O Vaidas Jauniškis, teatro kritikas ir publicistas, net ir spektaklio recenzijoje ieško progos nukrypti į šoną ir pasisakyti, kame tas spektaklis tarpsta ar nyksta. Jam neįdomu analizuoti vien spektaklio vidurius, reikia konteksto, jungčių su esatimi.
Jo teatro analizė ir politika kabinasi į aplinką, į tarsi nesusijusius su menu reiškinius aršiai ir subjektyviai. Įsivaizduoju, kad rašydamas savo greitąsias karštas feisbukines ir kitokias recenzijas, jis sprendžia formulę ir dar nežino, kaip ją išspręs, kur jį nuves mintis. Tai gyva, apčiuopiama, nenuglaistyta.
Pasisakydamas vien kokia nors aktualia visuomenine tema, Vaidas nestokoja drąsos, nevynioja žodžių į vatą. Humanitaras turi teisę kalbėti apie bet kokį moralės ar politikos reiškinį! Dalyvauti visuomenėje, o ne tik teatre vykstančiame spektaklyje.
Šis pokalbis – simboliška įžanga artėjančiam teatro kritiko ir apžvalgininko V.Jauniškio jubiliejui: rugpjūčio 4 d. jam sukaks 60 metų.
– Kokia buvo tavo profesijos pradžia, studijų autoritetai? Ar ilgai klaidžiojai studijuodamas ir vėliau, dirbdamas „Moksle ir gyvenime“, „Lietuvos ryte“, „Kauno dienoje“. Kodėl įkūrei svetainę menufaktura.lt? Ir ar ji iki šiol atlieka savo vaidmenį, ar nėra pernelyg uždara?
– Kartais sunku pasakyti, nuo kada kas nors prasideda ir ar tikrai tada tai suvoki kaip pradžią. Ar pradžia buvo legendiniame Valerijos Karalienės būrelyje, kur jau tada suvokiau, kad esame mokomi standartų, „štampų“, – bet chebra buvo nestandartiškai smagi? Bet abejoju.
Jei galvočiau apie sąmoningesnę pradžią, laiką, kai pradėjau savarankiškiau mąstyti, tai buvo Požemio teatro vadovo Juozo Pociaus (o jis buvo ir Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjas) paskatinimas man, kaip filologui, pabandyti rašyti apie teatrą ir pasiūlymas apsilankyti Eimunto Nekrošiaus statomo spektaklio „Dėdė Vania“ repeticijose.
Tas kelias savaites, kai iš balkono stebėjau sceną ir aktorių bandymus, sukurtus ir vėliau išbrauktus epizodus, aš ir dabar suvokiu kaip dovaną ir stebuklą. Tada, beje, susipažinau su repeticijas nuo pradžių sekusia Ramune Marcinkevičiūte, kuri dabar yra mano disertacijos vadovė.
Bet klaidžiojau ilgai tarp kino ir teatro, nes abi sritys domino, o pažintis su Sauliumi Macaičiu atvėrė duris ne tik į išankstines peržiūras, bet ir į senąjį kiną – vaizdajuostėmis jis noriai dalijosi. Žodžiu, dabar nemanau, kad kinas atsirado tada, kai nuėjau į kino teatrą (čia derėtų žurnalistiškai prirašyti – „šypsosi“). Tačiau prieš kokius 15 metų supratau, kad negaliu gilintis į abi sritis tolygiai, nors teatras visada buvo pirmoje vietoje, ir kinas liko tiesiog maloniu laisvalaikiu.
O „Menų faktūra“ atsirado iš egoistiško noro susirasti duomenis, kas ką kada pastatė. 2005 m. aptikau, kad negaliu internete surasti, kada Nekrošius pastatė „Kvadratą“. Su tokiu pasiūlymu – sukurti išsamią duomenų bazę, gyvą teatrinę svetainę, karštų ir ne visai, bet visų paskelbtų recenzijų apie spektaklį banką – su tokiomis mintimis atėjau pas Audronį Imbrasą į neseniai įkurtą „Menų spaustuvę“. Jis sutiko. Ir „Menų faktūra“, jau 10 metų redaguojama ne mano, puikiai toliau atlieka tą informacijos ir gyvos reakcijos funkciją.
