„Uogos“ – tai trečiasis jaunosios kartos režisieriaus filmas. Ankstesni jo darbai „Kolektyviniai sodai“ bei „Miegamasis rajonas“ ne tik išsiskyrė savita vaizdo estetika, dokumentikos bei vaidybinio kino suliejimu, bet ir šviesiu humoru bei istorijomis, kuriose, rodos, nieko nevyksta, tačiau kino emocija lieka ilgam.
Prieš filmo premjerą su režisieriumi V.Katkumi pasikalbėjome apie skirtingus jo paties vaidmenis kine – operatoriaus, režisieriaus bei aktoriaus, vaidybą drauge su tėčiu, emocinį ir terapinį kino poveikį, dramos ir siužeto filmuose nebūtinybę, jaudulį, su kuriuo pasitinka premjerą namuose bei būsimą ilgametražį filmą.
– Lietuviškame kino pasaulyje visa pirma esate žinomas kaip operatorius, tačiau štai jau ne vienus metus šalia jūsų pavardės dažniau rašoma „režisierius“. Prisipažinkite, ar daug teko įveikti vidinių barjerų, kad sau bei kitiems įrodytumėte, jog galite būti ne tik geru operatoriumi, bet ir puikiu režisieriumi?
– Visa tai įvyko ir tebevyksta labai natūraliai. Tiesą sakant, man patinka būti operatoriumi: šioje veikloje patiriu daug pasitenkinimo ir atrandu gausybę kūrybinių iššūkių. Tad, viliuosi, aš ir toliau galėsiu tęsti šiuos darbus dirbdamas su įvairiais režisieriais.
Noras sukurti savo paties filmą atėjo ne iš operatoriaus veiklos, o iš mano, kaip kino žiūrovo, patirties.
Labai mėgstu filmus, apie kuriuos sunku ką nors papasakoti, mat juose nėra konkretaus siužeto ar istorijos. Tai labiau emocijos, atmosferos kinas. Panašiai yra ir su muzika, kuriai įvardyti ar aprašyti aš nerandu žodžių. Jos reikia klausytis, nes muzika veikia labai asmeniškai. Lygiai tas pats yra su kai kuriais filmais.
Noras sukurti savo paties filmą, atėjo ne iš operatoriaus veiklos, o iš mano, kaip kino žiūrovo, patirties.
Dirbdamas operatoriumi labiausiai mėgaujuosi vaizdais kurdamas atmosferą. Natūraliai man kilo idėja – gal galima sukurti filmą be režisieriaus, o viską nusifilmuočiau pats. Šitaip būdamas pas tėvus kolektyviniame sode, pasirašiau pirmąjį scenarijų. Labai to net nesureikšminau, o po kelerių metų parodžiau keliems draugams. Sulaukęs jų teigiamų reakcijų, nusiunčiau prodiuseriui ir taip 2019 metais pasirodė mano debiutinis trumpametražis filmas „Kolektyviniai sodai“.
Vos tik pradėjęs ruoštis filmui, supratau, jog be režisieriaus neįmanoma, ir taip išbandžiau save režisieriaus pozicijoje.
Aš visada žinojau savo, kaip režisieriaus ribas, kad nebandysiu kurti tokio filmo, kuriame yra svarbiausia stipri aktorių vaidyba ar nepriekaištingas scenarijus. Supratau, kad šitokios situacijos tiesiog nesukontroliuosiu. Norėjau sukurti filmą apie konkrečią aplinką, kur kalbėtų patys vaizdai, o per juos užgriebti ir sunkiai aprašomas nuotaikas. Iš dalies, galima sakyti, kad šitokią kino koncepciją aš ir tęsiu visuose iki šiol sukurtuose trijuose savo trumpametražiuose filmuose.
– Beveik prieš metus naujausio jūsų filmo „Uogos“ pasaulinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje, o šiomis dienomis jis pirmą kartą bus parodytas Lietuvoje. Ar labai skiriasi jūsų paties emocijos, laukiant premjeros tuomet Kanuose ir dabar čia, Lietuvoje?
