Šiemet šimtmečius jau atšventė ir britų gamtos dokumentikos kūrėjas Davidas Attenborough bei amerikiečių komedijų režisierius Melas Brooksas. Lietuvoje tais pačiais metais gimė aktoriai Laimonas Noreika ir Undinė Nasvytytė, kompozitorius Vytautas Klova, televizijos režisierė Galina Dauguvietytė ir kiti žinomi kultūros žmonės.
1926-ieji buvo permainų metai. Europoje dar buvo juntami Pirmojo pasaulinio karo padariniai, Jungtinėse Amerikos Valstijose klestėjo džiazas, o Holivude vis dar dominavo nebylusis kinas. Lietuvoje gruodžio mėnesį įvykęs valstybės perversmas pakeitė šalies politinį gyvenimą.
Tais metais gimusiai kartai vėliau teko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą, Šaltąjį karą ir didžiulius visuomenės pokyčius. Vieni jos atstovai išgarsėjo pasaulinėse scenose, kiti kūrė sovietų okupuotoje Lietuvoje arba, pasitraukę į Vakarus, tęsė veiklą emigracijoje.
15min kviečia prisiminti V.Adamkaus bendraamžius, kurių darbai tapo Lietuvos ir pasaulio kultūros istorijos dalimi.
Laimonas Noreika
Lapkričio 27-ąją sukaks 100 metų nuo Lietuvos teatro ir kino aktoriaus Laimono Noreikos (1926–2007) gimimo.
Joniškyje gimęs aktorius per savo karjerą sukūrė daugybę teatro vaidmenų. Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE), jis dirbo Vilniaus ir Kauno teatruose, o nuo 1963 m. tris dešimtmečius vaidino Lietuvos akademiniame dramos teatre.
Vienas įsimintiniausių L.Noreikos vaidmenų – Martynas Mažvydas Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“, kurią 1978 m. pastatė režisierius Henrikas Vancevičius. Aktorius taip pat vaidino „Katedroje“, „Mindauge“, „Herkuje Mante“, „Vyšnių sode“, bendradarbiavo su režisieriais Eimuntu Nekrošiumi ir Oskaru Koršunovu.
Kine L.Noreika debiutavo 1947 m. filme „Marytė“, o iš viso sukūrė daugiau kaip 40 vaidmenų. Tarp jų – Juozapas-Aitvaras Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1966) ir Mykolas Džiugas Almanto Grikevičiaus „Sodybų tuštėjimo mete“ (1976). Aktorius taip pat filmavosi užsienio kūrėjų juostose.
Vis dėlto daugeliui L.Noreika pirmiausia asocijuojasi su poezijos skaitymais. Jo sodrus balsas ir savita deklamavimo maniera pritraukdavo klausytojų į literatūros vakarus. Nuo 1964 m. aktorius parengė daugiau kaip 20 poezijos programų, įrašė 13 plokštelių, su savo programomis gastroliavo JAV, Kanadoje ir Australijoje.
L.Noreika taip pat rašė dienoraščius, atsiminimus, išleido knygas „Aktoriaus dienoraščiai“, „Vidurnakčio užrašai“, „Čiurlionio 16“. Atgimimo metais aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
Undinė Nasvytytė
1926 m. kovo 13 d. gimusi Undinė Nasvytytė (1926–2016) buvo aktorė, radijo diktorė ir meninio žodžio skaitovė.
1956–1981 m. ji dirbo Lietuvos radijo diktore. Jos balsas ne vieną dešimtmetį skambėjo radijo eteryje, o savita kalbėjimo maniera ir raiški dikcija pelnė klausytojų pripažinimą.
U.Nasvytytė dirbo teatre, dalyvavo literatūriniuose renginiuose, skaitė lietuvių ir užsienio autorių poeziją bei prozą. Tačiau už gerai pažįstamo balso slypėjo ir sudėtinga asmeninė istorija.
Sovietų okupacija skaudžiai palietė jos šeimą – tėvas, kariuomenės gydytojas Kazimieras Nasvytis, buvo ištremtas į Sibirą.
Įdomi ir jos vardo istorija. Pati U.Nasvytytė pasakojo, kad tėvai iš pradžių ketino ją pavadinti Rasa Kunigunda, tačiau krikštatėvis, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, pasiūlė Undinės vardą.
Aktorės atminimas puoselėjamas ir po jos mirties – nuo 2018 m. rengiamas respublikinis Undinės Nasvytytės skaitovų konkursas.
