„TAS: SVEIKI ATVYKĘ Į DERĮ“ („It: Welcome to Derry“) (HBO)
Trumpai apie ką: Iš pažiūros ramiame Meino valstijos Derio miestelyje vienas po kito ima dingti vaikai. Šių tragiškų įvykių fone į miestelį persikelia gyventi juodaodžio majoro Leroyaus Hanlono šeima. Majoro sūnus Willas ima lankyti vietinę mokyklą, kurioje jam teks susidurti ne tik su vietinių rasizmu, tačiau ir su kita siaubinga, netgi antgamtiška grėsme.
„Tas: sveiki atvykę į Derį“ yra daugiau bandymas išspausti iš Stepheno Kingo „Tas“ frančizės kuo daugiau naudos nei siekis sukurti išties įdomią, netikėtą ir šiurpią istoriją, tačiau, net ir esant tokioms aplinkybėms, serialas sugeba nustebinti.
Iš vienos pusės, ar mums tikrai reikėjo dar vieno tęsinio, priešistorės, spin-offo ar dar kokio televizinio subprodukto, kuris bus veikiausiai vidutiniškas, nesvarbus ir greitai pamirštas? Tikriausiai ne, ir tiesą sakant, visus šiuos kriterijus „Tas: sveiki atvykę į Derį“ atitinka. Tai ne itin įspūdingas, ne itin baisus, ne itin grėsmingas pasakojimas apie eilinį klouno Penivaiso pasirodymą, tik šįkart 1962-aisiais, bei jo bandymus ėsti vaikus prieš tai juos dėl skanumo dar nemenkai prigąsdinant. Na, ir dar yra armija, rasizmas, sovietai ir kitos 7-ojo dešimtmečio klišės...
Iš kitos pusės, serialas visgi sujudina pilkąsias ląsteles ir plaukus ant pakaušio savo akiplėšiškumu ir pakankamai vaizdingu žiaurumu. „To“ pasaulyje niekas nėra saugus, ypač – vaikai, todėl yra smagu žinoti, kad kūrėjai turi drąsos paaukoti bet ką. Serialas jau pirmoje serijoje pasiūlo netikėtą atomazgą, kuri sukelia lūkesčių ir neleidžia iš anksto nurašyti šio kūrinio kaip eilinio nuspėjamo siaubuko. Tiesa, jei „Tas: sveiki atvykę į Derį“ kūrėjai būtų daugiau pasitikėję praktiniais, o ne neįtikinančiais kompiuteriniais efektais, tas pats efektas būtų buvęs daug įspūdingesnis. Juk ką gasdina kompiuterinis kraujas...
Stereotipai, štampai, minėtosios klišės – visoms šioms nuodėmėms „Tas: sveiki atvykę į Derį“ nesugeba atsispirti, tačiau, neimant siužeto į širdį ir ypač į smegenis, dar viena Penivaiso istorija gali virsti visai smagiu eskeipistiniu atrakcionu. Todėl gal nekelkime toje kanalizacijoje bangų, nepūskime per stipriai raudono baliono, nebūkime sparnuotais bliovikais-kūdikėliais, o tiesiog neįpareigojančiai pasišiurpinkime. Kai pagalvoji, juk realybė vis tiek daug baisesnė.
„FRANKENŠTEINAS“ („Frankenstein“) (Netflix)
Trumpai apie ką: Genialus, arogantiškas ir ankstyvos netekties persekiojamas mokslininkas Viktoras Frankenšteinas metą iššūkį gamtos principams ir sukuria/prikelia absoliučiai naują Būtybę. Visgi šio eksperimento laukia tragiška pabaiga; kūrėjui ir jo kūriniui lemta stoti į visa aplink sudeginsiančią dvikovą, kuri atskleis, kas mus padaro žmonėmis, kas – pabaisomis, kas – tėvais, kas – sūnumis, kas – dievais, o kas – demonais.
