Jo rengiami pažintiniai žygiai aplink įspūdingiausius piliakalnius, palei šventus upelius ir šaltinius, kadaise šventomis vietomis laikytas buvusias ąžuolų giraites sulaukia nemažo susidomėjimo ir populiarumo.
Kaip teigia pats V.Vaitkevičius, šie siauri takeliai ir šiandien padeda atrasti baltų kultūros pėdsakus mūsų kraštovaizdyje bei atpažinti juos lietuviškoje pasaulėvokoje.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Už kompleksinius Lietuvos ir etninių lietuvių žemių tyrinėjimus 2011 m. jam buvo paskirta dr. Jono Basanavičiaus premija.
Šiame pokalbyje su V.Vaitkevičiumi kalbamės apie baltų šventviečių tyrinėjimus bei atradimus, regimus ir nujaučiamus jų atpažinimo ženklus, tai, ką šiose vietovėse randa archeologai, senovės aukojimo apeigas, baltų žynius bei vietovardžius, kurie ir šiandien tebeliudija tų vietų dvasinę svarbą.
– Kokie yra iki mūsų dienų išlikę istoriniai šaltiniai, kuriuose kalbama apie baltų genčių šventvietes?
– Žinių apie baltų šventvietes galima rasti jau XIII–XIV a. istorijos šaltiniuose, tačiau būdinga, kad jie visi rašyti svetimšalių ir kitatikių, paprastai krikščionių. Kai Lietuvoje imta rašyti ankstyvąją savo šalies istoriją – turiu omenyje „Lietuvos metraštį“ – nuo krikšto jau buvo praėję šimtas metų. Ir vienu, ir kitu atveju šiuos duomenis apie baltų religiją ir šventvietes reikia vertinti kritiškai. Būtina nuodugni jų analizė, palyginamieji faktai ir, jeigu tokia galimybė yra, kitų mokslo sričių duomenys.
– Kokiu amžiumi datuojamos ankstyviausios žinomos šventvietės?
– Pavienių senosios religijos apeigų vietų yra rasta tyrinėjant akmens amžiaus gyvenvietes ir kapinynus, tačiau tik šio laikotarpio pabaigoje, maždaug prieš 5000 metų nuo mūsų dienų, jau galima kalbėti apie šventas upes, ežerus, šlapynes, kur tuo metu buvo aukojami akmeniniai ir titnaginiai kirviai.
Ta pati aukojimo tradicija tęsėsi ir bronzos amžiuje, kuomet į vandenį imta aukoti bronzinius kirvius, ietigalius, pjautuvėlius, kai kuriuos papuošalus. Dėmesį atkreipia faktas, jog kai kurios iš šių senovės šventviečių savo mitologinę reikšmę išsaugojo iki pat XX amžiaus. Antai, vienas akmeninių kirvių buvo rastas Girstupio upelyje Kauno Ąžuolyne, o vienas bronzinių kirvių – melioruojant Laumėnų kaimo, Akmenės r., pelkes.
– Iš įvairių pasakojimų esame girdėję apie ąžuolų giraites ir jose kūrenamą šventąją ugnį. Kiek šis vaizdinys istoriškai yra patikimas ir tikslus?
– Šį vaizdinį įtvirtino romantizmo laikotarpio kūrėjai, tačiau nereikėtų manyti, kad jis neturi jokio pagrindo. Apie šventą ugnį, kūrenamą šventuose miškuose, pasakoja XV a. ir vėlesnio laikotarpio (iki XVIII a. imtinai) istorijos šaltiniai. Ąžuolynai ir juose augantys seniausieji ąžuolai išties tapdavo šventvietėmis, kur buvo rengiamos apeigos, aukojamos aukos dievams ir (arba) protėviams.
Naudodamasis proga turiu paminėti kitą su baltų religija siejamą vaizdinį, kuris tikrai yra klaidingas. Tai šiuolaikinėje visuomenėje dažnas įsitikinimas, kad šventa ugnis buvo kūrenama ant kurio natūralaus riedulio ar plokščiame akmens paviršiuje iškaltame dubenyje. Ugnis akmenį skaldo ir tokiu būdu naikina, todėl be mažiausios abejonės ugniavietės buvo įrengiamos prie šventų akmenų, o ne ant jų.