Vytautas Klova
1926 m. sausio 31 d. Tirkšliuose gimęs kompozitorius Vytautas Klova (1926–2009) labiausiai išgarsėjo opera „Pilėnai“, iki šiol atliekama Lietuvos teatrų scenose.
1955 m. sukurta ir po metų pirmą kartą pastatyta opera pasakoja apie Pilėnų gynėjų pasipriešinimą kryžiuočiams. Istorinis siužetas, pasakojantis apie kovą ir pasiaukojimą, ilgainiui įsitvirtino lietuviškos operos repertuare.
Tačiau V.Klovos kūrybinis palikimas gerokai platesnis. VLE duomenimis, jis taip pat sukūrė operas „Vaiva“, „Duktė“, „Du kalavijai“, „Amerikoniškoji tragedija“, „Ave vita“, rašė kantatas, vokalinius ir instrumentinius kūrinius.
Beveik keturis dešimtmečius, 1954–1994 m., V.Klova dėstė Lietuvos konservatorijoje, 1982 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Kompozitorius taip pat parengė polifonijos vadovėlių.
Galina Dauguvietytė
1926 m. lapkričio 26 d. Kaune gimė televizijos režisierė, scenaristė ir aktorė Galina Dauguvietytė (1926–2015).
Teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio ir aktorės Nelės Vosyliūtės dukra nuo mažens augo teatro aplinkoje. Jaunystėje pati vaidino, vėliau baigė muzikologijos studijas Lietuvos konservatorijoje.
Kaip nurodoma VLE, 1960–1989 m. G.Dauguvietytė dirbo Lietuvos radijuje ir televizijoje. Vienas reikšmingiausių jos darbų – serialas „Petraičių šeimoje“ (1965–1972), laikomas pirmąja lietuviška situacijų komedija.
Režisierė taip pat kūrė televizijos serialus „Sveika, Irena“, „Mudu abudu“, „Mudu abudu ir kiti“, įgarsino daugiau kaip šimtą animacinių filmų, vaidino kine.
Vėliau G.Dauguvietytė išleido autobiografinių knygų „Perpetuum mobile“, „Post scriptum“ ir „Dialogai su savimi“, kuriose pasakojo apie savo gyvenimą, šeimą, teatro ir televizijos užkulisius.
Vytautas Kubilius
1926 m. lapkričio 23 d. Aukštadvaryje, Rokiškio apskrityje, gimė literatūrologas Vytautas Kubilius (1926–2004). Jo biografijoje – ne tik literatūros tyrimai, bet ir neįprasta istorija apie ilgus metus neteisingai nurodytą gimimo datą.
Kaip rašoma Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos paskelbtoje biografijoje, 1944 m. V.Kubiliaus gimimo metai dokumentuose buvo pakeisti iš 1926-ųjų į 1928-uosius. Taip jį norėta apsaugoti nuo mobilizacijos. Tikrąją gimimo datą literatūrologas atkūrė tik 1997 m.
V.Kubilius studijavo Vilniaus universitete, dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, o didžiąją profesinio gyvenimo dalį praleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Jis tyrinėjo lietuvių poeziją ir prozą, parašė monografijų apie Salomėją Nėrį, Kazį Borutą, Ievą Simonaitytę, Joną Aistį ir kitus rašytojus. Tarp jo veikalų – „XX amžiaus lietuvių lyrika“, „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ ir „XX amžiaus literatūra“.
Literatūrologas taip pat rašė dienoraščius, kuriuose užfiksavo asmeninius išgyvenimus, sovietmečio kultūrinio gyvenimo prieštaravimus ir santykius su kitais rašytojais. Jo dienoraščiai išleisti jau po mirties.
2004 m. vasario 17 d. V.Kubilius žuvo per eismo įvykį Vilniuje, sulaukęs 77 metų.
Albina Makūnaitė
1926 m. balandžio 1 d. Padainupyje, netoli Kauno, gimusi grafikė Albina Makūnaitė (1926–2001) išgarsėjo knygų iliustracijomis, linoraižiniais ir savita lietuvių liaudies meno interpretacija.
1950 m. ji baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Dailininkė iliustravo Vinco Krėvės, Antano Vienuolio, Kristijono Donelaičio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų lietuvių autorių knygas.
Jos darbuose dažnai atsikartodavo lietuvių tautosakos, legendų ir padavimų motyvai. A.Makūnaitės kūrybai būdingos ekspresyvios formos, ornamentika, ryškios spalvos.
1962 m. dailininkės kūriniai buvo pristatyti Venecijos bienalėje. Kaip rašoma VLE, SSRS paviljone eksponuotos A.Makūnaitės iliustracijos Aldonos Liobytės knygai „Saulės vaduotojas“ ir jos estampai.
