– Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis yra pasakęs: „Ką pasauliui gali pasakyti A.Šaltenio kūryba? Nieko. Kažkoks dulkinas vieškelis, banalus tarybinis vaizdelis – tai, kas kasdieniškiausia.“ Ką pats manote apie jūsų kūrinių vertę pasauliui?
– Nieko nemanau. Kaip galiu pats galvoti, koks aš vertingas, ar čia pasauliui esu koks įnašas. Savo darbą dirbu, kaip kiekvienas žmogus. Kitas mūrija, kitas stalius. Stengiuosi kuo geriau, kaip suprantu, kaip jaučiu pasaulį. Dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė ant mano knygos buvo radusi britų meno istoriko žodžius: „Jei Šaltenis būtų gimęs ne lietuviu, o britu, jo kūrybą būtų galima interpretuoti kaip pankiško impulso pasireiškimą vizualiniuose menuose.“ Kaip aš save suprantu? Visada atsisuki į šaknis: iš kur esi, kaip užaugai, pas ką mokeisi, kokia tavo pasaulėjauta. Lyriška, sakyčiau, mano pasaulėjauta. Gyvenimas įneša dramatizmo, kuris dominuoja, galbūt yra esminis dalykas kūryboje. Esu dar karo metų vaikas. Pokaris, tas jutimas, kad valdžia svetima, iki pat nepriklausomybės atgavimo... Augdamas matai gyvenimo teisybę, jauti ją, nes ją ištransliavo tėvai, kad ir būdami atsargūs kalbėti apie tai savo vaikams.
– Menininkui visos valdžios blogos, jis turi kovoti prieš jas. Taip mąstė jūsų buvęs profesorius Antanas Gudaitis. Kiek su tuo sutinkate dabar?
– Atmenu, einam per Vilniaus Katedros aikštę ir jis klausia: „Kodėl geria mano mokiniai?“. O aš galvojau, kaip juos pateisinti – jie mano draugai. Sakau: „Okupacija. Iš nevilties geria.“ Tuomet ir tarė, kad visos valdžios blogos, menininkas turi priešintis. A.Gudaitis nesulaukė nepriklausomybės. Dabar džiaugtųsi. Negalėjome tada viešai atvirai kalbėti, tik su draugais, vyną gerdami ir kurstydami vieni kitus: „Kalbėkim teisybę, paišykim teisybę! Toks, koks yra gyvenimas.“ O ne gražiai piešti ir patikti valdžiai, pasislėpti po tuo gražumu. Menininko ir apskritai kiekvieno žmogaus pareiga – sakyti tiesą. Ir Biblija tą mums sako: „Nemeluok“. Aš turiu charakterį nupiešti, nutapyti, kad būtų tiesa. Ne tik išorinė, bet ir vidinė, ką aš jaučiu. Gali mandravoti, kad visi aikteltų, bet aš turiu kalbėti taip, kaip aš jaučiu, kaip matau, kaip suprantu.
– O jeigu sunku priimti tiesą ar realybę?
– Kam tada menininkas? Man įdomu, kaip, pavyzdžiui, jūs gyvenate? Jeigu pasakysite tiesą, kaip gyvenate – ar paveikslu, ar eilėraščiu, ar romanu, ar dainomis – ir aš pajusiu, kad ten yra tiesa, ji visados užkabins mane. Ir aš tikrinsiu savo gyvenimą, galėsiu žiūrėti ir net mokytis. Tam menas ir yra – komunikacija tarp mūsų, pagalba, gal net katarsis. Jei geram, tikram filme pajauti ar susitapatini su herojumi, artimu tavo sielai – išeini kaip ant sparnų. Arba priešingai – matai, kad tavo skausmas yra toks panašus. Tai padeda gyventi. Patvirtina tavo tiesas.
– Atmetate visą pagražintą meną?
– Ne. Grožis ir yra tiesa. Bet ne objektyvus, šaltas, matomas viena fotoaparato akimi, o jaučiamas visomis juslėmis, genetika, šaknimis… Mes skirtingai jį matome – tame didysis turtas. Tą keistumą pasakyti ir yra svarbiausia. Aš nemeluoju. Matai tiesą – va, kietas stalas. Kaip aš galiu minkštai jį piešti? Plaukai pasišiaušę – tokia teisybė. Turi kurti tai, ką žinai, ką pažįsti, apie ką gali pasakyti tiesą.