– Kokie kiti išoriniai ženklai, be senų ąžuolų, gali rodyti, kad šioje vietoje buvo šventvietė: kalnas, akmenys su plačiadugniais dubenimis, stabakūliai?
– Ženklai, kurie laikomi šventviečių požymiais arba jų nuorodomis, esti regimi, taip pat dažnai ir nematomi, bet juntami arba įsisąmoninti. Mitologinės reikšmės turi upių santakos, dievų ir deivių įspaudais laikomi pėdos formos įdubimai akmenyse, nepaprastų savybių turi verdančių ir todėl neužšąlančių versmių vanduo ir kita. Būdinga, kad šventvietės randamos takoskyros ruožuose tarp dviejų, kartais trijų ar net keturių skirtingomis kryptimis tekančių upių.
Kalbėdamas apie nematomus šventviečių požymius turiu omenyje, pavyzdžiui, žinias apie tai, kad kurioje nors konkrečioje vietoje buvo aptiktas paaukotų senovės daiktų lobis (dabar saugomas muziejuje).
Ženklai, kurie laikomi šventviečių požymiais arba jų nuorodomis, esti regimi, taip pat dažnai ir nematomi, bet juntami arba įsisąmoninti.
Neretai fiksuojamas faktas, kad šventvietės vardu, pavyzdžiui, Perkūnkalnio arba Šventgirio, šiandien jau vadinamas dirbamas laukas.
Žinia, nereikėtų bijoti ir jausmų. Juos dažnai sunku pamatuoti ir nelengva apibūdinti, bet juk įbūtos, įmelstos vietos turi kažką daugiau negu vietos, kuriose žmonės neapsistoja, apskritai jų nelanko.
– Kiek iki mūsų dienų išlikusių vietovardžių šiandien liudija tose vietose kažkada galėjus būti šventvietę?
– Klausimas taiklus – vietovardžių, kurie mena baltų religijos šventvietes, labai daug. Vietovardžiuose išlieka dievų (pvz., Perkūno), deivių (pvz., Laimos), mitologinių būtybių (pvz., kaukų) vardai, juose dažnas epitetas „šventas“.
Be to, ir Lietuvoje, ir Latvijoje gausu vietų, kurios vadinamos visoms indoeuropiečių tautoms bendru šventviečių pavadinimu „alka“ arba „alkas“. Rytų Prūsijoje tokių vietovardžių galima aptikti istorijos šaltiniuose.
Pažymėtina, kad daug ir baltų religijos demonizavimo pėdsakų – tai vietovardžiai sudaryti su krikščionių piktosios dvasios vardu „velnias“ arba „kipšas“.
– Kokiose vietose buvo įkuriamos šventvietės: netoli piliakalnių ar atokiau nuo žmonių gyvenamų vietų? Ar visada tai būdavo miškas, kalnas, o gal galėjo būti ir kitokios vietovės?
– Šventvietės – įvairių rūšių gamtos vietos ir vietovės. Tai miškai, pavieniai medžiai, kalvos, akmenys, šaltiniai, upės ir atskiros jų dalys, ežerai, pelkės, taip pat daubos ir net smegduobės (pati žymiausia iš smegduobių, vadinta Šventąja skyle, žiojėjo prie Biržų, deja, ji buvo sunaikinta sovietinės okupacijos metais).
Tačiau būdinga, kad šventvietėse šie atskiri elementai derėjo vienas su kitu. Pavyzdžiui, Alkos kalnas dažnai buvo miške, o jo šlaite – šventu laikomas akmuo, arba šventa laikomos upės ištakos buvo netoli nuo ąžuolo senolio ir panašiai.
Šventvietės, nors dažniausiai kokiu nors būdu paženklintos ir bent jau simboliškai atskirtos, buvo kuriamos tiek gyvenvietėse, tiek jų prieigose, tiek toli nuo esančiose vietovėse.
Senovės aukos, randamos tyrinėjant pastatų vietas, židinių aplinką, rodo, kad šventumo buvo kupini namai, šventa buvo laikoma namų židinio ugnis. Istorijos šaltiniai ir tautosaka išsaugojo su šia ugnimi siejamos dievybės vardą. Tai Gabija.