– Jausmai gan skirtingi, bet nerimas – tas pats. Kanuose buvau svečias ir absoliučiai nieko nežinojau – nei kokius ten sutiksiu žmones, nei kaip filmą priims žiūrovai. Viskas ten buvo nauja, nežinoma, neaišku. Gal dėl to ir jaudulys buvo milžiniškas.
Svarbu ir tai, kad Kanų festivalio žiūrovai filmą žiūrėjo kaip tam tikrą egzotiką: kažkur Lietuvoje yra tokie kolektyviniai sodai, kur gyvena žmonės – tai jau savaime yra neįprasta. Neabejoju, kad dalis žiūrovų tikrai neišmanė tokių sodų istorijos bei koncepcijos, todėl galėjo prisigalvoti pačių įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, kad gal visoje Lietuvoje šitaip žmonės ir gyvena? Arba tai specialiai filmui sukurta lokacija? Trumpai kalbant, šie vaizdai priverčia veikti žiūrovo vaizduotę, o galutinis rezultatas net nebūtinai turi ką nors bendra su pačiu filmu. O tai – dar įdomiau.
Kanų festivalio žiūrovai filmą žiūrėjo kaip tam tikrą egzotiką: kažkur Lietuvoje yra tokie kolektyviniai sodai, kur gyvena žmonės – tai jau savaime yra neįprasta.
Tuo tarpu ruošdamasis premjerai Lietuvoje, jaudinuosi gerokai daugiau, nes filmą matys žmonės, kuriems „Uogų“ aplinka yra savaime suprantamas, todėl įprastas dalykas. Šia prasme nustebinti lietuvius filmu bei jame rodoma aplinka yra gerokai sudėtingiau. Bet tuomet žiūrovai gali nesukti galvos dėl to, kas savaime aišku, ir mėgautis kitais dalykais, pačia filmo emocija.
– Jūsų filmams būdingas ribos tarp dokumentikos ir vaidybos trynimas. Tačiau „Uogose“, rodos, prie dokumentikos priartėjate itin arti: pasakojime apie tėvo ir sūnaus santykius pats vaidinate drauge su savo tėčiu. Kodėl pasirinkote šitokį, gan netradicinį, sprendimą?
– Nuo pat pradžių man buvo svarbu peržengti ribą, skiriančią vaidybinį filmą nuo dokumentikos.
Šio filmo idėja atėjo iš labai asmeniškų tėvo ir sūnaus santykių. Santykių, kurie vienu metu ir yra, ir tartum nėra, jie šilti, o kartu kažkokie globėjiški. Gal net savaip trafaretiški: tėvai tikrai dažnai mėgsta savo vaikams nurodyti, paaiškinti, kaip šioje ar kitoje situacijoje jiems geriau būtų pasielgti. Kartais jie tai daro nuolatos. O juokingiausia, kad tai yra įprasta daugeliui. Tai – norma, tradicija.
Nuo pat pradžių man buvo svarbu peržengti ribą, skiriančią vaidybinį filmą nuo dokumentikos.
Rašydamas scenarijų supratau, kad gerai būtų, jei filme vaidintų tėvas ir sūnus – tokiu būdu galima būtų pasiekti maksimalų tikrumo jausmą. Na, o kai filmo scenarijų perskaitė filmo aktorių atrankos režisierės Marija Kavtaradzė ir Ugnė Šiaučiūnaitė, abi išsakė tą pačią mintį: „kam ieškoti aktorių, vaidink tu su savo tėvu“.
Atvirai sakant, ir pačiam ši mintis buvo atėjusi į galvą, bet nustūmiau ją tolyn. Bet kai šios idėjos pavirtinimas atėjo iš šalies, pamaniau – kodėl nepabandžius?