– Esate teigęs, kad visuomenei reikia „pyrago su visokiais sluoksniais“, t. y. nebūtinai gero meno, o visokio, nes yra visokių žmonių. Jei reikia prasto meno, galbūt reikia ir manieringo, išgražinto, idealizuoto?
– Kas yra prastas menas? Viskas ant tos tiesos ašies ir veriasi. Nuo skonio, matymo, grožio supratimo priklauso, pavyzdžiui, kičas, saldinimas, gyvenimo pudravimas. Bet reikia suprasti, kad tai netiesa. Yra visokių menininkų tai gaminančių. Yra popsinė, masinė kultūra. Ji galbūt gali ir mane veikti, bet paviršutiniškai. Neužkabina amžinų dalykų, kurie svarbūs žmogaus egzistencijai. O iš tikrųjų žmogaus gyvenime, ar renesanso laikais, ar gotikos, tie patys dalykai – gimsta, pakrikštija, tėvai globoja, auga, užeina meilė, tuokiasi, branda, motinystė, mirtis. Tik rūbai keičiasi, technologijos. Yra amžinos temos. Kiekvienas laikas įneša skirtumų į žmonių santykius: santykis su religija, su Dievu, tarpusavio samprata. Net taikomajame mene – dizainas, architektūra, kiti dalykai – irgi per gamtos pažinimą, dėsnius, per funkciją, per patogumą žmogui. Nedaroma kažkokių kvailysčių, kaip, pavyzdžiui, visų namų apipaišymas paveikslais.
– Kaip pastatai, infrastruktūra apipaišoma grafičiais?
– Tokia žmonių saviraiška. Nesąmonė! Kad ir be grafičių paišo – užsinori ir būtinai papuoš. Gerai, jei kokius sandėlius, kur baisu, bet tikrą architektūrą kartais subjauroja. Apskritai, sensti ir ateina kitas suvokimas. Jaunystėje buvo didelių vilčių, o paskui supranti, kad gyvenimas trumpas, kad nieko nebėra. Atsisukęs žiūri, ką gi tu ten darei. Dabar nebelieka laiko įgyvendinti tai, ką buvai sugalvojęs. Čia gal per skambūs žodžiai. Viskas yra paprasčiau.
– Bijote mirties?
– Nebijau. Žinai, kad tai neišvengiama. Tik norisi kažkaip susitvarkyti, kad kitiems nepalikčiau bėdų, jovalo, vargo. Kaip kad kareiviui, reikia viską pačiam mokėti, savimi pasirūpinti. Tik graudulys – lentynoje tiek knygų. Vis galvoju, pensijoje būdamas perskaitysiu, pabaigsiu. Taip graudžiai žiūri. Nebėra laiko. Studentams sunešu savo biblioteką. Jos nučiupinėtos.
– Tai savotiškai gražu.
– Gražu kaip yra. Tokį šūkį turėjome. Ne mano sugalvotas, o dailininko Julijono Stankaus. Jis paišė ką matė, su visais tarybiniais idiotiškais plakatais ant kokių sienų. Kiekvienas turime savo rašyseną, braižą, kuris prigimtinis, kreivas, šleivas. O įsivardinti – ar ekspresionistas, ar konstruktyvistas, ar siurrealistas – juokinga.
– Nestatote savęs į rėmą?
– Nestatau ir man labai nepatinka, kai rėmą įsistato. Aš nežinau, koks ryt būsiu, kaip matysiu. Ar įsimylėsiu ką nors, ar man apsisuks smegenys. Kiekvieną dieną žmogus kitoks. Nuo savo prigimties nepabėgsi. Aš visada klausiu studentų, iš kokio miesto, iš kokio Vilniaus rajono. O kas ten įdomu? Per egzaminą to klausiu. „Ai, nieko ten nėra.“ Kaip tai nėra?
– Pradėjote nuo piešimo ant skardų kariuomenėje, o dabar esate Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Kokį vidinį kelią nuėjote?