Dailininkės kūryba taip pat pristatyta parodose Maskvoje, Jerevane, Erfurte ir Belgrade.
Rimvydas Šilbajoris
1926 m. sausio 6 d. Kretingoje gimęs literatūrologas Rimvydas Šilbajoris (1926–2005) priklausė kartai, kurią Antrasis pasaulinis karas privertė palikti Lietuvą.
1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, vėliau studijavo Vokietijoje, o 1949 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten tęsė studijas ir pradėjo akademinę karjerą.
R.Šilbajoris dėstė Oberlino koledže, o nuo 1964 m. – Ohajo valstijos universitete, kuriame vėliau tapo slavų ir Rytų Europos kalbų bei literatūrų profesoriumi.
1970 m. anglų kalba pasirodė jo knyga „The Perfection of Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers“, kurioje užsienio skaitytojams pristatyta keturiolika šiuolaikinių lietuvių rašytojų.
Per gyvenimą literatūrologas paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių, dalyvavo išeivijos kultūrinių organizacijų veikloje, 1979–1984 m. vadovavo Lituanistikos institutui.
R.Šilbajorio biografijoje galima įžvelgti panašumų su V.Adamkaus gyvenimo istorija. Abu gimė 1926 m. Lietuvoje, 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV ir išlaikė ryšį su gimtine.
Andrzejus Wajda
1926 m. kovo 6 d. Suvalkuose gimęs Andrzejus Wajda (1926–2016) savo filmuose nuolat grįžo prie Lenkijos istorijos, karo, politinio pasipriešinimo ir žmogaus pasirinkimų sudėtingomis aplinkybėmis.
Režisieriaus gyvenimą stipriai paveikė Antrasis pasaulinis karas. Jo tėvas, Lenkijos kariuomenės karininkas Jakubas Wajda, 1940 m. buvo nužudytas sovietų NKVD Charkive. Ši tragedija vėliau atsispindėjo režisieriaus kūryboje.
Karo metais būsimasis režisierius dirbo įvairius darbus, dalyvavo pogrindinėje veikloje. Po karo studijavo tapybą Krokuvos dailės akademijoje, vėliau – režisūrą Lodzės kino mokykloje.
Filmuose „Kanalas“ („Kanał“, 1957) ir „Pelenai ir deimantas“ („Popiół i diament“, 1958) A.Wajda nagrinėjo karo ir pokario Lenkijos patirtis. Šie kūriniai tapo lenkų kino mokyklos klasika.
Vėliau režisierius sukūrė filmus „Pažadėtoji žemė“ („Ziemia obiecana“, 1975), „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, 1977) ir „Žmogus iš geležies“ („Człowiek z żelaza“, 1981). Pastarasis, pasakojantis apie Lenkijos darbininkų protestus ir „Solidarumo“ judėjimą, 1981 m. Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinę palmės šakelę“.
2007 m. pasirodžiusiame filme „Katynė“ („Katyń“) A.Wajda grįžo prie asmeninės šeimos tragedijos – sovietų įvykdytų Lenkijos karininkų žudynių.
2000 m. režisieriui buvo įteiktas garbės „Oskaras“ už viso gyvenimo nuopelnus kinui. 2016 m. jis mirė, sulaukęs 90 metų. Lenkijos Senatas 2026-uosius paskelbė Andrzejaus Wajdos metais.
Marilyn Monroe
1926 m. birželio 1 d. Los Andžele gimusi Marilyn Monroe (1926–1962) tapo vienu atpažįstamiausių XX amžiaus kino veidų, nors jos gyvenimas truko vos 36 metus.
Norma Jeane Mortenson vardu gimusi būsimoji žvaigždė augo sudėtingomis aplinkybėmis, dalį vaikystės praleido globėjų šeimose ir vaikų globos įstaigose.
Jos kelias į kino industriją prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai fotografas pastebėjo merginą, dirbusią Kalifornijos karo pramonės gamykloje.
Netrukus ji pradėjo modelio karjerą, pasirašė sutartį su kino studija „20th Century Fox“ ir pasirinko Marilyn Monroe sceninį vardą.
Filmai „Džentelmenai renkasi blondines“ („Gentlemen Prefer Blondes“, 1953), „Septynerių metų krizė“ („The Seven Year Itch“, 1955) ir „Kai kurie mėgsta karščiau“ („Some Like It Hot“, 1959), Lietuvoje rodytas pavadinimu „Džiaze tik merginos“, pavertė ją tarptautine žvaigžde. Tačiau aktorė nebuvo patenkinta jai nuolat siūlomais naivios gražuolės vaidmenimis.