–Turbūt atsimeni ankstesnes, sovietinę ir dešimto dešimtmečio teatro kritikų ir teatrologų kartą: Valdą Vasiliauską, Rūtą Vanagaitę, Ramunę Marcinkevičiūtę, taip pat vyresnius Egmontą Jansoną, Ireną Aleksaitę, Audronę Girdzijauskaitę...
– Rusijos mokyklą galima buvo nusakyti kaip literatūrinę, kuri pirmiausia žiūrėjo, kiek scenos vaizdas atitinka tekstą. Tai man tuo metu ryškiai skyrėsi nuo semiotinės prieigos, kurios kiek ragavau.
Bet, be abejo, skaičiau minėtų teatrologų tekstus, mokiausi iš jų (nors labiau iš jaunesnės kartos – Marcinkevičiūtės, Vanagaitės, Elonos Bundzaitės, Rūtos Oginskaitės). Skaičiau aibes ir tuo metu įdomių rusų žurnalų „Teatralnyj obozrevatel“ (Teatro stebėtojas), „Teatr“ ir kt. Tik vėliau atėjo didžiosios pamokos iš lenkų teatro kritikos ir jos tekstų.
– Kas pasikeitė teatrinėje „svetainėje“, kai aukštasis mokslas yra baigiamas jau ne Maskvoje, o Vilniuje, kai daug laisvės ir kur kas daugiau spektaklių?
– „Vilniaus mokykla“, kokią kūrė Irena Aleksaitė ir Audronė Girdzijauskaitė, išugdė keletą gerų kartų kritikių (nes profesija jau grynai moteriška), kurių nesuniveliuočiau į tam tikrus bruožus. Nebent – tai daugiau praktinės kritikos mokykla, lyginant ją su VDU teoriniais prioritetais, nors dabar skirtumai lyginasi.
Tačiau kritika neauga tik mokyklose, ir jau matosi, kaip profesijos reikalavimus ima gožti pernelyg subjektyvūs įspūdžiai, impresijos, kurias siečiau su socialinių tinklų poveikiu.
– Ar esi įsitikinęs savo profesijos svarba, ar ji vairuoja teatrinį procesą, nors patys kūrėjai to nepripažįsta?
– Kritikos svarba įsitikinęs nesu, trūksta tam įrodymų. Ar tikrai po kritikų rašinių Grzegorzas Jarzyna pakoregavo savo „Soliario“ finalą, o Antanas Obcarskas nuėmė visą „Fermentacijos“ veiksmą (tad ko buvo verta dramaturgija?)?
Profesionali kritika yra ta instancija, kuri neleidžia teatrui kaip menui nusivažiuoti iki TV humoro laidų lygio. Nors tokių spektaklių ir yra, svarbu išlaikyti teatro kaip meno lygį ir paskirtį.
Bet kritikos poveikis yra ne čia – profesionali kritika yra ta instancija, kuri neleidžia teatrui kaip menui nusivažiuoti iki TV humoro laidų lygio. Nors tokių spektaklių ir yra, svarbu išlaikyti teatro kaip meno lygį ir paskirtį.
– Ar reikia, ar neuždrausta kritikui turėti „savo“ režisierių ir teatrą. O taip pat pačiam būti šiokiu tokiu kūrėju, ne vien fiksuotoju? Kokį kritiką publika mieliau skaito? Na, bent jau man susidaro įspūdis, kad – labiau subjektyvų.
– Žinoma, kiekvienas kritikas turi savą režisierių, kaip kad aš išaugau „ant Nekrošiaus“ ir to laiko teatro. Bet šalia paminėčiau dar bent penkis užsienio režisierius, kurie išplėtė paties teatro suvokimą. Tai ir sukuria kiekvieno vertinimo kartelę, todėl subjektyvumas neišvengiamas. Tik blogai, kai argumentus pakeičia vis dažnėjantis „Aš“.
– Dabar į režisūrą atėjo daug merginų. Gal į akademinę kritiką, į „Menų faktūros“ vertintojų ložes reikia priimti daugiau vaikinų, kurie keistų klimatą? Ar tai seksistinis klausimas?
– Taip, tai grynai sekso klausimas (juokiasi): reikėtų jo metu kažkaip užprogramuoti, kad gimtų teatro kritikas. Kol kas jų į teatro studijas stoja vienetai.
– Be dėstymo LMTA, buvai ir esi įvairių kultūros tarybų ar fondų ekspertas, kitaip sakant, dalini finansus. Gavę rėmimą šypsosi, negavę pereina į kitą gatvės pusę. Ar tuos fondus patobulintum, jeigu galėtum? Kiek žinau, yra nemažai kūrėjų, kurie suvalgo pinigus ir nevykdo įsipareigojimų.
