„KEISTESNI DALYKAI. 5 SEZONAS“ („Stranger Things. Season 5“) (Netflix)
Trumpai, apie ką: finalinio, nostalgija paremto ir nostalgiją keliančio serialo sezono veiksmas prasideda 1987 m. rudenį. Indianos valstijoje įsikūręs Hawkinsas buvo suniokotas didžiulio žemės drebėjimo/įtrūkimo, todėl dabar miestelis gyvena karantino sąlygomis, o paradui vadovauja jokio gailesčio nerodanti kariuomenė. Tuo tarpu pagrindinio blogiečio – Vecnos – buvimo vieta ir planai lieka nežinomi. Artėjant Willo Byerso dingimo metinėms, mums jau puikiai pažįstami draugai turi išsiaiškinti, kur slepiasi Vecna, ir stoti į paskutinę dvikovą ne tik su juo, bet ir su visomis jam tarnaujančiomis pabaisomis.
„Keistesniems dalykams“ jau seniai laikas baigtis, tačiau kodėl gi neišėjus į užtarnautą poilsį su fejerverkais, griausmais ir fanfaromis. Šito bus daugiau nei pakankamai, o kitko galbūt nelabai ir reikia.
Tai jau penktasis „Keistesnių dalykų“ sezonas, todėl nesitikėkite naujų siužetinių vingių, atradimų ar, neduok Dieve, naujų herojų (ko jau ko, o herojų šitas serialas turi į valias). Dabar laikas sprogimams, veiksmui ir galutinių siužetinių siūlų užmazgymui, todėl serialo kūrėjai mus išsyk įmeta į įvykių sūkurį, neduodami atsikvėpti ir, svarbiausia, stengdamiesi nukreipti mūsų dėmesį nuo fakto, kad mylimi serialo vaikai yra 20-mečiai, kurie ir paskolas gali imti, ir tuoktis (ką, beje, sėkmingai ir daro), ir vaikus auginti.
Reikia pripažinti, kad serialas perbuvo savo laiką, todėl geresnio kelio kūrėjai broliai Dufferiai net ir negalėjo pasirinkti. Negali pykti, kad personažai tapo daugiau funkcijomis ar tam tikrų sugebėjimų rinkiniais, ar dėl to, kad susidaro įspūdis, kad niekas nėra mirtingas. Šis sezonas yra akivaizdus statinės dugno gramdymas ir bandymas pabaigti istorijas kuo sklandžiau, nenuklystant per daug į lankas, ir iš esmės Dufferiams tai pavyksta. Emocijos taškosi per kraštus (gal daugiau herojų nei žiūrovų, bet kvapą gniaužti dar yra skirti persekiojimai, susišaudymai ir muštynės), specialieji efektai bombarduoja ne prasčiau nei kokiame „Keršytojų“ („Avengers. Endgame“, 2019) finale, o viskas ir vėl sukasi aplink vaikus (tik ne aplink mūsų peraugėlius, bet tikrus).
5-asis „Keistesnių dalykų“ sezonas yra paremtas vienu dalyku, kuris ir padeda, ir kliudo, – veiksmu. Nuo įtemptų Vecnos paieškų, kuomet iš esmės vaikai apgauna visą kariuomenę ir sugeba prasivesti Hopperį į „Aukštyn kojom“ (lietuviškai labai juokingai skamba, ačiū „Keistuoliams“) dimensiją, iki 4-osios serijos finalinio mūšio, kuriame skerdžiama viskas, kas juda, jei tai yra kariuomenė (primenu, kad mūsiškiai yra neliečiamieji), serialas juda 5-a pavara. Galite nesvajoti apie jokius sustojimus, gilesnius pašnekesius ar dar ką panašaus; jei herojai ir šneka, tai arba kažką banaliai akivaizdaus, arba tiesiog užsiima ekspozicijos aiškinimu.
Todėl, tenka pripažinti, seriale nebeliko atmosferos, baimės ir grėsmės... Dabar „Keistesni dalykai“ yra tik malonus ir atpalaiduojantis atrakcionas, tačiau gal to ir užtenka. Svarbiausia tiesiog tinkamai viską užbaigti.
