Sekite 15min Google
Tai, kas nutiko iki viršūnės likus vos 449 metrams, tapo viena svarbiausių dokumentinio filmo „Kalnas“, Lietuvos kino teatrus pasieksiančio 2027-ųjų sausį, istorijų.
„Ar kada nors jums trūko oro? Kol oro užtenka, apie jį negalvojame“, – klausia ir svarsto filmo „Kalnas“ režisierė šiandien išleistame išankstiniame anonse. Be papildomo deguonies į aukščiausią pasaulio viršukalnę kopęs S.Damulevičius vos išgyveno, o vien bežiūrint šią filmo ištrauką, oro, ko gero, ims trūkti ir pačiam žiūrovui.
Kalne oras nebėra savaime suprantamas. Kiekvienas įkvėpimas kainuoja pastangas, o riba tarp dar vieno žingsnio pirmyn ir žingsnio per toli gali tapti gyvybiškai plona. Būtent apie šią ribą netikėtai tapo ir filmas, kurį jo kūrėjai iš pradžių įsivaizdavo visai kitokį.
Kas traukia į kalnus?
D.Žeimytė dokumentinį filmą apie S.Damulevičių pradėjo kurti mėgindama sau atsakyti, kas, nepaisant didžiulių pavojų, žmones šitaip traukia į kalnus. Kodėl žmogui neužtenka žiūrėti į kalną iš apačios, jei žino, kad kelias į viršūnę gali pareikalauti didžiausios kainos?
„Saulių pažįstu seniai – kaip Lietuvos alpinizmo asociacijos vadovą jį kviesdavau pokalbiams į aktualijų laidaS.Dažniausiai jose kalbėdavomės apie dramatiškus įvykius – jis pažinojo žuvusius lietuvius alpinistus ir pats dalyvavo tose ekspedicijose. Man darėsi vis įdomiau, kodėl žmonės pasiryžta tokiems iššūkiams, tad ėmiau jį kalbinti pasiryžti filmui. Kai visuomenėje kalba pasisuka apie alpinizmą, dažnas klausia: „Ko jie ten lipa ir rizikuoja savo gyvenimu?“ Norėjau atsakyti į šį klausimą. Pirmiausiai – sau“, – teigia dokumentinio filmo režisierė.
„Dar tiksliai nežinodami, apie ką bus filmas, sutarėme pamėginti, o Saulius atėjo su mintimi kopti į Everestą. Mano galvoje ėmė virti siužetas, nes juk mums, lietuviams, tai nėra vien aukščiausia viršukalnė. Everestas mums simbolizuoja laisvę – 1993-aisiais į jį įkopęs Vladas Vitkauskas savo ekspedicija pasauliui papasakojo, kad yra tokia Lietuva. Mums tuomet tai buvo lyg laisvės oro gurkšnis. Tad su Sauliumi pradėjome ruoštis į Himalajus – pradėdama šį filmą maniau, kad tai bus istorija apie žmogaus svajonę pasiekti aukščiausią viršūnę“, – prisimena režisierė.
Tačiau istorija apie žmogų, kopiantį į savo svajonę, dar nepasiekus viršūnės pradėjo virsti istorija apie tai, kiek toli dėl tos svajonės galima nueiti.
Kalnų realybė
Būsimo filmo siužetas ėmė keistis jau filmo komandai kylant į 5400 m aukštyje įsikūrusią bazinę stovyklą – ėmė trūkti oro. Aukštis iš skaičiaus virto fiziniu pojūčiu, o režisierei ir operatoriui pirmą kartą savo kūnu teko pajusti tai, kas netrukus taps svarbiausia filmo tema.
„Kalnų magija, matyt, kūrybai priduoda savotiškų vitaminų – eidama galvoje dėliojau ir operatoriui Irmantui Gelūnui pasakojau plūstančias idėjas. Tačiau tikrasis suvokimas, kas yra kalnai ir apie ką galėtų būti filmas, atėjo tuomet, kai ėmiau justi deguonies trūkumą – išgyvenau vidinę dramą, kai visu kūnu pajutau, ką reiškia negalėti pilnai kvėpuoti. Tegalėjau galvoti apie orą ir pajutau mirties artumą. O juk Saulius į Everestą ruošėsi kopti be papildomo deguonies“, – pasakoja D.Žeimytė.