1955 m. ji įkūrė savo kino gamybos bendrovę „Marilyn Monroe Productions“, siekdama daugiau galimybių pati spręsti dėl vaidmenų ir kūrybinės karjeros. Aktorė taip pat mokėsi Niujorko „Actors Studio“, kur tobulino vaidybos įgūdžius.
M.Monroe mirė 1962 m. rugpjūčio 5 d. Jos įvaizdis iki šiol išlieka populiariosios kultūros dalimi. Aktorės portretus savo darbuose įamžino ir amerikiečių poparto atstovas Andy Warholas.
Melas Brooksas
1926 m. birželio 28 d. Niujorko Bruklino rajone gimęs Melas Brooksas per kelis dešimtmečius sukūrė komedijų, kurios tapo Holivudo klasika. Šiemet režisieriui, scenaristui ir aktoriui sukako 100 metų.
Tikrasis jo vardas – Melvinas Kaminsky. Būsimasis režisierius augo žydų imigrantų šeimoje, anksti neteko tėvo, o humoras tapo svarbia jo gyvenimo dalimi.
Antrojo pasaulinio karo metais M.Brooksas tarnavo JAV kariuomenėje Europoje. Po karo pradėjo pramogų pasaulio karjerą, dirbo komiku, rašė scenarijus televizijos laidoms.
1967 m. jis sukūrė filmą „Prodiuseriai“ („The Producers“), kuriame pasakojama apie du teatro prodiuserius, sumaniusius pasipelnyti iš sąmoningai nesėkmingo spektaklio. Filmas išgarsėjo provokuojančiu humoru ir pelnė M.Brooksui „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų.
Vėliau pasirodė vesternų parodija „Liepsnojantys balnai“ („Blazing Saddles“, 1974), siaubo kino klasikos parodija „Jaunasis Frankenšteinas“ („Young Frankenstein“, 1974), „Kosminiai kiaušiniai“ („Spaceballs“, 1987) ir kitos komedijos.
M.Brooksas tapo vienu iš nedaugelio kūrėjų, pelniusių visus keturis svarbiausius Amerikos pramogų industrijos apdovanojimus – „Emmy“, „Grammy“, „Oskarą“ ir „Tony“. Toks pasiekimas vadinamas EGOT.
2001 m. Brodvėjuje didžiulio pasisekimo sulaukė pagal jo filmą sukurtas miuziklas „Prodiuseriai“, pelnęs net 12 „Tony“ apdovanojimų.
Davidas Attenborough
1926 m. gegužės 8 d. Londone gimęs Davidas Attenborough šiemet taip pat atšventė šimtmetį. Britų gamtininkas, televizijos laidų vedėjas ir dokumentinių filmų kūrėjas per daugiau kaip septynis dešimtmečius trukusią karjerą supažindino milijonus žiūrovų su gyvūnų ir augalų pasauliu.
D.Attenborough prie BBC prisijungė 1952 m., o po dvejų metų pradėjo kurti gamtai skirtą televizijos laidų ciklą „Zoo Quest“. Vėliau jis užėmė vadovaujamas pareigas BBC televizijoje, tačiau galiausiai grįžo prie dokumentinių filmų kūrimo.
1979 m. pasirodęs serialas „Gyvybė Žemėje“ („Life on Earth“) tapo gamtos dokumentikos klasika. Jame buvo pasakojama apie gyvybės raidą ir gyvūnų bei augalų įvairovę.
Vėliau D.Attenborough kūrė ir pristatė serialus „Mėlynoji planeta“ („The Blue Planet“, 2001), „Planeta Žemė“ („Planet Earth“, 2006), „Užšalusi planeta“ („Frozen Planet“, 2011) ir daugelį kitų.
Jo dokumentiniai filmai išsiskyrė ne tik įspūdingais gamtos vaizdais, bet ir pasakojimo būdu – mokslinę informaciją kūrėjas gebėjo pateikti suprantamai ir įtraukiančiai.
Pastaraisiais dešimtmečiais D.Attenborough vis daugiau dėmesio skyrė klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui ir žmogaus poveikiui aplinkai.
Milesas Davisas
1926 m. gegužės 26 d. Ilinojuje gimęs trimitininkas Milesas Davisas (1926–1991) prisidėjo prie kelių džiazo krypčių formavimosi ir ne kartą iš esmės pakeitė savo muzikos skambesį.
