Sekite 15min Google
Tragikomišką dramą apie jauno kūrėjo kančias tvyrant Trečiojo pasaulinio karo nuojautai padėjo sukurti lietuviai – filmo prodiuseris Kęstutis Drazdauskas atskleidžia kelionės iki tarptautinių ekranų užkulisius.
K.Drazdauskas („Artbox“) pasakoja, kad tai yra filmas apie troškimą kurti bet kokiomis aplinkybėmis, apie poreikį per kūrybą išreikšti savo laisvę. „Bendraudamas su savo šalį palikusiais kino industrijoje dirbančiais baltarusiais patiriu keistą jausmą, kuris mane grąžina į 1988-1992-uosius. Šių žmonių akys dega, jie tiki savo laisve ir nepriklausomybe. Jie labai gerai žino, kurioje barikadų pusėje jie stovi, kas yra gerai ir kas – blogai, o svarbiausias jų tikslas – turėti laisvę reikštis.“
„Tad nors filmas „Teodoro Ozieravo gulbės giesmė“ pirmiausiai yra apie kūrybos laisvę, vis dėlto jame režisierius J. Semaško dar ir labai skoningai įpina daugybę daugiasluoksnių politinių metaforų. Šioje dramoje nekalbama konkrečiais vietovardžiais ir net šalis, kurioje vyksta veiksmas, tiesiogiai nėra įvardinta, tačiau žiūrovas atpažįsta kontekstą, totalitarinį pojūtį ir pasaulio beprotybę ant susinaikinimo ribos“, – pasakoja prodiuseris.
Juokas ant pasaulio pabaigos slenksčio
Tragikomiškas muzikanto kančias beieškant kažkur pamesto įkvėpimą nešančio megztinio, kol pasaulis skaičiuoja paskutines dienas, filme lydi ne tik drama, bet ir subtilus humoras. K.Drazdauskas šypsosi, kad nors humoras kine – vienas sunkiausiai per tarptautines auditorijas „keliaujančių“ ir nuskaitomų dalykų, „Teodoro Ozieravo gulbės giesmė“ sugebėjo prajuokinti ir sužavėti žiūrovus nuo Vokietijos iki Pietų Korėjos.
„Per filmo pasaulinę premjerą 2025-aisiais Berlyno kino festivalyje sausakimšoje salėje žmonės juokėsi būtent tose vietose, kur režisierius buvo suplanavęs. Vėliau tas pats nutiko rodant filmą P. Korėjoje ir kitur, tad jo humoras – universalus, pagaunantis nepriklausomai nuo tautybės ar šalies konteksto. Susidomėjimą filmu jautėme iš įvairiausių kraštų – gavome daugybę kvietimų ne tik Europoje, bet ir Meksikoje, Indijoje, Japonijoje“, – apie tarptautinę „Teodoro Ozieravo gulbės giesmės“ sėkmę pasakoja prodiuseris.
Tačiau kelias iki šios sėkmės buvo sudėtingas – filmas galėjo būti ir nesukurtas, o prie jo atsiradimo bei daug nulėmusios premjeros Berlyno kino festivalyje ženkliai prisidėjo lietuviai.
Kelias iki prestižinės premjeros
K.Drazdauskas pasakoja, kad filmo atsiradimą pirmiausiai lėmė išeivijoje dirbančio baltarusių prodiuserio Leonido Kalitenya pastangos burti ir skatinti Europoje išsibarsčiusius iš Baltarusijos pabėgusius nepriklausomus kūrėjus.
„Leonidas užkūrė iniciatyvą, padedančią šiems jokio finansinio ir institucinio palaikymo neturintiems kūrėjams būti pamatytiems pasaulyje – surinko nedidelį fondą ir paskelbė filmų scenarijų konkursą su tarptautine žiuri. Šiame konkurse perskaitytas „Teodoro Ozieravo gulbės giesmės“ scenarijus mane iškart sužavėjo“, – prisimena lietuvių prodiuseris. Jis pasisiūlė režisieriui padėti užbaigti filmą, jei jam išties pavyktų jį nufilmuoti su neįtikėtinai mažu biudžetu.
„Ir jam tai pavyko! Subūręs Varšuvoje gyvenančią iš Baltarusijos pabėgusių menininkų ir aktorių bendruomenę, filmavęs pažįstamų butuose, skolinęsis techniką ir pats padirbėjęs ne vien režisieriaus, bet ir daugybėje kitų rolių, jis nufilmavo filmą, kurio ištraukas mums parodžius Berlyno kino festivalio atstovams, sulaukėme jų susidomėjimo“, – pasakoja K.Drazdauskas, pats investavęs į filmo postprodukciją ir prikalbinęs prisijungti Vokietijos prodiuserius.
„Sujungę jėgas, galiausiai šventėme premjerą prestižinėje Berlinalėje“, – džiaugiasi lietuvių prodiuseris. Berlyno kino festivalio „Forum“ programoje varžęsis filmas pelnė laikraščio „Tagesspiegel“ skaitytojų žiuri apdovanojimą.
Baltarusių kinas
K.Drazdauskas sako neturėjęs politinių baimių prisidėti prie baltarusių filmo. „Šie žmonės yra pabėgę nuo režimo, dalis jų – ten kalėję, o sugrįžę ir vėl būtų įkalinti. Manau, nepriklausomo baltarusių požiūrio ir kūrybos dabar labai trūksta ir būtent iš šalies pasitraukę žmonės, ko gero, vieninteliai gali tai padaryti – tereikia juos bent šiek tiek įgalinti.“
Prodiuseris žavisi degančiu baltarusių režisieriaus J. Semaško ir jo komandos noru kurti. „Tie žmonės taip trokšta kūrybos ir tiek turi ką pasakyti, kad itin kukliomis sąlygomis, tarsi iš nieko, sugeba išgauti tarptautinę publiką žavinčią išraišką. Tiesą sakant, tie apriboti resursai „Teodoro Ozieravo gulbės giesmę“ net pavertė išskirtine. Štai kad ir filmo muzika – tokia „žalia“, netašyta, bet kiek ten sielos ir nuoširdumo! Buvau to pasiilgęs.“
Apie režisierių
„Teodoro Ozieravo gulbės giesmė“ – pirmasis baltarusių režisieriaus Jurijaus Semaško ilgametražis filmas. Kino kūrimo jis mokėsi savarankiškai – mažo biudžeto trumpametražius filmus kūrė savo lėšomis, nebendradarbiaudamas su valstybinėmis institucijomis.
2022 m. Baltarusijoje stiprėjant represijoms prieš kultūros atstovus ir daugelį kultūros institucijų režimui paskelbus ekstremistinėmis, kūrėjams tapo pavojinga dalyvauti tarptautiniuose su kinu susijusiuose renginiuose.
Tad J.Semaško trumpametražį filmą „Garbage Head“ („Šiukšliagalvis“) parodžius keliuose Europos kino festivaliuose, režisierius dėl savo saugumo turėjo persikelti į Lenkiją. Joje kartu su kitais į užsienį pasitraukusiais baltarusiais jis ir nufilmavo „Teodoro Ozieravo gulbės giesmę“.
2025 m., po filmo premjeros Berlyno kino festivalyje, režisierius kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos Lenkijoje ir iki šiol laukia sprendimo. Tuo metu represijos prieš nepriklausomus kino kūrėjus Baltarusijoje ir toliau stiprėja.