„Žokėjus“, rež. Luis Ortega
Kam nepatinka nušlifuota estetika su šlakeliu humoro? Argentinietis kino režisierius Luisas Ortega pasakoja raitelio, atradinėjančio savo moteriškąją pusę, istoriją. Ir tai daro stilingai, šiek tiek siurrealiai ir net lengvai ironiškai. Nuobodu žiūrint šį filmą nebus, o jei bus sunku suprasti, kas vyksta ekrane, atmintyje tikrai išliks pagrindinio herojaus šokiai, atliekami tokiu rimtu veidu, jog galima pamanyti, kad trumpam sugrįžta į nebyliojo kino erą.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
„Tylieji“, rež. Frederik Louis Hvii
Turbūt daug kas esate matę Davido Fincherio „Kovos klubą“, kuriame krūva vyrų susiburia į krūvą ir ruošiasi nuversti korporacijas? Šiame filme gal dalykai vyksta ne taip demonstratyviai ir deklaratyviai, bet bendrą vyriškumo ir testosterono gausos rodiklį čia galima atrasti. Boksininko karjerą metęs vyras imasi plėšikavimo ir ruošiasi didžiausiam apiplėšimui Danijos istorijoje pačiame ekonominės krizės įkarštyje – todėl čia gausu ir veiksmo, ir paties apiplėšimo planavimo, kurį tikrai įdomu stebėti.
„Queer“, rež. Luca Guadagnino
„Kino pavasario“ žiūrovams jau pažįstamas italų režisierius Luca Guadagnino filme „Queer“ ir toliau plėtoja uždraustos meilės ir subtilios erotikos temą. Šiame filme ji – per išlaikomą atstumą, neprisileidimą, bet, kaip ir būdinga režisieriui, stilinga ir estetiškai traukianti akį. Jei patiko filmas „Vadink mane savo vardu“, šis naujausias L. Guadagnino kūrinys irgi turėtų palikti įspūdį.
„Aštuonios atvirutės iš utopijos“, rež. Radu Jude, Christian Ferencz-Flatz
Turintiems polinkį į nostalgiją ir keistas reklamas filmas „Aštuonios atvirutės iš utopijos“ turėtų sukelti susidomėjimą. Iš postsocialistinio laikotarpio rumunų reklamų sudėliotas dokumentinis filmas – tai ir pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tauta, žmonės. Tai net ir savotiškas dokumentas, fiksuojantis technologinį ir mentalinį žmogaus pokytį – gi per tai, ką ir kaip vartoja žmogus, galima daug apie jį patį ir jo aplinką pasakyti. O jei paprasčiau – jei patinka turinys, kurį socialiniuose tinkluose publikuoja tokios paskyros kaip „Faksimilis. Reklamos firma“ ar „90s archyvai“, patiks ir „Aštuonios atvirutės iš utopijos“.
„Perversmo garso takelis“, rež. Johan Grimonprez
Ar kada susimąstėte, kokia gali būti muzikos galia vykstant politiniams neramumams? Ir kad ji gali tapti priemone, atitraukiančia visuomenę nuo to, kas vyksta už jos akių? Per džiazo prizmę filme „Perversmo garso takelis“ lengvu, plaukiančiu it pati muzika stiliumi sukonstruojamas dokumentinis pasakojimas apie 1960-ųjų metų įvykius Konge, prie kurių daug prisidėjo ČŽV. Tai – ir savotiškas nusilenkimas muzikos galiai, ir istorijos bei jos kontekstų pamoka.
„Karti tiesa“, rež. Mike Leigh
Kad režisierius Mike Leigh padeda aktoriams meistriškai atskleisti savo gebėjimus, įsitikinome filme „Nuogas“. Naujausiame režisieriaus kūrinyje tuo įsitikinti galima dar kartą. Istorijoje apie viskam kritišką Pensę Mike Leigh dėlioja pasakojimą iš stiprių ir realistiškų emocijų, bandymo prisikasti iki žmogaus esaties ir savidestrukcijos mechanizmų. Tiems, kas ieško tikrumo ir nebijo susipažinti su juo pačioje tikriausioje jo formoje, „Karti tiesa“ padės tą padaryti.
„Naktis žemėje“, rež. Jim Jarmusch
Jimo Jarmuscho vardas tikrai žinomas kino gurmanams. Šį kartą „Kino pavasaris“ atiduoda duoklę jam ir kviečia pamatyti jo filmus didžiajame ekrane. „Naktis žemėje“ – plaukiantis, šiek tiek sapniškas filmas, kuriame atsiskleidžia režisieriaus talentas romantizuotai fiksuoti gyvenimą ir mažus jame įvykstančius momentus. Viena naktis, penki miestai, penki taksi ir penkios istorijos. Paprastas receptas, kurį žiūrint galima pasijusti it išėjus pasižmonėti ir prisiminus įvairiausių trumpų pokalbių nuotrupas, kurie tiesiog ėmė ir nutiko čia ir dabar.