Jo kūryba apėmė bibopą, vadinamąjį cool jazz, modalinį džiazą bei džiazo ir roko sintezę.
1959 m. M.Davisas išleido albumą „Kind of Blue“, tapusį džiazo istorijos klasika. Jame muzikantai daugiau dėmesio skyrė improvizacijai ir modalinėms struktūroms, atsitraukdami nuo įprastų harmoninių schemų.
Tačiau pasiekęs pripažinimą M.Davisas nesustojo. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose jis ėmė eksperimentuoti su roko muzika, elektroniniais instrumentais ir naujomis ritminėmis struktūromis.
Skirtingais laikotarpiais jo suburtuose ansambliuose grojo ne vienas vėliau išgarsėjęs džiazo muzikantas, tarp jų – Johnas Coltrane'as, Herbie Hancockas, Wayne'as Shorteris ir Chickas Corea.
Ypač reikšmingi buvo jo eksperimentiniai albumai „In a Silent Way“ (1969) ir „Bitches Brew“ (1970), kuriuose džiazas susiliejo su roko ir elektroninės muzikos elementais. Šie įrašai padėjo formuotis džiazo ir roko sintezės krypčiai, kurios poveikis vėliau buvo juntamas ir kituose muzikos žanruose.
Johnas Coltrane'as
1926 m. rugsėjo 23 d. Šiaurės Karolinoje gimęs Johnas Coltrane'as (1926–1967) išplėtė džiazo improvizacijos galimybes, o jo muzikiniai eksperimentai darė įtaką vėlesnėms saksofonininkų kartoms.
Jaunystėje muzikantas susidūrė su priklausomybėmis, kurios kėlė grėsmę jo karjerai. Vėliau, atsisakęs narkotikų, jis išgyveno intensyvų kūrybinį laikotarpį.
J.Coltrane'as grojo Mileso Daviso ansamblyje, bendradarbiavo su pianistu Theloniousu Monku, o vėliau subūrė savo grupę.
Vienas žinomiausių jo kūrinių – 1965 m. išleistas albumas „A Love Supreme“. Keturių dalių kompozicija buvo sumanyta kaip dvasinio dėkingumo ir tikėjimo išraiška.
Paskutiniais gyvenimo metais J.Coltrane'as vis daugiau eksperimentavo su laisvąja improvizacija ir avangardiniu džiazu. Jo muzika darėsi sudėtingesnė, intensyvesnė, nutolusi nuo tradicinių džiazo formų.
Saksofonininkas mirė vos 40-ies, tačiau jo įrašai iki šiol klausomi ir tyrinėjami.
Tony Bennettas
1926 m. rugpjūčio 3 d. Niujorke gimęs Tony Bennettas (1926–2023) daugiau kaip septynis dešimtmečius koncertavo, įrašinėjo albumus ir bendradarbiavo su skirtingų kartų muzikantais.
Tikrasis jo vardas – Anthony Dominickas Benedetto. Muzikinę karjerą jis pradėjo dar jaunystėje, o didelio populiarumo sulaukė XX a. šeštajame dešimtmetyje.
Vienu žinomiausių jo kūrinių tapo 1962 m. įrašyta daina „I Left My Heart in San Francisco“, vėliau virtusi savotiška dainininko vizitine kortele.
Keičiantis muzikos madoms, T.Bennettas išlaikė savo repertuare džiazo standartus ir tradicinę amerikietišką popmuziką. Jis bendradarbiavo su pianistu Billu Evansu, o 1994 m. išleistas koncertinis albumas „MTV Unplugged“ pelnė „Grammy“ metų albumo apdovanojimą.
Dar vieną karjeros pakilimą dainininkas išgyveno jau sulaukęs garbaus amžiaus. 2014 m. kartu su Lady Gaga jis išleido albumą „Cheek to Cheek“, kuris pasiekė pirmąją „Billboard“ albumų sąrašo vietą. 2021 m. pasirodė ir antrasis jų bendras albumas „Love for Sale“.
Per karjerą T.Bennettas pelnė 19 konkursinių „Grammy“ apdovanojimų, o 2001 m. buvo pagerbtas ir už viso gyvenimo nuopelnus muzikai.
Dainininkas mirė 2023 m., sulaukęs 96 metų.
Harper Lee
1926 m. balandžio 28 d. Alabamoje gimusi Harper Lee (1926–2016) pasaulinį pripažinimą pelnė 1960 m. išleistu romanu „Nežudyk strazdo giesmininko“ („To Kill a Mockingbird“, 1960).