– Ką apie buvusias šventvietes kalba archeologiniai tyrimai? Kokie archeologiniai radiniai jose aptinkami?
– Iki šiol archeologai tyrinėjo tik pavienes Lietuvos šventvietes. Vyravo įsitikinimas, kad jose jokių apčiuopiamų apeigų pėdsakų rasti neįmanoma, o paaukotų daiktų radiniai – labai reti.
Pažymėtina, kad pastaraisiais metais padėtis ima keistis. Įtakos tam turi ir didesnis visuomenės susidomėjimas baltų paveldo vertybėmis, ir šiuolaikinės įrangos bei metodų dėka išaugusios archeologų galimybės. Taigi, tai, kas dar prieš porą dešimtmečių atrodė yra neįgyvendinami šventviečių tyrimų uždaviniai, šiandien jie pradėti spręsti.
Bene dažniausias archeologinis radinys šventvietėse – angliukai. Atidžiai juos surinkus, nustačius medienos rūšis, datavus laboratorijoje – tai jau pasakojimo apie šventvietę pradžia.
Žinoma, radinių esti daugiau ir kitokių. Pavyzdžiui, 2020 m. tyrinėjant Padievaičio kaimo, Šilalės r., šventvietę – atkreipkite dėmesį į šios gyvenamosios vietos vardą – buvo rasta keli tūkstančiai lipdytos ir apžiestos keramikos šukių, daug gyvūnų kaulų, kai kurių kitų radinių. Tačiau paaiškėjo, kad tai daugiausia senovės gyvenvietės kultūrinio sluoksnio radiniai, kuriuos atskirti nuo šventvietės radinių – labai sunku. Taigi, šventviečių archeologija yra atskira, nuodugnių tyrimų ir didelės kantrybės reikalaujanti sritis.
– Ką istorikai ir tyrinėtojai žino apie šventviečių reikšmę baltų kultūroje? Kokios apeigos jose buvo atliekamos, kokiomis progomis, kas ir kam buvo aukojama? Kiek visa tai yra mūsų interpretacija, o kiek istoriškai patikimi faktai?
– Manęs vis klausiate apie istoriją, jos šaltinius ir tyrinėtojus. Atminkite, įsivaizdavimas, kad mūsų žinios apie praeitį gali būti teisingos, net jeigu tai vakar diena, yra klaidingas. Norim to ar nenorim, apie tai, kas jau įvyko, niekada nebus papasakota teisingai, dažnai požiūrių bus ne vienas ir jie skirsis, net prieštaraus vienas kitam. O ką kalbėti apie kelių amžių senumo įvykius, jų interpretavimą. Ne, jokiu būdu neneigiu galimybės pažinti, atrasti tiesą bent iš dalies. Be galo svarbios pačios pastangos, kitais žodžiais tariant, takas, kurį tyrinėtojams tenka išminti – juk taip gilinamos iki tol turėtos žinios.
Šventvietės baltų, taip pat ir kitų tautų kultūroje, vaidino didelį vaidmenį. Juk tai religinės svarbos vietos, kur dievai ir deivės dovanojo žmonėms laimę, sveikatą, žinias; ten buvo palaikomas ryšys su protėviais ir meldžiama jų globos, įvairiapusiškos pagalbos.
Teiginys, kad baltai neturėjo dvasininkų luomo (beje, žynys yra senas vardas, reiškiantis „tą, kuris žino“), religijos tyrinėtojų seniai paneigtas. Jie tarpininkavo – šventvietėse vadovavo sueigoms, rengė apeigas ir atliko aukojimus. Algirdas Julius Greimas yra išreiškęs pagrįstą nuomonę, kad po šalies krikšto netekę darbo baltų religijos žyniai tapo… elgetomis. Tai leidžia paaiškinti, kodėl nuolatinės gyvenamos vietos neturintiems elgetoms iki pat XX a. buvo reiškiama išskirtinė pagarba, aukojamas maistas, o jie mainais meldėsi už mirusius aukojančiųjų giminaičius.
– Kada šventvietės prarado savo apeiginę ir kultūrinę reikšmę?