– Tai irgi kritiko profesijos priedermė – matyti kuo didesnį paveikslą ir kontekstą, nes iš tiesų kritikai dirba ir įvairiose komisijose. Kalbant apie Kultūros tarybos skirstomų lėšų mechanizmo tobulinimą – žinoma, patobulinčiau bent dešimtgubai didesniu pinigų kiekiu. Ir penkiagubai daugiau kuratorių taryboje, kad kiekvienam tektų po kokius 10 projektų, o ne po 100.
Taip dirba kitos, senesnės, tarybos, adekvačiai finansuodamos projektus, jei norima, kad jie būtų kokybiški. Ir drauge juos prižiūrėdamos, pasitardamos su projektų vykdytojais,– taip išvengiama tiek nesąžiningo darbo, tiek ir auginamas abipusis pasitikėjimas.
Žinau, kad tai skamba populistiškai ir nerealiai. O realu būtų pradėti labiau pasitikėti pareiškėjais ir mažiau juos kontroliuoti. Nes kontrolė suvalgo turbūt daugiau lėšų nei jų surandama. Gal taip būtų atstatytas bendras pasitikėjimas, labiau suprasta, kad esame kartu, o ne „mes prieš juos“.
Taip, yra nevykdančių, yra prastai projektus įgyvendinančių, bet taip jie susikuria savo renomė, į ką kitais metais atsižvelgia ekspertai. Ir joks STT ar politikai su savo „antikorupciniais“ patarimais bei nesibaigiančiais įtarimais čia nepagelbės, tik trukdys.
Reikia turėti galvoje, kad Kultūros taryba skirsto vos 10 proc. viso kultūros lauko finansų. Bet dėmesys jai – šimtąkart didesnis nei valstybinių įstaigų finansavimams. Kada girdėjome apie lėšas nacionalinės įstaigos koncertui ar spektakliui? Ar bent nutuokiame, kiek tai kainuoja?
– Sovietiniais laikais atrodė, kad mūsų teatras lenkia gyvenimą, dabar – atvirkščiai, net ir labai skubėdamas to gyvenimo nepasiveja. Kodėl?
– Kodėl tau susidaro toks įspūdis? Gal kad sovietmečiu gyvenimas buvo nykus, o teatre – spalvotas? Kad nebuvo kitų pramogų? Scenoje dramos – antikinės, ne tik buitinės?
Dabar teatre dirbama greitai, pakankamai aktyviai reaguojama į aktualijas, bet tai pavojinga, nes tada pralaimimas menas. Čia galėtų pagelbėti kabareto žanras, bet jo nėra. Jį mums pakeičia „Dviračio žinios“.
Bet kadangi mūsų menas (visoks menas) iš esmės sunkiai dorojasi su politika, o gilesnių įžvalgų, temų taip pat nepateikia, lieka gan seklios temos ir jų veidrodiniai atspindžiai scenoje.
– Kodėl Lietuva atsargiai vertina savo genijus – turiu galvoje Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą – jeigu tik kas – nustumtus į šoną. Į kurį iš dabartinių veikiančių jaunų kūrėjų tu dedi viltis?
– Ar kūrėją pavadinus genijumi jis/ji ims kurti geriau? Ar pagerės jau matytas spektaklis? Ar jam/jai derėtų įsteigti dar vieną, viršnacionalinę premiją? Nemanau, kad koks nors epitetas padėtų, geriau suteikite jiems sąlygas kurti.
Iš jaunųjų dabar tiek aktyviausia, tiek stipriausia teatre yra moteriška lytis. Štai jų kitų darbų ir laukiu, tai įdomu, smalsu.
– Neseniai esi pasakęs tekste apie 20-metę „Menų faktūrą“: „Šie komentarai tikrai buvo ne apie teatrą. Arba teatras galėjo būti lyg tarp kitko. Arba jo galėjo nebūti visai. Tiesiog – ką teatro kritikas mąsto šį mėnesį?“. Daug kas (ypač nematę aptariamo spektaklio) skaito būtent tavo publicistinį mąstymą „šį mėnesį“. Daugiau niekas iš kolegų taip nerašo, nenuklysta į lankas. Sakoma „Gyvenimas tai teatras“ – ar nepereisi visai į gyvenimo pusę, tuo labiau kad lietuviška scena nūnai silpna.
