Kanuose, Venecijoje ir Berlyne apie atidarymo/uždarymo/aktorių pagerbimo ceremonijas paprastam mirtingajam belieka tik pasvajoti, o San Sebastiane tereikia nurodytu laiku pasiimti vardinį kvietimą.
Legendinė aktorė Meryl Streep atskleidė savo nuoširdžią sielą, gerą humoro jausmą ir aukštą intelektą. Per ceremoniją publika net du kartus atsistojo nuo savo vietų ir emocingai plojo garsiausiai San Sebastiano viešniai.Festivalio vadovas Mikelis Olaceteragui'is nesivaiko pasaulinių premjerų rekordo, nesišvaisto sensacingais spaudos pranešimais ir mielai kviečia Toronto festivalyje jau sudalyvavusius filmus, o juos papildo keliais ekskliuzyviniais seansais. Šiemet jam pavyko subalansuoti turiningą ir įdomų konkursą, kuriame nebuvo akivaizdžiai silpnų filmų ir vien tik dėl režisieriaus vardo rodomų kūrinių. Pretendentai „Auksinės kriauklės“ apdovanojimui mėgino sukrėsti žiaurumu, provokavo diskusijas kontraversiškomis temomis, linksmino siurrealiu absurdišku humoru, jaudino nepamirštamomis žmogiškomis istorijomis ar tiesiog užliedavo nuoširdžiai šiltomis emocijomis. Kas iš to, kad Venecijos kino bienalės meno vadovas gyrėsi konkurse surikiavęs 19 pasaulinių premjerų, jei bent 2/3 filmų panašėjo į nepatręštą mėšliuką. Nepatyriau jokio diskomforto, kad septynis San Sebastiano konkursantus – atidarymo ir uždarymo ceremonijų filmus – prieš savaitę pamatė Toronto kinomanai.
Nurimus aistroms ir maloniam nuovargiui turėsiu ką prisiminti ir rekomenduoti kitiems, o bent 15 filmų mielai pažiūrėsiu antrą kartą. Daugiausiai įspūdžių liko po „Donostia“ premijos už gyvenimo ir karjeros nuopelnus įteikimo legendinei aktorei Meryl Streep, kuri atskleidė savo nuoširdžią sielą, gerą humoro jausmą ir aukštą intelektą beveik valandą trukusioje, informatyvioje ir smagioje spaudos konferencijoje. Vėlai vakare įvykusioje ceremonijoje sausakimšai gražiuosius „Kursaal“ rūmus užpildžiusi publika net du kartus atsistojo nuo savo vietų ir emocingai plojo garsiausiai San Sebastiano viešniai. Tai buvo žodžiais neatpasakojamos ir jaudinančios akimirkos.
Dar niekur neteko girdėti, kad į spaudos konferenciją atėję dalyviai atsineštų su savimi milžinišką kiaulės kumpį ir pažadėtų delikatesą įteikti geriausią klausimą uždavusiam žurnalistui.Populiarieji legionieriai iš Holivudo Benas Stilleris ir Robertas Downey jaunesnysis padovanojo juokingiausią spaudos konferenciją, kokioje man kada nors teko dalyvauti. Karinės parodijų komedijos „Griaustinis tropikuose“ vyrukams faktiškai nereikėjo žurnalistų klausimų, nes jie puikiai žinojo, kaip padaryti linksmą šou ir stebino taikliomis improvizacijomis. Daugelį pokštų Benas ir Robertas sukūrė šmaikščiai bendraudami tarpusavyje, parodijuodami kolegas ir ironiškai įžeidinėdami vienas kitą. Tų pokalbių, o ypač nerealaus dialogo apie Antonio Banderasą ir Javierą Bardemą tiesiog neįmanoma tiksliai užrašyti ant popieriaus, nes visa tai vertėjo pamatyti gyvai.
Kai minią žmonių į miesto gatves išvilioję „holivudiečiai“ išvažiavo, iniciatyvą sėkmingai perėmė belgų tandemas – Benoit Delepine ir Gustave'as Kervernas. Konkursinio filmo „Luisas-Mišelė“ scenaristai ir režisieriai per spaudos konferenciją, premjerinį seansą ir apdovanojimų įteikimo ceremoniją elgėsi savo išgalvotų herojų stiliumi. Jie chuliganiškai siautėjo, entuziastingai bučiavosi su gerbėjais ir žiuri komisijos moterimis, nesilaikė jokių padorumo taisyklių ir darė viską, ką norėjo. Dar niekur neteko girdėti, kad į spaudos konferenciją atėję dalyviai atsineštų su savimi milžinišką kiaulės kumpį ir pažadėtų delikatesą įteikti geriausią klausimą uždavusiam žurnalistui. Akivaizdu, kad radikalaus humoro komedija negalėjo patikti absoliučiai visiems, nes specifiniams pokštams reikia neeilinio nusiteikimo. Manau, kad „Radijo show“, Le Broniaus ir „Dviračio“ peliukų išauklėtoje Lietuvoje globalizaciją pašiepiantis ir anekdotines situacijas apie finansų krizę skaldantis filmas „Luisas-Mišelė“ turėtų galingą pasisekimą. Tikiuosi, kad kada nors 2009-ųjų pradžioje jis bus parodytas mūsų kraštuose.