– Nebuvo baisu? Juk maža to, pats ėmėtės jums visai neįprasto aktoriaus vaidmens, tai dar vaidinote su savo tėvu, kuris, kiek suprantu, su kinu išvis neturi nieko bendra.
– Tikrai pradžioje buvo labai baisu ir net kurį laiką atrodė, kad su tokiu sumanymu galime visiškai prapulti.
Vis dėlto, mes darėme bandymus, daug repetavome ir patys matėme, kad mūsų vaidyba nėra tobula. Tačiau kartu supratome, kad galime pasikviesti profesionalius aktorius, kurie viską atliktų be priekaištų, bet tokiu atveju mes prarastume filmo atmosferą – jo asmeniškumą.
Pats sau tai įvardijęs, turėjau pripažinti, kad pagal parašytą scenarijų, geriausi aktoriai šiam filmui išties esu aš pats ir mano tėvas.
Visi filmo netobulumai ir klaidos, aktorių neprofesionalumas – tikrumo įspūdžiui, kurio aš ir siekiau, sukurti.
Beje, filmo pradžioje vykstančioje scenoje žuvų parduotuvėje, pardavėjus vaidina taip pat ne profesionalūs aktoriai, o buvę mano klasės draugai. Tad pirminė mūsų užduotis buvo visiems nusiraminti ir filmavimo aikštelėje pasijausti saugiai. Kartu visi sutarėme, kad mes nieko neapgaudinėjame ir nevaidiname profesionalių aktorių. Mūsų siekis – visiški kitas.
Visi filmo netobulumai ir klaidos, aktorių neprofesionalumas – tikrumo įspūdžiui, kurio aš ir siekiau, sukurti.
– Ar filmavimo metu santykiai su tėvu įgavo naujų atspalvių?
– Juokingiausia buvo tai, kad filmavimo metu mes tartum apsikeitėme vaidmenimis. Gyvenime jis mane varinėja ir aiškina, kaip ką reikia daryti, o filmavimo metu, pastebėjau, jog jau aš jam sakau, ką blogai daro jis ir kad reikia dabar viską pakartoti iš naujo. O įdomiausia, kad jis manęs ir klausėsi.
Žinoma, per tuos naujus mūsų vaidmenis bei kino žaidimą atsirado ir kažkoks kitas ryšio aspektas, subtilesni niuansai. Tai labai įdomu. Gal net, galima sakyti, kad šia prasme kinas atliko savotišką terapijos vaidmenį. Ar bent jau kažką į tą pusę.
-
Lietuvė surinko 100 tūkst. dolerių ir išvyko studijuoti į Los Andželą – šiandien pristato debiutinį filmą
-
„Parade“ vyriausią dukrą suvaidinusi A.Zacharovaitė: „Mane žavi liūdesio, nostalgijos ir humoro darna“
-
„Kai artumas darosi pavojingas“: „Sidabrinės gervės“ laureatė A.Urbaitė apie debiutinį filmą „Per arti“
– Kaip tėtis reagavo į filmą?
– Jis jo dar nematė. Norėjau, kad pamatytų Kanuose, bet tai nepavyko. Todėl dabar ruošiasi premjerai „Kino pavasaryje“. Žinoma, galėjau parodyti jį kompiuterio ekrane, bet, neabejotinai, efektas bus visiškai kitas dideliame ekrane kino salėje.
Jis turės galimybę ne tik pamatyti savo debiutą didžiajame ekrane, bet ir žmonių reakciją į filmą ir savo vaidybą. Tad, galima sakyti, kinas jam taps patyriminiu įvykiu.
– Pačiam filme teko derinti kelis – aktoriaus ir režisieriaus – vaidmenis. Maža to, tai ir pirmas jūsų paties filmas, kurio filmavimą patikėjote kitam operatoriui. Kaip pavyko suderinti šiuos vaidmenis?
– Nors kine esu jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau „Uogų“ filmavimo metu pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia dirbti su operatoriumi.