– Pirma, nesakyčiau, kad scena silpna. Manau, mes džiaugtumėmės tokiu teatru kokiais 1980-aisiais, nes greta žinomiausių buvo aibės prastų beveidžių spektaklių. Jaunieji matuojasi įvairius naujus žanrus ir metodus. Ir jie turi atlaikyti konkurenciją su bet kokia medija, pramoga ir žiūrovų skepsiu („galėjau nueiti kitur!“).
Bet po 20–25 metų tikrai stiprios režisūros gali būti ir pereinamasis laikotarpis. Tik čia jau mokyklos klausimas – tiek teatro mokyklos, tiek apskritai švietimo. Neišmanau šios sistemos, todėl tik klausiu – ar literatūros pamokose nagrinėjamas tik menas, žanras, „teisingos“ interpretacijos – ar tiesiamos sąsajos su realybe, analizuojami tarpusavio veikėjų, lyg realių žmonių, santykiai?
Ar yra mokoma kito meno, ar dailės pamokose tik piešiama, o muzikos – dainuojama, ar supažindinama su dailės, muzikos, teatro istorija? Čia jau mūsų civilizaciniai klausimai. Ir čia prasideda asmenybė.
Kai neseniai lankiausi Graikijoje, Epidauro amfiteatre, man pasitvirtino viena teorija. Nors apie Antiką kiekvienas tyrinėtojas rašo savo įžvalgas, visgi čia yra faktas: amfiteatras buvo Asklepiono, pirmosios pasaulyje žinomos sanatorijos, dalis. Teatras įkurtas greta šventyklos, saulės vonių, kvapų terapijos, pirčių zonų – kaip dar viena piliečių gydymo forma. Dvasinė terapija – vakcina, padedanti išlikti gyvenime. Svarbu tai įsisąmoninti, o ne suvokti meną tik kaip menininko paraišką apie save ar rungtynes su kitais.
Todėl teatras kaip menas savo būtimi yra kur kas arčiau gyvenimo, nei įsivaizduojame. Ir man kartais tekstais pereiti į realijas visai patinka. Juolab jos išties svarbesnės už sceną.
Teatras kaip menas savo būtimi yra kur kas arčiau gyvenimo, nei įsivaizduojame. Ir man kartais tekstais pereiti į realijas visai patinka. Juolab jos išties svarbesnės už sceną.
– Ar esi „gavęs į galvą“ nuo autorių?
– Ne, gaudavau kartais pastabų ar nepasitenkinimo reakcijų, bet tai normalu. Ir tikrai esu gavęs daugiau padėkų.
– Kadangi esi greitaeigis rašytojas, ar perskaitęs ką parašęs po kokios savaitės susiimi už galvos?
– Karštos recenzijos yra žanras, kuriame paklaidos galimos, tai pirmieji įspūdžiai. Aš labiau susiimu už galvos perskaitęs, ką rašiau prieš 10–20 metų. Ne vertinimo prasme, bet labiau stiliaus ir argumentų. Kartais tikrai „užnešdavo“ – kokia stilistinė figūra ar laki frazė. Dabar renku žodžius kur kas atsakingiau.
– Ar niekad nenorėjai parežisuoti, parašyti pjesiukės, pavadovauti teatrui (kaip E.Jansonas), ar net Kultūros ministerijai?
– Na, aš kuravau projektus "Menų spaustuvėje", tai su šiuo darbu esu pažįstamas. Kuruoti parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ MO muziejuje taip pat buvo malonu ir įdomu. O į ministeriją neičiau pirmiausia dėl vienos priežasties – nemėgstu anksti keltis. O toliau yra dar koks šimtas kitų...
– Sako, po 5–10 metų nebereikės vertėjų armijos, nes DI viską nuveiks. Kritikuojančių juk visada reikės?
– Jų visada ir bus. Bet nesibaiminu DI dėl vieno – jis nepakeis kūrybos. Taip, jis galės susintetinti siužetus ir išprodukuoti galbūt visai gerą romaną, – taip jo dėka atkris grafomanai. Bet originalios kūrybos jis nepakeis. Ir tikrai nepakeis nei kūrybos džiaugsmo, nei kančių, vadinasi – taip pat džiaugsmo, saldaus supratimo, kad dabar tu pats kuri ir nežinai, kur visa tai nuneš.
