Nors filmas neretai suvokiamas kaip tam tikras Lietuvos atspindys, pati režisierė su tuo nesutinka. Anot jos, „Akiplėša“ nėra bandymas atvaizduoti šalį, o veikiau asmeniškas, autentiškas žvilgsnis į paauglystės virsmus.
Kovo 19. d. festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko ilgai laukta šio filmo premjera, o jau kitą savaitę filmas atkeliaus į visos Lietuvos kino teatrus.
– Nuo apdovanojimo Lokarno kino festivalyje praėjo kuris laikas. Kaip pasikeitė tavo santykis su „Akiplėša“?
– Tikrai labai pasikeitė. Filmas sukurtas ir jau gyvena savo gyvenimą. Pajaučiau, kad vis sunkiau ir sunkiau kalbėti, labai giliai reflektuoti apie filmą, mat kyla naujos idėjos ir vyksta atitolimas. Atrodo tolstu nuo filmo, bet vis kitaip jį pamatau. Kartais seansų įvairiuose festivaliuose metu pažiūriu jį vėl iš naujo. Įdomu „Akiplėšą“ stebėti su nauja publika, pamatyti žmonių reakcijas.
– Ką kalba žmonės užsienyje, ko klausia tavęs apie šį filmą?
– Tikrai daug klausimų apie Lietuvą, nes tai yra lietuviškas filmas. Žmonės klausia, ar čia iš tikrųjų paauglių Lietuvoje atvaizdas. Bando susivokti, kiek čia fikcijos, o kiek realybės. Man tenka išlaviruoti, nes nėra konkretaus vieno atsakymo, tai tarsi komplektas mano ir draugų patirčių iš to laiko, kai buvau paauglė. Galbūt užsienio lietuviai būna ir pasipiktinę, kaip vaizduojama mūsų šalis, bet man atrodo, kad klaidinga taip žiūrėti. Juk tai yra tos mažos dalelės atvaizdavimas. Įvairiausio amžiaus žmonės pamato filmą vis kitų iš pusių, susitapatina su paauglyste. Man yra labai džiugu, kad yra tų, kurie filmą pamato už jo ribų. Tai yra filmas apie paauglius, bet tai yra tiktai metafora, nes aš manau, kad mes visą gyvenimą esame paaugliai.
– Kaip apibūdintum šio filmo estetiką?
– Filme vaizduojami tokie objektai, kuriuos žmonės vadina postsovietiniais. Turbūt tai kelia jausmą, kad tai yra praėjusio amžiaus dešimtasis ar šio amžiaus pirmasis dešimtmetis. Man atrodo, kad daugelis tų dalykų atsirado filme pasąmoningai, nes aš reflektuoju savo praeitį. Dabartyje ieškojau vietų, kur tai įvaizdinti ir atradau. Mes atvažiuodavome ieškoti vietų filmavimui, o ten, apleistuose pastatuose, sėdi paaugliai. Tikėjausi tai sufantazuoti, bet dabartis pasirodė tokia, kokia yra. Taip ir gimė toji estetika.
Mano noras buvo pavaizduoti vietą, kurioje žmonės gyvena ir nespėja pasivyti besikeičiančių technologijų. Aš grįžtu į Kauną, savo rajoną ir atrodo, kad ten viskas taip pat, kaip buvo prieš 20 metų. Jaučiau pareigą reprezentuoti tą pusę. Man yra svarbūs tie žmonės, kurie gyveno nepritekliuje, išgyveno destruktyvius momentus. Negalvojau, kaip reprezentuoti idealų Lietuvos veidą. Tai yra priežastis, kodėl lietuviški filmai ir kūriniai keliauja labai plačiai – mes nebenorime rodyti idealizuoto vaizdo.
– Ką tau reiškia šis filmas?
– Sunku atsakyti į tokį klausimą, kai 5 metus jį kūriau. Tai pirmasis mano filmas. Ir manau, kad tai visuomet bus tas filmas, kuris suformavo mane kaip kino kūrėją. Pradėjau šitą filmą kurti nežinodama, koks jis bus. Atrodo, kad daug dalykų buvo atrasti jo kūrimo metu. Bandžiau aiškintis, kas man patinka, kas nepatinka.
– Su kuo dažniausiai eidavai pietauti filmavimo metu?
– Geras klausimas. Su filmo operatoriumi Vytautu Katkumi. Mes su juo visą laiką labai artimai bendravome. Su aktoriais taip pat daug laiko leisdavau. Visada stengdavausi skirti laiko pabendrauti, ne tik pačioje filmavimo aikštelėje, bet ir ne darbo metu. Kai aikštelėje buvo paaugliai, dėjau pastangas sukurti santykį, momentais išeiti iš hierarchijos – kad čia režisierė, o ten aktoriai.
– Filme ryškus valgymo sutrikimų aspektas, kiek tai aktualu jauniems paaugliams? Kiek apskritai tavo kartoje tai buvo aktualu?