Būdamas prie filmavimo kameros aš jaučiuosi saugus – tai mano teritorija ir kino aikštelėje visada žinau, kad galėsiu čia sugrįžti. Tačiau „Uogose“ filmavimą atiduodavęs kitam žmogui, staiga supratau, kad saugios vietos nebėra – juk kamera yra užimta.
Prieš pradedant filmavimo darbus, svarsčiau, ko man gali reikėti iš operatoriaus, kai aš pats esu operatorius. Įsivaizdavimą, kaip filmas turėtų atrodyti, aš jau nešiojausi savo galvoje, vadinasi, operatorius tiesiog turėtų maksimaliai tiksliai įgyvendinti mano sumanymą. Tokiu atveju man užtektų ir techninio operatoriaus, kuris tiesiog gerai atliktų savo funkciją.
Būdamas prie filmavimo kameros aš jaučiuosi saugus – tai mano teritorija ir kino aikštelėje visada žinau, kad galėsiu čia sugrįžti.
Kita vertus, visada gerai turėti šalia patikimą žmogų, kuris drąsiai siūlytų idėjas ir tu juo pasitikėtum. Tad šie du skirtingi kriterijai buvo esminė mano užduotis galvojant apie tai, kam patikėti operatoriaus kėdę.
Šitaip mano žvilgsnis nukrypo į Simoną Glinskį, pas kurį ne tik esu studijavęs, buvau jo asistentu keliuose projektuose, taip pat kartu dirbome su keliais filmais. Tai buvo pats tinkamiausias žmogus, vienas dviejuose – ir geras technikas, ir puikus idėjų generatorius.
Prieš filmavimą mes daug kalbėjomės, kaip galėtų atrodyti filmas, kokia turėtų būti jo stilistika. Aš jam nusiunčiau tris filmus, kaip įsivaizdavau savo juostą ir Simonas taip po siūlelį išnarstė kiekvieną jų, kad aš supratau, jog mes į tą patį dalyką žiūrime labai skirtingai ir būtent tai filmui išeis į gera.
– Kalbėjote apie maksimalų tikroviškumo įspūdį kine ir žiūrint „Uogas“, susidaro įspūdis, kad tiek dokumentikos stilistika, tiek filmo lokacijos pasirinkimas, tiek neprofesionalių aktorių vaidyba yra skirta vien tam, kad dar ryškesni taptų siurrealistiniai filmo elementai. Šia prasme jūs tartum žaidžiate su žiūrovu, visų pirma, panardindamas jį į totalų realizmą, o paskui, staiga – netikėtumas..
– Taip ir yra. „Uogose“ labai sąmoningai naudoju dokumentinę stilistiką bei visus kitus elementus, kad žiūrovas patikėtų, jog visa tai, ką jis mato, išties yra tikra. Kadangi filme nėra jokios dramos, kažkas tiesiog šiaip vyksta, didžiausias dėmesys yra skiriamas vidiniams potyriams, personažų jausmams. Ir, mano supratimu, kuo paprasčiau juos rodai, tuo lengviau žiūrovas juos priima.
Aš tikiu dokumentika – tai daug duoda vaidybiniam kinui.
Kadangi filme nėra jokios dramos, kažkas tiesiog šiaip vyksta, didžiausias dėmesys yra skiriamas vidiniams potyriams, personažų jausmams.
Beje, tendencija sulieti skirtingas stilistikas šiandien labai pastebima tendencija nepriklausomame pasaulio kine. Esama net režisierių, kurie savo vaidybinius filmus nufilmuoja vos per kelias dienas ir remiasi išimtinai esama tikrove, jos neperkurdami. Man pačiam tai taip pat labai artima. „Uogas“ nufilmavome realioje vietoje per kelias dienas. Tiesa, pasirengimas, kameros jaukinimasis buvo gerokai ilgesnis procesas.
