1
„Svajonės“, rež. Dag Johan Haugerud
Trečioji norvegų režisieriaus trilogijos apie seksualumą dalis, tačiau iškart nuraminsiu – filmus galima žiūrėti ir atskirai. Juos sieja tik bendros temos, stilius ir veiksmo vieta – Oslas, kuris virsta kone atskiru personažu. „Svajonės“ pasakoja apie savo mokytoją įsimylinčią merginą. Jausmus vyresnei moteriai mergina išlieja dienoraštyje. Vieną dieną jį perskaito motina ir močiutė. Pirmąją dukters atvirumas šokiruoja, antroji gi įžvelgia anūkės literatūrinį talentą.
Režisierius sukūrė subtilų ir svajingą pasakojimą apie pirmąjį įsimylėjimą ir slapčiausius troškimus, kuriuos lengviau išrašyti nei išsakyti. Kartu tai įžvalgi studija apie gyvenimo ir kūrybos santykį. Kur yra tos privatumo ribos, kurių menui nedera peržengti?
2
„Kontinentalis, 2025-ieji“, rež. Radu Jude
Rumunas Radu Jude nevynioja į vatą. Jis sukūrė kandžią satyrą apie dabarties moralinius orientyrus praradusią Rumuniją ir tuo pačiu visą Rytų Europą. Žiūrėti nejauku, nes viskas pernelyg atpažįstama ir mums, lietuviams, bet ir nuoširdžiai smagu, nes režisieriui netrūksta išmonės, energijos ir humoro. Šiandien jis yra kone vienintelis Europos režisierius, taip aktyviai ir greitai reaguojantis į besikeičiančią tikrovę: vis labiau stiprėjančią dešinę, totalitarinių režimų ilgesį, nacionalizmą, homofobiją, neblėstančią Bažnyčios įtaką.
Todėl nereiktų labai stebėtis, kad paskutinieji rumuno filmai kartais stokoja meninės išraiškos ir atrodo sukurti skubotai: kai degi idėjomis, nėra kada daug galvoti. Štai ir naujausią filmą, rašoma, jis nufilmavo per 11 dienų su „iPhone“ telefonu.
Šįkart jis atsispiria nuo neorealistinio Roberto Rossellini filmo „Europa‘51“, kuriame Ingrid Bergman herojė jautėsi kalta dėl sūnaus mirties, todėl įsitraukė į altruistinę veiklą, ir pasakoja apie anstolę, kurią graužia kaltė dėl benamio savižudybės. Ji ieško paguodos, bet aplinkiniai kartoja tą patį: tu niekuo dėta. Bet moters tai nenuramina. Scena po scenos, pokalbis po pokalbio režisierius negailestingai diagnozuoja visuomenę ištikusią krizę.
3
„Ką žino Marielė“, rež. Frédéric Hambalek
Neabejoju, kad tai bus vienas žiūroviškiausių festivalio filmų. Čia dera komedija ir šeimos drama, socialinis komentaras ir modernus moralitė. Tai vienas tų filmų, kuris laikosi ant idėjos „kas būtų, jeigu būtų“. Šiuo atveju: kas būtų, jeigu vieną dieną jūsų vaikas įgytų galių matyti visus jūsų poelgius ir girdėti slapčiausius pokalbius? Atrodo juokinga, jei nebūtų siaubinga. Manau, kad filmas turėtų patikti serialo „Black Mirror“ gerbėjams.
4
„Naujoji banga“, rež. Richard Linklater
Tai nėra tradicinis biografinis filmas apie Jeaną-Lucą Godard‘ą, nors ir pasakoja apie garsiausio jo filmo „Iki paskutinio atodūsio“ kūrimo užkulisius. Tai greičiau režisieriaus meilės laiškas prancūzų Naujajai bangai, žurnalo „Cahiers du Cinéma“ kino kritikams ir svarbiausiai šios epochos kino figūrai Godard‘ui.
Šį laišką amerikiečių režisierius rašo tokiu stiliumi, kokį išvystė pats legendinis prancūzas. Kitaip tariant, viskas čia alsuoja to meto kino dvasia: nuo žmonių veidų iki interjerų, nuo kadrų kompozicijų iki muzikos. Retkarčiais net reikia sau priminti, kad žiūri ne archyvinę medžiągą, o šiais laikais sukurtą filmą. Kas dievina prancūzų Naujosios bangos filmus – pamatyti būtina.