„Frankenšteinas“ – akivaizdus Guillermo del Toro magnum opus, į kurį režisierius sudėjo visą meistrystę, visą talentą, visą išmonę, visas jį jaudinančias problemas ir netgi, kaip jis pats juokauja, meksikietišką melodramatiškumą, sukurdamas ne tik šventę akims, tačiau ir jausmą širdžiai bei peną protui.
Jeigu mėgstate kiną, atsiprašau, Kiną iš didžiosios raidės, Jūs privalote pažiūrėti „Frankenšteiną“. Teatrališkas, melodramatiškas, didesnis už gyvenimą ir netgi už mirtį reginys sukausto jau nuo pirmų akimirkų ir panardina į šią amžinai gyvuosiančią Mary Shelley pasaką, kuriuos perkūrėju šįsyk yra bene geriausią šių dienų pasakorius Guillermo del Toro.
Derindamas subtilias akimirkas su vos ne operai prilygstančiomis aistromis, jungdamas klasikinį gotikinį romaną su Jameso Whale filmų „Frankešteino“ („Frankenstein“, 1931) ar „Frankenšteino nuotakos“ („Bride of Frankenstein“, 1935) elementais, režisierius ir scenarijaus autorius viename pasirenka papasakoti ne tik Dievo ir jo kūrinio, tačiau ir sūnaus bei tėvo santykių istoriją, kuri sėkmingai perlipa žanro nustatytus rėmus. Tai nėra vien tik siaubo filmas, o gal net, sakyčiau, visai ne siaubo filmas. Tai tragiška drama, kurios centre yra pažadas sau niekada nebūti tokiam, kokie buvo mūsų tėvai, ir galiausiai tapimas jais.
Del Toro nevengia stiprių potėpių: filmo vaizdinė dalis skendi gotiškoje atmosferoje, tačiau lygiai taip pat kūrėjas semiasi įkvėpimo iš skandalingųjų Keno Russello „Velnių“ („The Devils“, 1971), muzikos garsai primena ir klasikinių Holivudo garso takelius, ir Franciso Fordo Coppolos „Bremo Stoukerio Drakulą“ („Bram Stoker‘s Dracula“, 1992), o aktoriai nesibaimina nei karštligiškų povyzų, nei tylių prisipažinimų. Tačiau filmo centru išlieka Jacobo Elordi vaidinama Būtybė, kuriai aktorius, lygiai taip pat kaip ir Borisas Karloffas prieš bene 100 metų, suteikia švelnumo ir tragizmo.
Taip, tai yra pasaka, tačiau kiekviena pasaka yra kuriama norint skaitytoją ar žiūrovą ko nors išmokyti: galbūt Mary Shelley norėjo papasakoti istoriją apie tai, kad mes esame atsakingi už savo kūrinius, kad žinios turi turėti ribas ir mums nevalia jų peržengti. O gal rašytoja tiesiog norėjo pasidalinti savo skausmu dėl prarasto kūdikio. Tokiu būdu „Frankenšteinas“ virto nemaria klasika, ir Guillermo del Toro ją puikiai pateikė iš savo pusės: iš savo skausmo, iš savo baimių, iš savo nerimo. Todėl žiūrėti šį filmą ir baugu, ir jautru, o juk toks ir privalo būti Kinas.
„IŠ DAUGELIO“ („Pluribus“) (Apple TV)
Trumpai apie ką: tuomet, kai beveik visą žmoniją keistas kosminis fenomenas paverčia vieną kolektyvinę sąmonę turinčia bendruomene, romantinių istorinių romanų autorė Carol Sturka sužino esanti atspari šiam reiškiniui. Nenorėdama prisijungti prie nuolatos laimingos, bet individualumą praradusios bendruomenės dalimi, ji nusprendžia priešintis pasauliui, teigiančiam, kad jo tikslas – padaryti ją laimingą, paklustant kiekvienam jos norui. Carol pasiryžta atskleisti žmonijos transformacijos kilmę ir suprasti, ar individualumo išsaugojimas yra išties vertas kovoti.
„Iš daugelio“ yra bene geriausias šiuo metu rodomas TV serialas pasaulyje. Taškas.
