Kitaip tariant, žinojau, kur važiuoju, ir galiu kaltinti tik save dėl festivalio pradžioje apėmusio nusivylimo. Nedžiugino nė vienas filmas. Ir čia tikrai ne tas atvejis, kuomet lauki šedevro, o jo kaip nėra, taip nėra. Šedevrų jau seniai nebesitikiu, o štai filmų, kurie bent trumpam sužadintų gero kino pojūtį, visada.
Pirmąsias tris dienas nebuvo nė tokių. Daug gyvenimo fragmentų, bet mažai kino. Realizmo, bet ne vaizduotės. Tradicinių formų, bet ne bandymų jas apeiti. Iki begalybės ištęstos vienos minties, bet ne konceptualumo ir prasmių mazgo, kurį norėtųsi narplioti. Paviršiaus, bet ne gylio.
Kad pastaraisiais metais kino festivaliai būtų atidaromi gerais filmais yra greičiau išimtis nei taisyklė. Ir tai galioja ne tik Berlinalei. Organizatorių sprendimą kurį nors kūrinį pasirinkti atidarymui dažnai lemia daugybę veiksnių, kurie mažai ką turi bendro su kinu kaip meno forma.
Kartais tiesiog norima atliepti pačios kino industrijos nuotaikas (pavyzdžiui, pasirenkami moterų režisierių filmai), kartais atidarymo kūriniai tampa aktualiais politiniais pareiškimais ir atkreipia dėmesį į kurį nors pasaulio karštąjį tašką, o kartais viską lemia paprasčiausias nenoras kviestinių svečių varginti tematiškai sunkiais ir formaliai sudėtingais pasakojimais.
Šių metų atidarymo filmas „Nėra gerų vyrų“ („No Good Men“) atitinka kone visus kriterijus. Režisierė moteris – Shahrbanoo Sadat, geografinė vieta – Afganistanas, veiksmo laikas – dienos prieš į valdžią sugrįžtant Talibanui, tema – moterų padėtis, žanras – romantinė komedija. Kitaip tariant, nemažai politikos, šiek tiek dramos ir truputis juoko, kuris į viską, kas nutinka pagrindinei herojei, Kabulo televizijos operatorei, bandančiai laviruoti vyrų dominuojamame pasaulyje, leidžia pažvelgti bent kiek su šypsena, nes kitaip būtų tiesiog per baisu.
Tai, žinoma, aktualus filmas, nes pirmiausia atkreipia dėmesį į vienus drastiškiausių moterų teisių pažeidimų dabarties pasaulyje, apie juos svarbu kalbėti visais įmanomais būdais, bet kaip kūrinys „Nėra gerų vyrų“ yra pernelyg plakatiškas, vienplanis ir nuspėjamas.
Vienos minties spąstuose
Konkursinę programą pradėjo Vokietijoje gyvenančio turkų kilmės İlkero Çatako drama „Geltonieji laiškai“ („Gelbe Briefe“) apie Ankaroje gyvenančią menininkų porą, teatro aktorę ir dramaturgą, kurie po naujos pjesės premjeros užsitraukia valdžios nemalonę ir netenka visko, ką tiek metų kūrė – karjeros, darbų ir namų. Jie laikinai išsikelia į Stambulą, kur bando atsitiesti ir imtis naujų darbų, bet juos ištikusi santykių krizė tik gilėja.
Režisierius gvildena visais laikais aktualų meno ir politikos santykį ir klausia, ką šiais laikais reiškia būti politišku ir valdžiai nepatogiu menininku, ar apskritai įmanoma tokiu būti, neišduodant principų ir savęs, ir kur yra tos konformizmo ribos, kurias peržengus kelio atgal nebėra.
Šioms temoms atskleisti autorius renkasi netikėtą ėjimą. Nors veiksmas vyksta šių dienų Turkijoje, bet pastarąją „vaidina“ Vokietijos miestai: Ankarą – Berlynas, o Stambulą – Hamburgas. Toks sąlygiškumas nėra atsitiktinis ar padiktuotas, sakykim, gamybinių aplinkybių. Jis kreipia filmo perskaitymą atitinkama linkme.