Na, o kai sukuri tikroviškumo iliuziją, tuomet užtenka vieno neįprasto elemento, mažos detalės, kuri visam šiam pasakojimui suteiktų netikėtumo patirtį ir žiūrovas staiga būtų priblokštas to, kas tiesiog neįmanoma. Tai galima vadinti absurdu arba magišku realizmu.
– Dar vienas jūsų filmų bruožas – tai juokas rimtu veidu. Vienu metu jūs tartum pasakojate rimtus dalykus, pavyzdžiui, apie tėvo ir sūnaus nesusikalbėjimą, gal net svetimumą, tačiau pats būdas, kaip tai rodote, verčia šypsotis.
– Gyvenime juk taip pat būna situacijų, kai tikiesi patirti vienokią emociją, tačiau išeini su visiškai kitokia. Arba juokiesi iš dalykų, kurie kitiems neatrodo juokingi. Pati ši situacija, be jokios abejonės, taip pat yra gan komiška – vienas juokiasi, o kitas nesupranta to priežasties.
O būna taip, kad pati situacija yra komiška, bet dėl tam tikrų aplinkybių negali juoktis. Arba situacija visai nejuokinga, bet ji tau kažką primena ir būtent tai kelia šypseną. Tai ir komiška, ir dramatiška vienu metu. Filme man svarbu, kad būtų antrinis sluoksnis, kuris net ir draminėje situacijoje leistų žiūrovui pakrizenti.
Nemėgstu sunkių dramų. Man kur kas įdomiau vaizduoti įprastas, kasdienes situacijas, kurios žiūrovą pasiveja po kurio laiko.
Kita vertus, nemėgstu sunkių dramų. Man kur kas įdomiau vaizduoti įprastas, kasdienes situacijas, kurios žiūrovą pasiveja po kurio laiko: epizodai ar situacijos nepaliauja suktis jo galvoje, nors, iš pirmo žvilgsnio, rodos, nieko tokio ten ir nebuvo.
– Prieš metus jūsų ilgo metro projektas „Svečias“ buvo įvertintas net dvejuose festivaliuose: Kanuose jis laimėjo „Next Step“ apdovanojimą, „Les Arcs“ festivalyje pagrindinį prizą. Tad ar galima sakyti, kad trys trumpametražiai filmai buvo pasirengimas šiam – didžiajam – darbui ir neilgai trukus žiūrovus pakviesite jau į debiutinį ilgo metro savo filmą?
– Kiekvieną savo darbą – tiek operatorinį, tiek režisieriaus – vertinu kaip pamoką ir naują žingsnį į būsimą projektą. Šia prasme „Svečią“ galima laikyti natūralia visų prieš tai buvusių darbų tąsa.
Šis projektas – jo scenarijus bei idėjos pristatymas – išties buvo gerai įvertintas keliuose festivaliuose, o komisijos, skirdamos apdovanojimus, tartum patvirtino, kad norėtų šį filmą pamatyti didžiuosiuose ekranuose.
Neabejotinai tiek man, tiek ir komandai tai yra didžiulis paskatinimas ir patvirtinimas, kad einame geru keliu, o blaškytis per daug į šalis jau nebereikia.
Kiekvieną savo darbą – tiek operatorinį, tiek režisieriaus – vertinu kaip pamoką ir naują žingsnį į būsimą projektą. Šia prasme „Svečią“ galima laikyti natūralia visų prieš tai buvusių darbų tąsa.
Žinoma, kol kas labai sunku pasakyti, koks tai bus filmas. Tiek savo tematika, tiek idėja, stilistika bei kūrybos principais šis projektas turi panašumų su prieš tai sukurtais trumpametražiais darbais.
Dabar filmas tėra parengiamojoje stadijoje. Scenarijus parašytas, iš esmės jis jau ir nebus keičiamas – nebent tik detalės, prisitaikant prie konkrečių aplinkybių, aktorių, lokacijų.
Šią vasarą planuojame rengti aktorių atranką, taip pat skirti laiko lokacijų paieškomis. Na, o jei bus finansavimas, dar po metų pradėsime ir filmavimus.