Knygoje per mergaitės Skautės žvilgsnį pasakojama apie rasinę neteisybę, vaikystę ir moralinę atsakomybę Amerikos pietuose.
1961 m. už šį kūrinį H.Lee buvo apdovanota Pulitzerio premija. Romanas įtrauktas į mokyklų programas, sulaukė ekranizacijos ir iki šiol kelia diskusijų apie rasizmą bei teisingumą.
Vienas artimiausių rašytojos vaikystės draugų buvo Trumanas Capote. Jiedu augo kaimynystėje, o vėliau H.Lee padėjo jam rinkti medžiagą dokumentiniam romanui „Šaltakraujiškai“ („In Cold Blood“, 1966).
Nepaisydama didžiulės sėkmės, rašytoja vengė viešumo ir ilgą laiką buvo žinoma kaip vieno romano autorė.
Tik 2015 m., likus metams iki jos mirties, pasirodė antrasis jos romanas „Eik ir pastatyk sargybinį“ („Go Set a Watchman“, 2015). Knygos išleidimą lydėjo diskusijos dėl rankraščio istorijos, rašytojos valios ir jo ryšio su „Nežudyk strazdo giesmininko“.
H.Lee mirė 2016 m., sulaukusi 89 metų.
Johnas Fowlesas
1926 m. kovo 31 d. Esekse, Anglijoje, gimęs Johnas Fowlesas (1926–2005) savo romanuose jungė psichologinę įtampą, filosofinius klausimus ir netikėtus pasakojimo sprendimus.
1963 m. išleistas debiutinis romanas „Kolekcionierius“ („The Collector“, 1963) sulaukė didžiulio pasisekimo. Jame pasakojama apie vienišą vyrą, pagrobiantį jauną meno studentę ir laikantį ją įkalintą savo namo rūsyje. 1965 m. režisierius Williamas Wyleris pagal romaną sukūrė filmą.
Dar vienas J.Fowleso kūrinys – 1966 m. pasirodęs romanas „Magas“ („The Magus“, 1966), kuriame tikrovė persipina su iliuzijomis, o pagrindinis veikėjas įtraukiamas į paslaptingą psichologinį žaidimą Graikijos saloje. Rašytojas šį kūrinį pradėjo rašyti gerokai anksčiau nei „Kolekcionierių“, tačiau išleido tik po debiutinio romano sėkmės.
1969 m. pasirodžiusiame romane „Prancūzų leitenanto moteris“ („The French Lieutenant's Woman“, 1969) J.Fowlesas ėmėsi dar vieno literatūrinio eksperimento – Viktorijos laikų Anglijoje vykstančią istoriją papasakojo iš šiuolaikinio autoriaus perspektyvos, pasiūlydamas skaitytojui kelias galimas jos pabaigas.
J.Fowleso kūrybai būdingas domėjimasis žmogaus laisve, pasirinkimais ir santykiu tarp tikrovės bei fikcijos. Rašytojas nevengė laužyti tradicinio pasakojimo taisyklių, o jo romanai priskiriami postmoderniajai literatūrai.
J.Fowlesas didžiąją gyvenimo dalį praleido Laim Ridžiso miestelyje pietų Anglijoje, kur taip pat vadovavo vietos muziejui. Rašytojas mirė 2005 m., sulaukęs 79 metų.
Ingeborg Bachmann
1926 m. birželio 25 d. Klagenfurte, Austrijoje, gimusi Ingeborg Bachmann (1926–1973) savo kūryboje nagrinėjo smurtą, kalbos galimybes, žmogaus vienatvę ir istorinių traumų poveikį.
Jos vaikystė ir jaunystė sutapo su nacizmo įsigalėjimu bei Antruoju pasauliniu karu. Ši patirtis vėliau atsispindėjo eilėraščiuose ir prozoje.
I.Bachmann studijavo filosofiją, psichologiją ir germanistiką, 1950 m. Vienoje apgynė filosofijos daktaro disertaciją.
Literatūriniame pasaulyje ji išgarsėjo po pasirodymo įtakingos vokiečiakalbių rašytojų grupės „Gruppe 47“ susitikime. 1953 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Atidėtas laikas“ („Die gestundete Zeit“), o 1956 m. – „Didžiųjų Grįžulo Ratų kreipimasis“ („Anrufung des Großen Bären“).
Vėliau I.Bachmann vis daugiau dėmesio skyrė prozai. 1971 m. pasirodė jos vienintelis užbaigtas romanas „Malina“, lietuviškai išleistas 2000 m. Jame nagrinėjama moters tapatybė, sudėtingi santykiai ir psichologinis smurtas.