Akivaizdžiomis komercinėmis perspektyvomis sužavėjo ilgiausios trukmės San Sebastiano konkurso dalyvė – ispanų režisieriaus Javiero Fessero drama „Kamino“, kurioje persipina religinės dogmos, tikri įvykiai, makabriškas humoras ir magiškos fantazijos. 2 val. 24 min. filmas tobulai prikausto prie ekrano, suformuluoja mąstymą įjungiančius argumentus ir pateikia kontraversiškas išvadas, kurias tikriausiai skubės pasmerkti Romos Popiežiaus vadovaujamas oficialusis Vatikanas. Iki paskutinio kadro režisieriaus kruopščiai kontroliuojamas kūrinys nieko konkrečiai nekritikuoja, bet giliai sujaudina ir provokuoja diskusijas Bažnyčiai nemaloniais klausimais.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nugalėjo dramoje „Pandoros skrynia“ pagrindinį vaidmenį įstabiai sukūrusi 90-metė Tsilla Chelton. Gyvenimo džiaugsmu ir pavydėtina energija trykštanti bobulė meistriškai įkūnijo Alzheimeriu susirgusią trijų besivaidijančių vaikų motiną.Mano manymu, beveik visi oficialaus konkurso prizai buvo išdalinti teisingai. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nugalėjo turkų režisierės Yesim Ustaoglu drama „Pandoros skrynia“ ir pagrindinį vaidmenį įstabiai sukūrusi 90-metė Tsilla Chelton. Gyvenimo džiaugsmu ir pavydėtina energija trykštanti bobulė meistriškai įkūnijo Alzheimeriu susirgusią trijų besivaidijančių vaikų motiną, kuri pamiršta daugelį svarbių kasdieninių dalykų, bet tiksliai žino, kur norėtų numirti. Liūdnas, poetiškas ir jaudinantis filmas paliečia aktualias temas, o labiausiai išryškina nesusikalbėjimo tarp suaugusių žmonių problemą. Visiems linkiu būtinai pažiūrėti „Pandoros skrynią“, kuri garantuotai taps tarptautinių kino festivalių favorite ir publikos simpatijų grobike.
Antrojo pagal svarbią specialaus žiuri prizo savininkę Samirą Makhmalbaf griausmingai nušvilpė Ispanijos kritikų choras, pranašavęs laimėjimą japonų režisieriaus Hirokazu Kore-Eda'os dramai „Vis dar vaikštome“ ir ispano Jaime Rosaleso kontroversiniam trileriui „Kulka galvoje“. Abu šie neeiliniai filmai tikrai nusipelnė pagarbos ir aukščiausios prabos apdovanojimų, bet Iraną atstovavusi sadistiškai žiauri drama „Dvikojis arklys“ nė kiek nenusileido kritikų favoritams. Tai tik dar kartą patvirtina San Sebastiano konkurso stiprumą, nes šiemet galėjo nugalėti bent 4 filmai.
Geriausio aktoriaus prizas bent jau man pasirodė šiek tiek pritemptas. Žinau, kad argentiniečio Oscaro Martinezo triumfu labai nesidžiaugė ir kiti kolegos. Į kiną sugrįžęs teatro scenos veteranas Danielio Burmano komiškoje dramoje „Tuščias lizdas“ solidžiai vaidina pripažintą rašytoją, kuris išgyvena vidutinio amžiaus krizę, kai iš namų išėję trys vaikai paliko jam ir mylimai žmonai daugiau laisvo laiko ir realesnių galimybių pasukti į kairę.
Priešingai nei dauguma San Sebastiane akredituotų žurnalistų labai apsidžiaugiau, kad geriausiu režisieriumi buvo pripažintas britų kino chameleonas Michaelas Winterbottomas. Man jo kūryba ir eksperimentinės klajonės per pačius skirtingiausius žanrus visuomet patinka, todėl nenusivyliau Italijoje nufilmuota mistinė drama „Genuja“ apie anglų kalbos profesorių, kuris su dviem dukromis bėga nuo šeimą ištikusios netikėtos tragedijos ir mėgina priprasti prie naujo gyvenimo be autoavarijoje žuvusios žmonos. Po finalinės spaudos konferencijos Michaelo Winterbottomo pergalę kai kas paskubėjo pakrikštyti netikėčiausiu festivalio siurprizu, bet su panašiais teiginiais nenorėčiau sutikti. Dinamiškai nufilmuotoje ir efektingai sumontuotoje mistinėje dramoje jis sujungia tris siužetines linijas, sąmoningai vengia sentimentalumo, puikiai perteikia Genujos senamiesčio skleidžiamą keistą atmosferą, o silpnoką scenarijų kompensuoja meistriška ir iki paskutinės minutės prie ekrano prikaustančia režisūra.