Kai negali pilnai kvėpuoti, pasaulis staiga susiaurėja iki vieno poreikio – įkvėpti. Būtent ši režisierės patirtis vėliau leido jai suvokti, kad svarbiausias mūsų tikslas gyvenime yra kvėpuoti, kad išliktume gyvi.
S.Damulevičius į aukščiausias pasaulio viršūnes kopia jau daugiau nei du dešimtmečius – jis tapo pirmuoju lietuviu, pasiekusiu K2 viršukalnę. Į Everestą iki šiol be papildomo deguonies yra užkopę apie 200 alpinistų iš daugiau nei 11 tūkst. kopusiųjų, tad tokį kopimo stilių savo ekspedicijose besirenkantis S.Damulevičius tam kruopščiai ruošėsi daugybę metų – tai reikalauja ypatingo pasirengimo ir disciplinos.
Tačiau kalne ateina akimirka, kai net daugybės metų pasiruošimas nebegali priimti sprendimo už tave. Iki viršukalnės likus 449 metrams, lietuvių alpinistas pradėjo dusti. Svajonė, kuriai ruoštasi metų metus, buvo arčiau, nei bet kada anksčiau. Tačiau tam, kad išgyventų, reikėjo pradėti eiti nuo jos tolyn.
„Jis turėjo priimti sunkų sprendimą – apsisukti. Tam, kad išgyventų. Sunku apibūdinti tą nerimą, kurį jautėme ir mes bazinėje stovykloje, ir jo artimieji Lietuvoje, laukdami žinių apie Sauliaus kelią atgal. Po savo kūnu patirto net ir nedidelio oro trūkumo dar labiau suvokiau ir realiau jutau dalį to pavojaus, kuris jam grėsė, ir akimirką maniau, kad jis neišgyvens. Tuo metu tikrai negalvojau apie filmą“, – prisimena režisierė.
Filmuoti žmogaus kelio į Everestą išvykusiai režisierei tuo metu neberūpėjo, kokią istoriją ji parsiveš namo. Filmas galėjo likti nebaigtas – svarbiausia buvo, kad sugrįžtų jo herojus.
Filmas apie kalną ir orą
Po ilgų ir įtemptų akimirkų S.Damulevičius sugrįžo, o daugybę kartų režisierės svarstytą ir besikeitusį filmo siužetą sudėliojo pati gamta ir gyvenimas.
Paklausta, apie ką galiausiai yra šis filmas, D.Žeimytė atsako, kad jis – apie kalną. „Ir apie tai, kaip mes kiekvienas lipame į savo kalną – kasryt atsikeliame ir lipame. O jei belipdami nebeturime oro, dūstame ir kūnas praneša, kad kažkas negerai, mes turime priimti sprendimą, ar tęsti kelionę. Tas sprendimas – ne visuomet patogus ir malonus, nes galbūt kopėme į savo svajonę. Bet suvokimas „dūstu“ jau yra aiškus signalas, kad laikas veikti. O dusti galime visur: kasdienybėje, darbe, santykiuose, santvarkoje. Jeigu dūstame, nesame laisvi“, – sako D.Žeimytė.
„Kartais turime apsisukti, kad išgyventumėme – juk negalime gyventi be oro. Tačiau šio filmo negaliu užbaigti paprasta išvada, kad gyvybė svarbiau už viršūnę. Iš saugios vietos tai pasakyti lengva, tačiau daug sunkiau suprasti, kodėl kartais ir žinodami, kad turime sustoti, vis tiek žengiame toliau. Kodėl jau paaukotas laikas, įdėtas darbas, kitų lūkesčiai ir mūsų pačių susikurtas vaizdas tampa priežastimis mokėti dar didesnę kainą. Būtent čia Everestas filme tampa didesnis už patį kalną. „Kalnas“ klausia ne tik, kodėl žmonės rizikuoja gyvybe dėl aukščiausių pasaulio viršūnių. Jis klausia, kiek toli dėl savo viršūnių nueiname mes patys“, – sako režisierė.
Filmas „Kalnas“ Lietuvos kino teatruose pasirodys 2027-ųjų sausį.
