Kanų konkursinėje programoje pristatomas studijos „A24“ filmas „Edingtonas“ („Eddington“) – arši pandeminio laikotarpio Amerikos kritika, papasakota per fikcinio Naujosios Meksikos miestelio, pavadinimu Edingtonas, šerifo (Joaquin Phoenix) ir mero (Pedro Pascal) konfliktą.
Viskas prasideda, kai konservatyvus dešiniųjų pažiūrų miestelio šerifas nepaklūsta nurodymams dėvėti kaukę, o aplinkinių nufilmuoti vaizdai su besipriešinančiu vyru žaibiškai išplinta socialiniuose tinkluose. Progresyvių pažiūrų meras tvirtina, kad joks miestelio gyventojas nėra aukščiau įstatymo ir visiems galioja tos pačios taisyklės, kurių reikia laikytis.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Dar daugiau deguonies į įsiplieskusį vyrų konfliktą įpučia faktas, jog šerifo žmona (Emma Stone) kadaise susitikinėjo su meru. Šerifas negali šito pamiršti ir vedamas pykčio bei pavydo savo priešininkui, vieną dieną paskelbia, jog kandidatuos į mero postą. Kai į dvi stovyklas pasidalinusio Edingtono neaplenkia per šalį vilnijanti „Black Lives Matter“ protestų banga, miestelio gyvenimas dar labiau įsielektrina, o šerifo veiksmai peržengia bet kokias įstatymo ribas.
Įtempta pandeminė tikrovė, stiprėjanti dešinioji ideologija, protestai už juodaodžių teises – tik maža dalis režisieriaus paliečiamų aktualijų. Negailestingai diagnozuodamas šalies būklę, į pasakojimą jis meta visą arsenalą amerikiečių visuomenę skaldančių temų ir problemų.
Štai, šerifo žmona ir jos motina skęsta internetą užplūdusiose sąmokslo teorijose, kurias savo kanale skelbia charizmatiškas kulto lyderis (Austin Butler). Šerifas, kaip pavyzdingas trumpistas, lengva ranka platina melagingus pareiškimus apie merą ir kviečia suabejoti tiesa. Miestelio jaunimas iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų, kuriais fiksuoja, kas dedasi prieš jų akis, ir iškart viską postina. Ant sienos su Meksika įsikūrusiame Edingtone veši neapykanta meksikiečiams. O miestelio ginklų parduotuvė, regis, tik ir laukia, kada į ją užklys pykčio persmelktas pirkėjas. Finale taip ir įvyksta.
Tačiau kad ir koks ambicingas atrodo Asterio užmojis prabilti apie gimtąją šalį ištikusią vertybinę krizę, didžiąją pasakojimo dalį, deja, šaudoma tuščiais šoviniais. Akivaizdu, kad neužtenka į vieną vietą surinkti visus šiandieninę Ameriką ištikusius simptomus, nuo to istorija netaps savaime kritiškesnė: reikia dar ir mokėti formuluoti mintis, o ne tik juoktis, ką režisierius tik ir daro.
Juokas, žinoma, ginklas galingas. Bet žiūrint „Edingtoną“ neapleido mintis, kad šiandien šoko ištiktiems amerikiečiams reikia ne viską kandžiai pašiepti ir dauginti absurdą, bet stabtelti ir iš esmės permąstyti, kas gi nutiko per tuos kelerius pastaruosius metus, kad iš demokratijos buvo pasukta į radikalią dešiniąją – kur viso to šaknys. Deja, kol kas valstijose neatsiranda kino kūrėjo, kuris norėtų ir sugebėtų apie tai prabilti rimtai.
Tiesa, šalį apėmusios neapykantos bangos šaknis Asteris lyg ir bando užčiuopti. Jis rodo, kad viskas prasideda nuo nelaimingo, psichologiškai pažeidžiamo žmogaus užgautų ambicijų ir vidinės frustracijos, kurioms suvešėti pakanka tinkamos terpės ir išorės palaikymo. Sutinku, mintys teisingos, bet dideliu ir svarbiu kino kūriniu bandančiam būti „Edingtonui“ atrodo pernelyg paprastos.