„SEANAS COMBSAS: ATPILDAS“ („Sean Combs: The Reckoning“) (Netflix)
Trumpai, apie ką: keturių dalių dokumentinis filmas pasakoja apie repo magnato Seano Combso/Puff Daddy/ P.Diddy greitą iškilimą nuo stažuotojo įrašų kompanijoje iki karščiausios hiphopo prodiuserio, jo maudymosi šlovėje metus ir nuopuolį, kai jis buvo nuteistas dėl kaltinimų, susijusių su prostitucija.
„Seanas Combsas: atpildas“ yra žiauri, šlykšti, tiesa, ir objektyvumo stokojanti dokumentika, kurią reikia pažiūrėti visiems tiems, kurie žavisi žvaigždėmis, seleberičiais ir kitais, tuščiais kaip kibiras, tačiau besimėgaujančiais šia tuštybe, megalomanais.
Ne be reikalo sakoma, kad aukštai kilęs – žemai pulsi, tiksliau, Seanso Combso atveju, slysi, nes, spėju, ir čia nebuvo apsieita be aliejaus kūdikiams. Visgi, juokų dėl to maža, nes savo kelionėje žymusis prodiuseris ne tik, kaip teigiama filme, padarė žalos šimtams žmonių, sugriovė ne vieną karjerą, galimai vykdė seksualinius nusikaltimus, bet ir gal net prisidėjo prie vieno žymiausių visų laikų reperių mirties.
Ši dokumentika – tai dar viena pamokanti istorija apie tai, kad, jei pasieki tam tikrą įtakos lygį, esi ne tik kad lygesnis už lygius, bet ir apskritai gyveni kitoje galaktikoje, kurioje egzistuoja tik tavo taisyklės, įstatymai ir paliepimai. Bent jau tokiame pasaulyje pastaruosius 30 metų gyveno Seanas Combsas, kuris, pasak kūrėjų, nesivaržė užsakyti Tupaco Shakuro nužudymo, grasindamas smurtu išmetė ilgametį partnerį iš bendrai įkurtos leidybinės kompanijos, naudojosi savo geriausio draugo mirtimi kaip karjeros tramplinu ir pan. O apie jo galimus seksualinio pobūdžio nusikaltimus net kalbėti nesinori...
Tiesa, reikia pripažinti, kad pati dokumentika nėra be nuodėmės. Be to, kad yra tikrai per ilga (viskam būtų užtekę 2-3 serijų), „Seanas Combsas: atpildas“ istorija nukenčia nuo to, kad yra prodiusuota vieno didžiausių Puff Daddy nekentėjų Curtiso „50 Cent“ Jacksono. Dėl to susidaro įspūdis, kad filmas yra pernelyg vienpusis, jame trūksta tam tikrų asmenų, pvz. teisėsaugos pareigūnų pasisakymų, o prisiekusieji, kurie nusprendė, kad P.Diddy turi būti nuteistas lengviau nei tikėtąsi, yra keistai karikatūriški. Paprastai tariant, asmeninis užsiangažavimas neduoda filmui daug naudos ir pernelyg stipriai siekia sukelti mūsų reakciją.
Nepaisant viso šito, tikiuosi, kad „Seanas Combsas: atpildas“ atvers mums visiems akis apie populiarius ir įtakingus žmones, kurie dažnai jaučiasi neliečiami, nepažeidžiami ir aukščiau ne tik etikos ir moralės, bet ir įstatymų. Atpilas juos pasivys, ir jų visų lauks vieniša, šalta celė, kokioje dabar ir sėdi pats buvęs hiphopo magnatas.
„PABUSK, NEGYVĖLI“ („Wake Up Dead Man“) (Netflix)
Trumpai, apie ką: žinomas detektyvas Benoit Blancas yra iškviečiamas į ramią Ramioje Niujorko valstijos parapiją tirti paslaptingą monsinjoro Jeffersono Wickso mirtį. Šis tyrimas virs ne tik išbandymu Blanco protui, pastabumui bei erudicijai, bet ir privers ne vieną filmo herojų apsvarstyti, kas yra tikrasis tikėjimas.
Jei ieškote tobulo Kalėdų filmo, „Pabusk, negyvėli“ puikiai tiks, net jei veiksmas vyksta per Velykas. Jis susieja pramogą su prasme, galvosūkį – su filosofija, seną gerą detektyvą – su šių dienų aktualijomis, taigi tiks ir anūkams, ir seneliams.
Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad mes galime pažiūrėti tokį filmą, kokių jau niekas nebekuria (na, nebent kokia nors britų televizija). Detektyvai arba whodunit filmai ilgą laiką buvo lyg koks keistas dinozauras, neatliepiantis dabarties aktualijų, socialinio jautrumo ar publikos interesų. Vis dėlto jo kaulus atkasti nusprendęs Rianas Johnsonas įrodo, kad detektyvai gali būti ir aktualūs, ir gyvybingi, ir be XX amžiaus vidurio kostiumų.
Jei pirmoji „Ištrauktų peilių“ trilogijos dalis tuo pačiu pavadinimu („Knives Out“, 2019) kalbėjo apie klasę ir rasę, antroji „Stiklinis svogūnas“ („Glass Onion“, 2022) – apie nuo realybės atitrūkusius turčius, tai trečioji fokusuojasi į religinius įsitikinimus ir kaip jie gali korumpuoti tiek neva šventojo žodžio skelbėjus, tiek sekėjus. Filmo epicentre – konfliktas tarp nuoširdaus tikėjimo ir didaktiško teisimo, kuriuo yra persunkta ne tik religija, bet ir šiuolaikinė politika, todėl filmui pavyksta pakilti nuo paprastos tyrimo istorijos iki pasvarstymo, kas yra ir kam reikalingas bažnyčios mokymas. Kaip matote, Kalėdoms šis filmas labai tinka...
Visgi, be svarbių ir įdomių pafilosofavimų filmui išskirtinės vertės suteikia jau tradicija tapęs išskirtinis aktorių ansamblis. Jei kokie Weso Andersono žvaigždynai nuoširdžiai erzina, tai Riano Johnsono dream teamas papildo vienas kitą, duoda laiko kiekvienam sublizgėti ir turėti me akimirką. Nuo Danielio Craigo iki Glenn Close, nuo Josho O‘Connoro iki Josho Brolino, – visi gauna savo 5 minutes šlovės ir aktorinio meistriškumo. Tiesa, iš šios kompanijos šiek tiek iškrenta Milos Kunis šerifė, bet juk ne šventieji puodus lipdo.
„Pabusk, nevykėli“ yra toji aukštos prabos pramoga, kuri ne tik leis jums ir jūsų šeiminykščiams gerai praleisti laiką prie televizoriaus po kalėdinių pietų, tačiau ir paskatins diskusijas ar privers kitu žvilgsniu pažvelgti į šventinį pamokslą. Koks filmas šiais laikais tai sugeba...
VYRAS PRIEŠ KŪDIKĮ („Man Vs. Baby“) (Netflix)
Trumpai, apie ką: Trevoras Bingley, kurio namų prižiūrėtojo karjerą jau kartą buvo sugriovusi bitė , yra pasamdomas per Kalėdas prižiūrėti prabangų Londono butą. Tą pačią akimirką jo globoje atsiduria nežinia kieno paliktas kūdikis. Per keturias chaotiškas dienas Trevoras stengsis ne tik grąžinti iš kažkur atsiradusį vaiką, bet ir išlaikyti namus bent jau nesugriaustus.
„Vyras prieš kūdikį“ yra nekensmingas žiūraliukas, kuris kompensuos jums pono Byno trūkumą, jei atsitiktinai per šias Kalėdas pražiopsosite jo nuotykius. O jei dar nekreipsite dėmesio į kartais pernelyg kompiuterinį kūdikį, bus visai smagu.
Rowanas Atkinsonas lietuvių sąmonėje yra įsirėžęs kaip tam tikras Kalėdų ir ne tik atributas, kuris yra ne mažiau reikalingas nei padidinti-sumažinti vaikai, Haris Poteris ar pirmos dvi „Vienas namuose“ dalys. Pono Byno nuotykiai visada dvelkė kalėdiška šiluma ir britišku cinizmu, todėl nenuostabu, kad Rowanas Atkinsonas grįžo. Tik šį kartą ne kaip vyras-vaikas, o kaip vyras su vaiku.