1964 m. rašytoja buvo apdovanota Georgo Büchnerio premija – vienu prestižiškiausių vokiečiakalbės literatūros apdovanojimų.
I.Bachmann mirė 1973 m. Romoje, sulaukusi vos 47 metų. Jos kūryba iki šiol nagrinėjama pokario Europos literatūros, moterų patirčių ir atminties tyrimuose.
Chuckas Berry
1926 m. spalio 18 d. Sent Luise gimęs Chuckas Berry (1926–2017) savo gitaros grojimo maniera, dainų tekstais ir sceniniu judesiu padėjo suformuoti rokenrolo skambesį.
Jis sujungė bliuzo, ritmenbliuzo ir kantri muzikos elementus, išgarsėjo energingais pasirodymais scenoje.
Tokios dainos kaip „Johnny B.Goode“, „Roll Over Beethoven“ ir „Maybellene“ tapo rokenrolo klasika. Jo kūryba darė didelę įtaką „The Beatles“, „The Rolling Stones“, Jimi Hendrixui ir daugeliui kitų muzikantų.
Kaip rašoma Rokenrolo šlovės muziejaus svetainėje, Ch.Berry pakeitė ne tik gitaros skambesį, bet ir roko dainų tematiką. Jo kūriniuose atsirado jaunimo gyvenimo, automobilių, šokių ir paauglystės patirčių motyvai.
Muzikanto įtaką yra apibūdinęs ir „The Beatles“ narys Johnas Lennonas. Rokenrolo šlovės muziejus cituoja jo žodžius: „Jeigu rokenrolui reikėtų suteikti kitą vardą, jį būtų galima pavadinti Chucku Berry.“
1986 m. Ch.Berry tapo vienu pirmųjų muzikantų, įtrauktų į Rokenrolo šlovės muziejų.
Allenas Ginsbergas
1926 m. birželio 3 d. Naujajame Džersyje gimęs Allenas Ginsbergas (1926–1997) tapo bitnikų kartos balsu ir vienu ryškiausių Amerikos kontrkultūros veikėjų.
1956 m. išleista jo poema „Staugsmas“ („Howl“) sukėlė skandalą dėl atviro kalbėjimo apie seksualumą, priklausomybes, psichikos ligas ir visuomenės atstumtuosius.
Kaip primena Amerikos poetų akademija, pirmą kartą viešai perskaityta 1955 m. San Fransiske, poema netrukus sulaukė leidėjo Lawrence'o Ferlinghetti dėmesio.
Tačiau jos publikavimas turėjo teisinių pasekmių. 1957 m. L.Ferlinghetti buvo teisiamas dėl kaltinimų nepadorios literatūros platinimu. Teismas galiausiai nusprendė, kad poema nėra nepadorus kūrinys, o byla tapo svarbiu žodžio laisvės istorijos epizodu.
A.Ginsbergas dalyvavo protestuose prieš Vietnamo karą, pasisakė už pilietines teises, domėjosi budizmu ir Rytų filosofija.
Poetas turėjo ryšių ir su Lietuva – 1985 m. lankėsi Vilniuje. Jo kelionė į Sovietų Sąjungą ir susitikimai su vietos kultūros žmonėmis užfiksuoti to meto spaudoje bei archyviniuose dokumentuose.
Michelis Foucault
1926 m. spalio 15 d. Puatjė mieste, Prancūzijoje, gimęs Michelis Foucault (1926–1984) savo darbais pakeitė supratimą apie valdžios veikimą, visuomenės normas ir žmogaus laisvę.
Filosofas tyrinėjo, kaip skirtingais istorijos laikotarpiais visuomenė apibrėžė beprotybę, nusikalstamumą, ligas ir seksualumą. Jį domino ne tik tai, kaip veikia valstybės institucijos, bet ir kaip valdžios santykiai atsiskleidžia kasdieniame gyvenime – mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose ir kitose įstaigose.
1961 m. pasirodžiusiame veikale „Beprotybė ir neprotingumas: Beprotybės istorija klasikos amžiuje“ („Folie et déraison: Histoire de la folie à l'âge classique“) M.Foucault nagrinėjo, kaip Vakarų visuomenė skirtingais laikotarpiais suvokė ir kontroliavo psichikos sutrikimų turinčius žmones.
1975 m. išleistoje knygoje „Disciplinuoti ir bausti: Kalėjimo gimimas“ („Surveiller et punir: Naissance de la prison“) filosofas analizavo bausmių sistemos raidą ir aiškino, kaip modernioje visuomenėje žmonių elgesys reguliuojamas stebėjimu, drausme ir nuolatine kontrole.