5
„Ledo bokštas“, rež. Lucile Hadžihalilović
Jei mėgstate kino pasakas, ši Andersono „Sniego karalienės“ šiuolaikinė interpretacija tikrai turėtų patikti. Režisierė grįžta prie brendimo temos, kurią gvildeno pirmame ilgo metro filme „Nekaltybė“ (2004), su kuriuo ji sėkmingai įsiveržė į prancūzų kiną ir įsirašė kaip viena originaliausių autorių. Tiesa, brendimas jos filmuose yra pakankamai tamsus gyvenimo tarpsnis, jame pilna nežinomybės ir pavojų, bet kartu ir traukos jiems.
„Ledo bokštas“ nukels į kalnų miestelį ir pasakos apie našlaitę Žaną, kuri pabėga iš globos namų ir vieną naktį patenka į filmavimo aikštelę, kur kuriama „Sniego karalienės“ adaptacija. Čia ji susižavi aktore, kuri vaidina šaltą ir valdingą karalienę…
Tai tamsi, sapniška, prieblandoje skendinti fantazija apie vaikystės susidūrimą su suaugusiųjų pasauliu, apie vienišumą ir artumo siekį. Viskas šiame filme vienu metu ir gražu, ir siaubinga. Traukia akį ir stingdo žvilgsnį. Ne veltui Berlyno kino festivalyje filmas laimėjo „Sidabrinį lokį“ už išskirtinį meninį indėlį, apimantį viską: nuo režisūros iki operatorystės, nuo dailės iki kostiumų.
6
„Laiko juosta“, rež. Kateryna Gornostai
Prisipažinsiu, pernai Berlyno kino festivalyje norėjau, kad šiam filmui konkurso žiuri įteiktų pagrindinį prizą. Tąkart atrodė, kad tai būtų buvęs protingiausias ir prasmingiausias žingsnis. Taip galvoju iki šiol. Tai filmas apie karą Ukrainoje, bet ne apie frontą, nors pastarasis vos už kelių kilometrų. Režisierė rodo mokyklas, kur nepaisant nuolatinio pavojaus, vis dar vyksta pamokos ir bandoma kabintis į kasdienybę.
Lėtas ir įžvalgus kinas leidžia įsižiūrėti į mokyklų erdves, įsiklausyti į mokytojų pamokas, pamatyti vaikų veidus ir išskaityti visas emocijas juose. „Laiko juosta“ įdomus ne tik kaip dokumentas, bet ir kaip dokumentinis kūrinys. O tai retas atvejis dokumentinių pasakojimų apie karą Ukrainoje kontekste.
7
„Salos“, rež. Jan-Ole Gerster
Trileriai – visada geras pasirinkimas lapkričio vakarams. O jeigu tai dar vadinamasis atostogų nuaras, kuriame jūra ir saulė maišosi su nerimu ir pavojumi, tuo labiau. Filmas nukels į Kanarų salas, kur dienas leidžia buvęs profesionalus tenisininkas. Čia jis moko žaisti tenisą prabangaus viešbučio svečius. Atrodytų, svajonių darbas, bet herojus jaučiasi įstrigęs. Viskas pasikeičia, kai į viešbutį atvyksta Magvairų šeima.
Kritikai, aišku, šią istoriją jau spėjo palyginti su Michelangelo Antonioni „Nuotykiu“ (abiejuose filmuose pradingsta žmogus), bet net ir be aliuzijų į klasiką, filmas intriguoja jau pats savaime, verčia spėlioti ir ne kartą apgauna. Kartais to visiškai pakanka, kad gerai praleistum laiką.
8
„Vidinė imperija“, rež. David Lynch
Davido Lyncho pristatinėti nereikia. Visgi iš asmeninių pokalbių su draugais ir pažįstamais susidariau nuomonę, kad šio paskutinio režisieriaus filmo nematė net daugelis tų, kurie save vadina jo kūrybos gerbėjais.
Festivalis suteiks progą ištaisyti situaciją. Bandyti bent trumpai papasakoti, apie ką yra „Vidinė imperija“, tai lyg bandyti papasakoti sapną. Žodžiai tampa beverčiai. Geriau tiesiog pasitikėti režisieriumi ir leistis į jo labirintą. Vargu, ar rasit išėjimą. Bet pasiklysti kartais yra geriausia išeitis.