– Mano karta užaugo su „Heroin chic“ kultūra. Tai yra lieknos, išbalusios, sublogusios moterys ant žurnalų viršelių. Ir mano karta su tuo užaugo – jeigu esi liekna ir truputį sublogusi, tai reikia būti modeliu.
Apskritai, išvaizda būdavo labai svarbus gyvenimo aspektas. Atrodė, kad neužtenka būti tokiu, koks esi. Turėjau pačių kvailiausių kompleksų jau nuo vaikystės. Mokykloje susikurdavo patyčių tinklas – o vėliau, paauglystėje, išaugdavo į tai, jog pradedi labai savęs neapkęsti ar norėti atitikti standartą. Esame traumuota šiuo klausimu karta.
Kai pradėjome aktorių atranką filmui, aš norėjau, kad tai nebūtų baisi patirtis ateinančioms merginoms. Tad su atrankos režisiere Ugne sugalvojome labiau daryti susitikimus nei atranką ir kalbėtis apie ką yra filmas. Ir iš tikrųjų, aš išgirdau tiek daug istorijų, tiek daug susitapatinimo su scenarijumi.
Pasirodo, stipriai paveiki yra „Instagramo“ kultūra, kuri įpratina save matyti, kaip skaitmeniškai patobulintą žmogų. Tada labai sunku priimti, kaip tu natūraliai atrodai. Karta pasikeitė, tačiau problemos niekur nedingo, jos transformavosi nuo žurnalo viršelio į „Instagramą“, bet jos yra, ir manau, kad artimiausiu metu niekur nedings. Deja.
– Kokia yra pagrindinių veikėjų didžiausia tragedija?
– Abi pagrindinės veikėjos turi priešpriešą viena kitai. Marijos tragedija yra ta, jog ji bet kokia kaina nori pritapti ir padarys viską, kad pasijustų kažko dalimi. Tai yra absoliučiai žmogiškas dalykas, kurį visi patiria gyvenime vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Nežinau, ar galima tai pavadinti tragedija. Gal tai pagrindinė varomoji jėga, kuri verčia pulti į tam tikras situacijas. Kristina priešingai, nei Marija, nori išsiplėšti – ji nori būti geresnė už visus, nori atsiskirti. Marija nori pasijusti normali, neišsiskirianti, o Kristina nori būt geriausia, aukščiau už visus ir nenori būt tapatinama su kitais.
– Kokia yra tėvų ir paauglių santykių dinamika filme?
– Negalėčiau įvardinti tikslios santykių dinamikos, nes daug apie tai negalvojau kurdama filmą. Marijos atveju yra močiutė, kuri supranta daugiau negu pasako, bet leidžia daryti Marijai, ką nori. Močiutė yra lyg žiniuonė, kuri leidžia patirti Marijai nuotykių, kad ji suprastų, kas ji tokia. Kristinos atveju yra piešiamas kontroversiškas tėčio personažas, nes jis nėra pavyzdingas tėvas. Jis myli, bet nemoka to parodyti, nemoka to išreikšti sveikais būdais, o jam ir pačiam trūksta meilės.
– Ką simbolizuoja kaspinuočio leitmotyvas?
– Tai yra simbolis norui susinaikinti. Atrodo, kad kirminas Kristinos pilve yra metaforinis ir aprėpia daug dalykų, kuriuos Kristina išgyvena savo gyvenime tuo metu. Ji nebegali pakelti kritinių momentų. Tai yra nerimas dėl ateities, nežinomybė, neapibrėžtumas, nepriteklius – tie visi dalykai simbolizuoja kirminą.
– Ar filmo pabaiga gali reikšti, jog paaugliai yra paprasti vaikai?
– Visiškai taip. Filmas prasideda Kristinos žaidimu su tėčio draugais, lyg ji būtų įmesta iš kitos aplinkos. Taip filmas ir užsibaigia – su krepšiniu, tik kita dinamika. Užbaigdama filmą norėjau suteikti vilties, norėjosi tikro šviesos blyksnio. Kartais galbūt norisi persiristi į kitą kalno pusę. Kaip mano mama sako: „Jei negali kažko padaryti – grįžk atgal. Grįžk atgal, kur gerai jautiesi.“ Taip ir personažai grįžta – jie tiesiog vaikai, jiems nebūtina spręsti problemų dėl ateities, dėl darbo, jiems nereikia spręsti suaugusių problemų. „Jūs tik vaikai, jūs galit tik žaisti krepšinį.“
– Jei reikėtų apibūdinti orą, kuris atitiktų filmo estetiką, koks tai oras būtų?
– Man šio filmo oras yra vasaros oras vaikystėje. Nusileidžia saulė ir pradeda temti – lauke užsibuvai per ilgai, o dar nenori palikti draugų, kol kregždės cypdamos žemai skraido, pranešdamos, kad rytoj lis.