O visa kita yra malonus, neįpareigojantis ir neapsunkinanti slapstickas, pilnas Atkinsono grimasų, vaikiško humoro, naivių nesusipratimų ir visų herojų noro praleisti Kalėdas jaukiai. „Vyras prieš kūdikį“ nėra niekuo originalus ir net nesistengia tokiu būti; jei pirmoji Trevoro Bingley kova su bite „Vyras prieš bitę“ („Man Vs. Bee“, 2022) buvo lyg filmo „Pelės medžioklė“ („Mouse Hunt“, 1997) ir „Tomo ir Džerio“ („Tom And Jerry“, 1940) nuotykių kopija, tai šįkart įkvėpimo semiamasi iš „Mažylio atostogų“ („Baby‘s Day Out“, 1994). Nenustebčiau, kad vėlesnėse dalyse Trevoras kovotų kad ir su kokia lama, britų aristokratais ar mokesčių sistema.
Tačiau kaip prabangus Londono atvirukas su daug reklamos (ir neaiškia nemeile užsieniečiams, nes pirmojoje dalyje kūrėjams neįtiko skandinavai, dabar – vokiečiai), „Vyras prieš kūdikį“ visai tinka. Taip, jūs jį pamiršite po penkių minučių, taip, norėtųsi Rowano Atkinsono šiek tiek sarkastiškesnio, taip, viskas yra kalėdinis saldėsis, bet juk per tikrąsias Kalėdas to dažnai ir trūksta. Ne prasmės, ne susikaupimo, ne apmąstymų, o tuščio pabėgimo nuo realybės ir vaikiško smagumo.
Tiesa, vienas filmo elementas mane visgi neramina. Trevoras tai Trevoras, bet kaip gyventi tiems žmonėms, kurie pametė kūdikį....
„TAYLOR SWIFT: EROS PABAIGA“ („Taylor Swift: The End Of An Era“) (Disney+)
Trumpai, apie ką: „Eras Tour“ stadioninių koncertų užkulisiuose Taylor Swift ir jos komanda stengiasi suderinti repeticijas, chaosą ir didžiulį darbą, kad surengtų visą pasaulį stebinančius pasirodymus. Viskas turi vykti pagal planą, nes tai ne šiaip šou – tai trijų valandų muzikiniai spektakliai su svečiais, choreografija, gyva muzika ir daug daug klykiančių merginų.
„Taylor Swift: Eros pabaiga“ yra tiek pat filmas, kiek ir marketingo triukas, skirtas ne tik parodyti pelningiausio visų laikų turo virtuvę, tačiau ir pašlovinti vienas kitą bei, būkime turtingi ir teisingi, pasišlovinti.
Išsyk pasakysiu, aš esu swiftie. Nors logiškai suprantu, kad Taylor Swift muzika nėra kažkas stebinančio ar gluminančio, jos dainų naivokas optimizmas, drąsinantis pozityvumas ir melodramatiška emocija turi savyje žavesio, su kuriuo pilnais plaučiais labai smagu traukti pergalių prieš visokias negandas dainas. Viso to apogėjus buvo pasaulinis „Eras“ turas, nunešęs visų stadionų (na, bent jau tų, kurie jį turėjo) stogus.
Apie turą pasakojantis dokumentinis filmas, aišku, yra vienas didelis paplekšnojimas sau per petį, dalinantis, kiek buvo praeita, kiek išgyventa ir koks milžininškas darbas atliktas. Su tuo ginčytis sunku, tačiau tą pačią akimirką susidaro įspūdis, kad žiūri vieną didelę reklamą, kuri, jei nesi Taylor fanas, net gali imti erzinti. Nes nebūna taip, kad visi būtų tokie faini...
Iš kitos pusės, niekas, išskyrus atlikėjos fanus, šio dokumentinio filmo ir nežiūrės (nebent susižavės koncertu, kuriuo tikrai verta susižavėti), todėl objektyvumo ar naratyvo trūkumas netampa labai jau akis badančiu minusu. Taip, saldu, taip, kartais nesitiki, bet pamačius galutinį rezultatą – koncertą – net nesinori galvoti, kad kas nors kam nors norėjo perkąsti gerklę ar pakišti koją. Taip yra pop iš didžiosios P ir nereikia gadinti mums nuotraukos.
Ar rekomenduočiau? Gal geriau pirmiausias pažiūrėkite mano minėtąjį trijų valandų koncerto įrašą. Tai geras lakmuso popierėlis su daug blizgesio.
