tačiau atsiranda daugybė kitų klausimų ir iššūkių: kaip rengtis, kaip bendrauti darbe, kur palikti vaikus? Tai viliojantis, tačiau kartu ir labai rizikingas spendimas. Ji niekada gyvenime nedirbo, todėl baiminasi, nežino, abejoja. Kiekvienas mūsų patiriame panašius jausmus, kai gyvenimuose kas nors keičiasi.
Tokiose šeimos augantys vaikai manęs klausinėja apie tai, kaip aš gaunu atlyginimą į kortelę, kaip su ja atsiskaitau, ar viską galiu pirkti, ar galiu išsiimti grynųjų pinigų ir pan. Daugeliui mūsų tai savaime suprantami dalykai, tačiau, pasirodo, taip toli gražu yra ne visiems.
Dirbdamas su šia tema pamačiau, kad yra tūkstančiai būdų šiame pasaulyje būti: vieni keliauja į Himalajų kalnus ieškodami ramybės, kiti savo laimę kuria dirbdami biure, o dar kiti gyvena iš pašalpos, reguliariai nusiperka fleškutę ir klausosi džiazo muzikos. Negalime jų sudėti ant vieno kurpaliaus, nes kiekvienas jų turi savo patirtis, savo linksmas ir tragiškas istorijas, kurios vienaip ar kitaip lemia jų pasirinkimus.
Tačiau problema yra ir visuomenės požiūris į žmogaus norą keistis. Kartais tas kelias link oriai gyvenančios bendruomenės yra labai nelengvas ir kupinas tiek vidinių, tiek išorinių trukdžių. Tas skurdus stabilumas taip pat yra gyvenimas, prie kurio priprantama ir su kuriuo gali būti sudėtinga skirtis. O kartais gal net neįmanoma.
– Humanistinė fotografija ir lėtoji žurnalistika neįmanoma be empatijos?
– Taip. Tačiau net ir būdamas empatišku gali pasmerkti ar neapgalvotai pasakyti kokią nesąmonę. Dirbdamas su šia tema jaučiau nemažai įtampos tarp išankstinio savo žinojimo ir gebėjimo būti atviru savo juslėms, be išankstinės nuomonės priimti egzistuojančius pasaulius. Tad čia svarbu atsiriboti nuo visažinio eksperto nuomonės ir smalsiai bei empatiškai prisiartintini prie konkretaus žmogaus ir jo istorijos.
Svarbu atsiriboti nuo visažinio eksperto nuomonės ir smalsiai bei empatiškai prisiartintini prie konkretaus žmogaus ir jo istorijos.
Pamenu, kad pradėjęs fotografuoti nemažai kalbėjau su Antanu Sutkumi apie savo jausmus, etines dvejones. Juk aš atvykstu pas žmogų, staiga įsibraunu į jo gyvenimą, prašau atvirumo, nuoširdaus pasakojimo apie asmeninį gyvenimą ir gavęs, ko man reikia, išvažiuoju ieškoti kitų istorijų, palikęs tą žmogų su visom jo problemomis toliau sau kapanotis vienam. Paskui, žiūrėk, dar padarai kokią parodą gražioje aplinkoje ir su taure šampano žiūrovams rimtu veidu aiškini apie tą gyvenimą, kurio nė velnio nepažįsti. Tokia situacija skamba tiesiog apgailėtinai.
Tuomet Antanas man pasakė giliai įstrigusius žodžius: jei tu negali žmogui padėti, tai tu negali ir fotografuoti. Šis sakinys man daug ką atskleidė ir išlaisvino, nes čia kalbama apie lygiavertį santykį. Ir tai, mano galva, yra gan sąžininga. Aš neateinu nei pasmerkti, nei teisinti, bet pastebėti, kartu būti. Taip ir užsimezgė mūsų draugystė, o iš to ėmė įvykti ir fotografijos.
– Kažkas yra sakęs, kad nesvarbu, ką tu darai, svarbu, kas vyksta su tavimi, kai tu tai darai. Tad kaip visos šios istorijos plečia tavo paties suvokimo ribas? Ko išmoksti iš tokių susitikimų, pokalbių, buvimo kartu su šiais žmonėmis?
