15min primena, kad filmas yra apie potvynio nuniokotą pasaulį. Jame vienišas katinas randa prieglobstį burinėje valtyje, kurioje gyvena kapibara. Jų kelionėje prie netikėtos komandos prisijungia ir kiti gyvūnai – lemūras bei šuo.
Filmas taip pat buvo įvertintas „Oskaru“ ir „Auksiniu gaubliu“.
Vienintelis būdas išgyventi
15min susitikimo su „Potvynio“ kūrėjais metu kompozitorius Rihardas Zaļupe pabrėžė, kad jam nepatinka tai, jog menas yra politizuojamas: „Nemėgstu šio naratyvo.“
Tačiau kalbėdamas apie filmo politiškumą jis atkreipė dėmesį į Baltijos šalių geopolitinę situaciją: „Mes galime išgyventi tik tokiu atveju, jeigu veiksime kartu. Viskas. Bendradarbiavimas – tai vienintelis būdas išlikti. Ką turiu omeny? Mes turime išgirsti ir suprasti vienas kitą. Atsiriboti visada labai paprasta. Manau, tą parodo tiek filmas, tiek pradžioje autsaideriu buvęs pagrindinis veikėjas juodo katino pavidalu.“
Vienas iš filmo prodiuserių, Gregory Zalcmanas, mano, kad žmonės iš tiesų daug panašesni į gyvūnus, nei manyta iki šiol: „Mus vienija tie patys instinktai, baimės, poreikiai. Tai taip pat viena iš priežasčių, kodėl su kiekvienu „Potvynyje“ vaizduojamu gyvūnu galime susitapatinti.“
Tuo metu kitas prodiuseris, Ronas Dyensas, pateikė savo interpretaciją. Pasak jo, „Potvynyje“ santykiai reprezentuojami trimis lygmenimis: „Pirmajame lygmenyje kalbame apie banginį, kuris yra vienišas, ganėtinai primityvus ir bando padėti kitiems taip, kaip sugeba. Antrajame turime skirtingų charakterių gyvūnėlių valtį. Kiekvienas jų yra iš skirtingo žemyno, pavyzdžiui, lemūras dažniausiai gyvena Afrikoje, o kapibara – Pietų Amerikoje. Trečiajame vaizduojamas paukščių sekretorių būrys, kurį galima interpretuoti kaip diktatūrą. Jų santykių struktūra yra ganėtinai hierarchiška, be to, jie nepriima kitų gyvūnų rūšių į savo kompaniją.“
„Peržiūrėję šį filmą žmonės verkia ne todėl, kad jie pyksta ar liūdi. Bet todėl, kad jie atpažįsta patys save“, – pridūrė R.Dyensas.
„Mes nesame pasaulio centras“
„Potvynis“ taip pat skleidžia ir aplinkosauginę idėją. R.Dyensas pasidalino keistais atsitiktinumais, kurie lydėjo šį filmą jo rodymo pasaulyje metu.
„Kai Gintis atvyko į Seviliją pristatyti filmo, Valensiją iš tiesų ištiko potvynis. Kai jis pelnė „Auksinį gaublį“, kitą dieną Los Andžele prasidėjo stichiniai gaisrai. Matote, ryšys tarp mūsų aplinkosauginės idėjos ir to, kas vyksta iš tiesų, yra“, – komentavo prodiuseris.
R.Dyensas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visi filmai apie apokalipses dažniausiai yra labai tamsūs, juose rodomi žūstantys žmonės: „Tačiau šiame filme mes matome tai, ką anksčiau tyrėjai ir menininkai vadino „Laimingąja apokalipse“. Mes žinome, kad anksčiau čia gyveno žmonės, tačiau jie dingo ir žiūrovas mato gyvūniją ir augaliją, kuri be jokių problemų tęsia savo gyvenimą ypač gražioje aplinkoje. Galbūt reikia pripažinti, kad klimato situacija būtų daug geresnė, jeigu žmonės tiesiog išnyktų.“
G.Zalcmanas pritarė kolegai sakydamas, kad „Potvynis“ – tai nuolankumo pamoka žmogui: „Mes nesame pasaulio centras.“