– Apeiginę reikšmę šventvietės prarado, kaip ir galima tikėtis, po krikšto 1387 m. (Žemaitijos krikštas pradėtas, tiesa, 1413 m.). Tačiau ne visur tai įvyko iš karto ir vienu metu. Pirmosios buvo išgriautos valstybinės reikšmės šventvietės, kurias tikriausiai galime vadinti ir šventovėmis – manytina, kad ten būta tam tikrų su kultu susijusių statinių.
Tačiau valstiečių žemdirbių ir kai kuriais atvejais kaimais gyvenančių bajorų šventvietės, tokios kaip šventi miškai, kalvos, akmenys, šaltiniai, buvo naudojamos dar kelis šimtus metų. Tai apie apeiginę reikšmę.
Vilniaus Šventaragio slėnis su šalia stūksančiu Gedimino kalnu per amžius buvo ir iki šiol yra reikšmingiausia Lietuvos vieta, mūsų tautos pasaulio vidurys.
Savo kultūrinės reikšmės daugelis šventviečių neprarado iki šiol. Užtenka paminėti Anykščių šilelį su žymiuoju Puntuku, šventais ąžuolais ir šventu šaltiniu, Palangos Birutės kalną, Rambyną, Šatriją, Medžiokalnį, Raigardą. Vilniaus Šventaragio slėnis su šalia stūksančiu Gedimino kalnu per amžius buvo ir iki šiol yra reikšmingiausia Lietuvos vieta, mūsų tautos pasaulio vidurys.
Šventaragis Vilniuje ir tuo pačiu vardu vadinamos šventvietės kai kuriuose kituose istoriniuose Lietuvos centruose yra Mindaugo, arba dar jo tėvo, steiginys. Tai atgarsis anuomet įvykusio ne tik politinio valstybės kūrimo veiksmo, bet ir religinės reformos, kuri suvienijo baltų gentis, tapo unikalios beveik du šimtus metų gyvavusios nekrikščioniškos Europos valstybės ideologijos pamatu.
– Kiek dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra atrasta buvusių šventviečių?
– Senąsias šventvietes tyrinėju jau daugiau negu 30 metų ir vien mano parengtuose sąvaduose yra aprašyta keli tūkstančiai vietų. Deja, ne visos jos yra išlikusios. Pastebėjau nemažai regioninių skirtumų, kurie susiję su gamtine aplinka, kultūros ir religijos istorijos raida.
Kita vertus, giliajame lygmenyje šventvietės visoje Lietuvoje, taip pat Latvijoje, Baltarusijoje turi daug bendro, mat jos kyla iš to paties baltų religijos ir (arba) mitologijos šaltinio.
– Kokie svarbiausi, labiausiai jus patį intriguojantys klausimai iki šiol istorikų bei archeologų nėra atsakyti apie baltų švenvietes?
– Dar tikrai daug klausimų laukia savo eilės. Galėčiau paminėti išimtinai senovės lietuvių namuose buvusius akmenis su dubenimis, kuriuos misionieriai, XVII a. vis dar griovę po kaimus baltų religijos šventvietes ir persekioję gamtmeldžius, vadino Deivių akmenimis. Tokių akmenų ypač daug išliko apie Joniškį, Pakruojį, Pasvalį (šiame mieste – didžiausias tokių akmenų, išgelbėtų nuo melioratorių, rinkinys ir lauko ekspozicija). Kol kas niekam nepasisekė įminti mįslės, kaip šie akmenys buvo naudojami, kokios apeigos ten buvo atliekamos.
Senąsias šventvietes tyrinėju jau daugiau negu 30 metų ir vien mano parengtuose sąvaduose yra aprašyta keli tūkstančiai vietų.
Naują mįslę užminė ir praėjusių metų tyrimai Lūžų miško šventvietėje prie Antalieptės, Šavašos upelio pakrantėje (dabar čia Gražutės regioninis parkas kviečia pažinti šventvietes einant Šventuoju taku). Buvo tyrinėjama įspūdingo ritinio formos akmens su dubeniu aplinka, rasta daug jo tašymo skeveldrų, angliukų, taip pat jau šiais laikais paliktų smulkių monetų. Su Lietuvos archeologijos draugijos ir Vilniaus Radiokarbono laboratorijos parama jau datuoti angliukai iš po akmens ir buvo nustatyta, kad ši šventvietė įkurta naujaisiais amžiais, gerokai po krikščionybės įvedimo.