Didelio dėmesio sulaukė ir jo daugiatomė „Seksualumo istorija“ („Histoire de la sexualité“, pradėta leisti 1976 m.), kurioje M.Foucault tyrinėjo, kaip visuomenėje formuojasi seksualumo sampratos ir kaip jos susijusios su žinojimu bei valdžia.
M.Foucault idėjos padarė įtaką ne tik filosofijai, bet ir istorijai, sociologijai, literatūros kritikai bei kultūros studijoms. Jo darbai iki šiol pasitelkiami nagrinėjant institucijų galią, socialinę kontrolę ir žmogaus teises.
M.Foucault mirė 1984 m. Paryžiuje, sulaukęs 57 metų.
Dario Fo
1926 m. kovo 24 d. Italijoje gimęs Dario Fo (1926–2016) savo spektakliuose pasitelkė komediją ir farsą, kad kalbėtų apie valdžią, socialinę nelygybę, religiją ir visuomenės veidmainystę.
Kaip rašoma oficialioje Nobelio premijos svetainėje, pasakojimo meno pagrindų D.Fo mokėsi dar vaikystėje. Jo senelis, po apylinkes vežimu keliaudavęs prekeivis, pirkėjus viliodavo ne tik prekėmis, bet ir satyrinėmis istorijomis apie vietos gyvenimą.
Ši liaudiško pasakojimo tradicija vėliau tapo svarbia dramaturgo kūrybos dalimi. Kartu su žmona aktore Franca Rame jis kūrė politiškai angažuotus spektaklius, kurie buvo rodomi ne tik teatruose, bet ir darbininkų susirinkimų salėse, aikštėse bei kitose netradicinėse erdvėse.
Vienas žinomiausių D.Fo kūrinių – „Buffo misterija“ („Mistero buffo“, 1969), kurioje pasitelkiamos viduramžių klajojančių pasakotojų ir juokdarių tradicijos. Dramaturgas taip pat parašė pjesę „Atsitiktinė anarchisto mirtis“ („Morte accidentale di un anarchico“, 1970), Lietuvoje pastatytą pavadinimu „Anarchisto mirtis“.
Dramaturgo kūryba ne kartą susidūrė su cenzūra. Nobelio premijos svetainėje skelbiamoje jo biografijoje nurodoma, kad D.Fo atsisakė leisti sovietų cenzoriams trumpinti jo pjesę, o po Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją atšaukė leidimą statyti savo kūrinius Čekijos teatruose.
1997 m. D.Fo buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Švedijos akademija savo sprendimą motyvavo tuo, kad dramaturgas, sekdamas viduramžių juokdarių tradicija, kritikuoja valdžią ir gina pažemintųjų orumą.
Arnaldo Pomodoro
1926 m. birželio 23 d. Morčano di Romanjoje, Italijoje, gimęs Arnaldo Pomodoro (1926–2025) kūrė monumentalias bronzines skulptūras, kurių galima pamatyti Niujorke, Romoje ir kituose pasaulio miestuose.
Jo kūriniai lengvai atpažįstami iš taisyklingų geometrinių formų, kurių glotnus paviršius tarsi perskeltas, atveriantis sudėtingas vidines struktūras.
Menininkas išgarsėjo bronziniais rutuliais, diskais ir kolonomis. Žymiausio jo ciklo „Rutulys rutulyje“ („Sfera con sfera“) skulptūros pastatytos prie Švenčiausiosios Trejybės koledžo Dubline, prie Vatikano muziejų ir Jungtinių Tautų aikštėje Niujorke.
Kaip rašoma VLE, A.Pomodoro kūryboje svarbus vadinamosios negatyvios erdvės naudojimas – tuštuma tampa savarankiška skulptūrine forma. Jo darbams būdingi technologijų įkvėpti motyvai, geometrinės struktūros ir kontrastas tarp glotnaus išorinio paviršiaus bei sudėtingo vidaus.
Skulptorius dalyvavo Venecijos ir San Paulo bienalėse, 1990 m. buvo apdovanotas Imperatoriškąja premija.
A.Pomodoro kūrė ne tik skulptūras, bet ir scenografiją, architektūrinius projektus. Jo scenovaizdžiai naudoti Gioachino Rossini operoje „Semiramidė“, Igorio Stravinskio „Karaliuje Edipe“, Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ ir kituose pastatymuose.
Menininkas mirė 2025 m. birželio 22 d., likus vos dienai iki 99-ojo gimtadienio.