– Viktorijos Daujotytės knygoje apie fotografiją perskaičiau mintį, kad nuotraukos nemažai pasakoja apie patį jų autorių. Visiškai sutinku su tuo, nes ir žvelgdamas į šį savo ciklą matau, kaip pats keičiausi keliaudamas nuo viską žinančio žurnalisto, link žmogaus, kuris mokosi pasaulį ir žmones priimti be išankstinės nuomonės.
Tas lūžis įvyko tuomet, kai trečią ar penktą kartą susitikęs su žmogumi aš supratau, kad nebeturiu klausimų: savo gyvenimo istoriją jis jau papasakojo, aš tartum žinau aplinkybes ir situacijas, kurios nulėmė dabartinį jo ar jos gyvenimą. Kai klausimų nebėra, lieka pats buvimas, kasdienybė, dabartis. Visa tai man atvėrė visiškai kitokį suvokimą apie žmogų – taip pat ir save patį.
Viskas nėra taip paprasta, kaip gal mums norėtųsi, esama daugybės aplinkybių, priežasčių, kurios gali nulemti absoliučiai kitokias gyvenimo istorijas nei manoji.
15min turi šūkį „Suprasti akimirksniu“. Taip, žurnalistai neretai prisiima atsakomybę kitiems žmonėms papasakoti apie tai, koks tas pasaulis išties yra, padėti jame susigaudyti. Bet bandymas pasaulį padaryti suprantamesnį kartu yra ir jo supaprastinamas, suprimityvinimas, mat daug dalykų tiesiog lieka nepastebėta, nežinoma, neaišku.
Štai kodėl, mano galva, žurnalistikos tikslas ir prasmė yra visiškai kitokia: atskleisti kuo platesnį pasaulio vaizdą, kad jo nebūtų įmanoma taip lengvai padalinti ir sudėti į stalčiukus. Išties viskas nėra taip paprasta, kaip gal mums norėtųsi, esama daugybės aplinkybių, priežasčių, kurios gali nulemti absoliučiai kitokias gyvenimo istorijas nei manoji.
– Ar tiki, kad šios fotografijos gali ką nors pakeisti?
– Manau, kad gali. Turėjau keletą pranešimų šia tema ir pastebėjau, kaip po mano pasakojimų keičiasi žiūrovų požiūris į tai, ką jie mato. Pradžioje jie žiūri į nuotrauką vertinančiu žvilgsniu, regi pirmiausia niekur nedirbantį ir iš pašalpų gyvenantį vyrą. Tačiau humanistinė fotografija turi savo stebuklingą galią – prie jų nelimpa etiketės ir stereotipai.
Ši tema yra pirmiausia apie žmones, apie ryšį su jais, tad knygai pasirodžius neketinu nutraukti su jais santykių.
A.Sutkus yra sakęs, kad 90 procentų jo archyve įamžintų žmonių šiandien galima būtų priskirti „runkeliams“, „vatnikams“ ir „bambaliniams“. Tačiau žiūri į šiuos portretus ir nieko tokio nematai, nes jos liudija apie mūsų visų bendrą žmogiškumą ir tai kur kas reikšmingiau už bet kokias aplinkybes.
– Daug laiko skyrei šiai temai, net ir bičiulystę su kai kuriais iš šių žmonių užmezgei. Dabar pasirodė knyga, tad darbas tartum atliktas... O kas toliau?
– Ši tema yra pirmiausia apie žmones, apie ryšį su jais, tad knygai pasirodžius neketinu nutraukti su jais santykių. Ir toliau bendrauju, pas kitus, gyvenančius atokiau, planuoju dar nuvykti, nuvežti knygą.
Žinoma, visa tai jaudina ir mane patį – kaip jie priims knygą, tuos pasakojimus. Kirba abejonė, ar ne per daug pasakiau iš to, ką jie pasakojo. Bet dirbant su viena tema ilgą laiką – tą liudija ir dokumentinės fotografijos kūrėjų, ir antropologų patirtys – imi jausti silpnąsias vietas ar vietas, dėl kurių dvejoji ir įvairiais būdais pasitikrini, ar verta tai viešinti, ar ne.
Tad kas toliau? Keliauju, lankau šiuos žmones ir pagal galimybes tęsiu mūsų pažintis bei bičiulystes. Savo nuostabai ir fotografuoju. Dabar galvoju, gal rudenį pavyks surengti atskirą parodą. Tad viskas yra pakeliui.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