Tokį sprendimą galima interpretuoti kaip perspėjimą Europai. Suprask, istorija linkusi kartotis ir nereikėtų užmigti ant demokratijos pagalvėlės. Juolab Vokietijai, kuri pagimdė nacizmą, o vėliau daug metų iš jo vadavosi. Arba priešingai, matyti kaip kontrastą, kuriame tik dar labiau ryškėja istorijos sąlygiškumas ir skirtumai tarp laisvos bei suvaržytos visuomenių.
Bet tai ir visos mintys, kurias filmas sugeba įžiebti. Jis tikrai įtraukia, kai duoda laiko veikėjams kalbėtis ir diskutuoti apie valdžios kišimąsi į kultūrą, bet klumpa, kuomet pakeliui dar bando išspręsti ir šeimos problemas.
Kitas konkurso filmas – Leylos Bouzid „Šnabždant“ (“À voix basse“) – pasakoja apie Liliją, grįžtančią į dėdės laidotuves gimtajame Tunise, kur ji ne tik susiduria su visą gyvenimą homoseksualumą slėpusio giminaičio praeitimi, bet ir stoja į akistatą su savo seksualinės tapatybės keliamais iššūkiais, kitaip tariant, ji vis dar neprisipažino motinai.
Iš vienos pusės – paslaptyje ir gėdoje gyvenęs dėdė, iš kitos – dukterėčia, kuri trokšta išsivaduoti iš šeimą bei šalį kaustančių tradicijų ir homofobijos. Kai pagrindinė tema, konfliktai ir įtampos tampa aiškios jau po pusvalandžio, žiūrėti kone iki dviejų valandų ištęstą vienos minties pasakojimą tampa nepakeliamai sunku. Režisierė viską dėlioja dramaturgiškai tvarkingai ir neduoda nė centimetro erdvės skleistis žiūrovo fantazijai.
Britų režisierius Grantas Gee yra sukūręs du dokumentinius filmus apie muzikantus. Vieną apie „Joy Division“, o kitą apie „Radiohead“. Šiemet konkurse pristatė pirmąjį vaidybinį filmą, kuris, visai ne netikėta, irgi apie muziką, garsų amerikiečių džiazo atlikėją Billą Evansą (1929–1980). „Everybody Digs Bill Evans“ (taip vadinasi muzikanto albumas) pasakoja apie paskutinius Evanso gyvenimo dešimtmečius, kuomet autoavarijoje žuvus kolegai, jis panyra į asmeninę ir kūrybinę krizę, lydimą tylos ir narkotikų.
Didžiausia šio juodai balto kamerinio filmo žvaigždė – muzikantą suvaidinęs norvegų aktorius Andersas Danielsenas Lie, lietuviams pažįstamas iš Joachimo Triero kino. Bent jau maniau, kad taip bus, tačiau šis visą filmą atrodė kaip ne savo rogėse. Nežinau, ar kaltas ankstesnių aktoriaus vaidmenų paliktas šleifas, ar tai, kad europietis įkūnija amerikietį (bet juk ne pirmas kartas!), tačiau paprasčiausiai negalėjau juo patikėti, ypač epizoduose, kai bendrauja su motina ir tėvu, tipiškais amerikiečiais.
Pagrindinę mintį apie gedintį džiazo atlikėją būtų galima suformuluoti taip: kartais pertrauka yra dalis muzikos. Bėda tik ta, kad ši mintis jau parašyta synopsyje.
Monstrai ir rožės
Yra ir lietuviškų akcentų. Dėl „Auksinio lokio“ varžosi suomių režisierės Hannos Bergholm „Tamsos padaras“ („Yön Lapsi“), prie kurio kooprodukcijos prisidėjo ir lietuvių prodiuseris Artūras Dvinelis. Tai žanrinis filmas, kokius Berlinalė rodo ne taip dažnai, todėl ėjau pilnas lūkesčių pamatyti tiek įtraukiančią istoriją, tiek originalią paties žanro, siaubo dramos, traktuotę.
Tai, ką išvydau, buvo visose plotmėse (naratyvinėje, vizualinėje, žanrinėje) pakankamai tradicinis pasakojimas apie porą, svajojančią apie tobulą gyvenimą Suomijos miškų apsuptame name, bet susiduriančią su antgamtiniais reiškiniais – jiems gimsta kūdikis, kuris, kaip įtaria motina, yra ne žmogus, o kažkas monstriško.