– Šalia tarnavimo turėjau paišyti visokius plakatus, stendus ant skardų, kurios stovėjo poligonuose. Vertė, bet užtat turėjau tokį kampelį. Žiurkės lakstė. Brolis, su kuriuo tarnavau, rūselyje rašydavo, o man jis buvo geras modelis – tapydavau laisvu laiku. Koks čia kelias. Nesureikšminu, bet džiūgauju. Nepadarai, kaip norėtum, kaip įsivaizduoji. Aš labai skeptiškai žiūriu į save. Tuo metu visi ilgėjosi laisvės, nepriklausomybės. Per perestroiką važiuodavome į mitingus, kalbas reikėjo sakyti. Atsimenu, kojos dreba, pilni stadionai žmonių, o turi kalbėti. Nemoki, bet reikia rėkti, ką jauti. Ir tęsi tai, bet man įdomiau krūmuose sėdėti ir stebėti pasaulį, koks jis įdomus, subtilus, dramatiškas, ir išsakyti teisybę. Svarbu, kad žmonės pajustų. M.K.Čiurlionis sakė, kad ir neišprusęs žmogus pajaučia, supranta, ką menininkas jaučia, net kai ir abstraktus paveikslas.
– Poetė Lina Buividavičiūtė nauju eilėraščiu „Narcizai“ kalba apie tarnavimą ego, kūrėjo dilemą tarp noro būti pastebėtam ir autentiškumo siekio. Minėjote, kad į save žiūrite skeptiškai, tačiau kiek jums tenka kovoti su savuoju ego?
– Čia nuo žmogaus charakterio priklauso. Man labai nesinori viešumo, tik gyvenimas privertė. Man patinka pedagogauti, dėstyti. Matau visą mokinio kelią: vaikas, studentas, menininkas. Save tikrini, ar teisingai juos kreipei ir mokei. O tas ego… Aišku, norisi, kad tavo paveikslą pamatytų – tam ir neši į parodas. Galima gi būtų apskritai nieko nedaryti, svajoti. Bet norisi patikrinti, ar veikia. Menotyrinė kritika svarbu, kad pamatytų, pasakytų. Ir ne šiaip, o kad tiesą pasakytų. Atsimenu, dailininkas Augustinas Savickas, amžiną atilsį, vieną sykį parodoje pasakė: „O, Šaltenis jau neperšoka dviejų metrų.“ Lyg aš būčiau kada peršokęs… Palygino su sportu. Aš pats jaučiau, kad tas paveikslas nėra baigtas. Ant jo nesupykau, atsižvelgiau, kaip į daugiau patirties turintį kolegą. Tiesą sako. O ne taip, kad glostinėja. Dažnai išlenda ego toje kritikoje.
– Dėl kritikos suskausta?
– Ne, pats geriausiai jauti, kur neišsisakai, nepadarai, ko norėtum. Nuneši darbą parodai. Gal nepabaigtas ar kas. Tu pats žinai. O jeigu dar kitas pasako tą patį, patvirtina tavo tą jauseną. Vėlgi tiesos dalykas. Meninė tiesa. Menas nėra pasaulio kopija.
– O kodėl tapote autoportretus?
– Patogumas. Žiūri, kaip sensti. Labai daug pasaulinėje tapyboje pavyzdžių. Vincentas Van Goghas kiek save tapė. Tai kaip išpažintis, akistata su savimi. Studentaujant, kariuomenėje būdavo veidrodėlį pasistatai – sau modelis. Paišiau Bibliją, lašinius ir save veidrodėlyje.
– Įdomus derinys: Biblija, lašiniai ir jūs.
– Žmogui rūpi materija ir dvasiniai dalykai. Per vidurį nupiešiau save. Padariau, bet niekam nerodžiau. Nepatenkintas tuo, kas išėjo. Buvau pasižadėjęs autoportretą kartais paišyti. Reikia laiko susikaupti.
– Jei jūsų kūrybinis kelias būtų knyga, kaip ji vadintųsi?
– Aš dar svajoju knygą išleisti. Nežinau, visokių pavadinimų esu sugalvojęs. Parodą savo dariau, tai vadinosi „Gyvenimo paveikslėliai“. Vieną norėjau pavadinti: „Kaip nutapyti Bulvių valgytojus?“ arba Rembrandto „Sūnų palaidūną“. Van Goghas yra nutapęs paveikslą „Bulvių valgytojai“. Man didelį poveikį darė. Tikra tiesa.