Žiūrint neapleido jausmas, kad režisierė mąstė absoliučiame kinematografiniame vakuume. Lyg iki tol nebūtų susipažinusi su ilga siaubo filmų apie vaikus demonus istorija, nebūtų apsvarsčiusi panašiems kūriniams būdingų vizualinių sprendimų ir ilgainiui iš jų kylančių klišių, nebūtų kėlusi sau iššūkio ištrūkti iš žanrinių schemų ir padaryti kitaip.
Žinoma, nereikia kiekvienam režisieriui išradinėti dviračio, bet leistis per dešimtmečius išmintais žanro takeliais ir nepasakyti visiškai nieko naujo atrodo mažų mažiausiai keista. Istorija laikosi ant tradicinių priešpriešų: jei moteris – būtinai iracionalus pradas, jei vyras – protas ir logika, jei gamta – tai nepažini ir pavojinga. Be abejo, režisierė kūrė metaforą apie motinystę, bet tepasakė tik tai, kad šis etapas būna ir tamsus, bet motinos meilė, nepaisant visko, besąlygiška.
Metaforos imasi ir brazilas Karimas Aïnouzas dramoje „Rožyno genėjimas“ („Rosebush Pruning“). Šeimą jis palygina su rožių krūmu, kurią kartais reikia nugenėti, jei nori, kad ji išskleistų sveikiausius žiedus. Scenarijų filmui rašė etatinis Yorgoso Lanthimoso scenaristas Efthimis Filippou, todėl jau galite numanyti, kad keistumų, švelniai tariant, netrūksta.
Istorija nukelia į Kataloniją, kur ištaigingoje viloje gyvena turtinga amerikiečių šeima. Aklas tėvas (Tracy Letts), dukra (Riley Keough), sūnūs Robertas (Lukas Gage), Džekas (Jamie Bell) ir Edas (Callum Turner). Šis visą istoriją ir pasakoja. Būtent jis nuspręs, kad pagrindinė visus šeimos narius laikanti grandis – brolis Džekas – yra tas gražiausias ir verčiausias žiedas.
Ir tikrai: Džekas atrodo normaliausias iš visos ekscentriškos šeimynėlės. Protingas, savarankiškas, gyvena atskirai ir planuoja su mergina (Elle Fanning) pagaliau įsigyti namą. Ko visai negalėtum pasakyti apie jo brolius ir seserį. Jie išlepę, savanaudiški, susitelkę į tai, kaip atrodo (dėvi brangius dizainerių drabužius), o ne kas iš tiesų yra. Jie yra iš vidaus supuvę žmonės ir tą režisierius ne kartą pabrėžia, sakykim, prie pietų stalo zvimbiančiomis musėmis.
Kiekvienas iš namiškių gviešiasi Džeko. Ne tik jo dėmesio, bet ir kūno. Ir čia jau įžengiame į incesto temą, kuri kine, žinoma, nėra nauja, bet kaskart provokuoja. Konkrečiai šio filmo atveju ši tema atkeliauja iš italo Marco Bellocchio 1965 metų debiuto „Kumščiai kišenėse“: naujasis filmas yra šio skandalingo ir savo metu radikalaus kūrinio perdirbinys ar, greičiau, laisva interpretacija.
Natūralu, kad tokiais atvejais norisi lyginti senąją ir naująją versijas, bet tą daryti visada rizikinga, nes dažnai viskas baigiasi pirmtako naudai, ir mažų mažiausiai neteisinga. Todėl geriau į kūrinius žvelgti kaip į savo laikmečio ženklus.
Būtent taip sureguliavus optiką, „Rožyno genėjimą“ galima matyti kaip savalaikę, nors minties gyliu toli gražu nestebinančią parabolę apie moralę praradusius šių dienų turtuolius ir vis labiau infantilėjančius žmones, kuriems protus taip susuko socialiniai tinklai, jog šie prarado ryšį su tikrove, aplinkiniais ir savimi.
Filmas man labiausiai priminė Y.Lanthimosą išgarsinusį „Iltinį dantį“, tačiau, skirtingai nei graiko kūryboje, čia mažiau transgresijos, daugiau komizmo, lengvumo ir spalvų. Ar daugiau minties, telieka klausimas atviras.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