Gerb. skaitytojai ir žiūrėtojai, aš nežinau, ką Vince‘as Gilliganas, jau mums pateikęs „Bręstantį blogį“ („Breaking Bad“, 2008-2013) ir „Geriau skambinti Solui“ („Better Call Saul“, 2015-2022) vartoja, bet duokite to ir man, nes ir vėl mūsų ekranuose – aukščiausios prabos TV produktas, galimas vadinti netgi meno kūriniu. „Iš daugelio“ mane nustebino, pakerėjo, glumino ir juokino neprasčiau nei Walterio Whito ar Sallo Goodmano nuotykiai bei vertė kelti antakį, stebintis, kaip tiek kartų vystyta postapokaliptinė kūno grobikų tema gali vėl būti šviežia.
Juk iš esmės V. Gilliganas nieko itin naujo nepasiūlo: TV ar kino filmų, knygų ar kitų medijų, susijusių su žemę užgrobiančias ir dažnai vieną, spiečiaus, protą turinčiais ateiviais, zombiais ar robotais, prikurta į valias. Vis dėlto, žadėdamas veiksmą ir įtampą, o įtampos čia tikrai netrūks, ypač prisimenant pirmąjį Carol kontaktą su fenomenu, serialo kūrėjas nepasidavė pigaus adrenalino žabangoms. Jis nesimetė į fantastiką su šaudymais-gaudymais ar jau ne kartą matytą siaubą.
V. Gilliganas pasirinko sunkesnį kelią. Jis nusprendė stebėti apokalipsę (o gal naujojo rojaus žemėje gimimą) per vieno labai realaus, labai žmogiško, labai daug trūkumų turinčio personažo akis beveik realiu laiku. Kūrėjui svarbiau ne tai, kaip pasikeičia tokiomis aplinkybėmis pasaulis, o kaip prie to prisitaiko arba neprisitaiko žmogus, kokiu jis tampa ir į kokius moralinius sprendimus, jei tokie dar egzistuoja, priima.
„Iš daugelio“ nėra tiesiog greitas televizinis produktas, skirtas pabėgti nuo kasdienybės ir pamiršti gyvenimo bėdas bei godas. Tai yra serialas, nebijantis kelti klausimų, svarstyti, filosofuoti, diskutuoti ir apmąstyti, kas yra laisva valia, kas mus daro žmonėmis, kas yra tikroji laimė ir ką dėl jos mes pasirengę padaryti bei į kokius kompromisus eiti. Ir galiausiai, kas nutinka, kai mums duodama viskas.
Pasitelkiant juoką, tragediją, filosofiją, etiką ir veiksmą V. Gilliganas pavyko sukurti televizinę istoriją, apie kurią diskutuos universitetų koridoriuose, biuruose prie kopijavimo aparatų, baruose prie bokalų. O tai, mano brangieji, ir yra tikroji pramoga.
„LABAI JONŲ KALĖDŲ FILMAS“ („A Very Jonas Christmas Movie“) (Disney +)
Trumpai apie ką: Grupė „Jonas Brothers“ — trys broliai Nickas, Joe ir Kevinas — baigia koncertinį turą ir prieš pat Kalėdas įstringa Londone. Visgi Ūkanotojame Albione Jonasai (arba Jonai, kaip Jums patogiau) leisti švenčių nenori, juk laukia kalėdiškai nusiteikusios žmonos ir dukterys (išskyrus Joe, nes jo dukterys, kurių jis susilaukė su buvusia žmona Sophie Turner, kažkaip iš filmo dingo), todėl vyrai leidžiasi į chaotišką, muzika alsuojančią kelionę po Europą, siekdami kuo grečiau grįžti namo.
„Labai Jonų kalėdinis filmas“ yra tobuliausias, saldžiausias ir banaliausias kalėdinis šlamštas, kurį tinka žiūrėti tik prieššventiniu laikotarpiu, pvz. kitą dieną po gero Kalėdų vakarėlio. Protingesnis netapsite (gal atvirkščiai, kvailesnis), bet Kalėdos ir taip juk skirtos ne smegenims, o širdžiai.
Pirmiausia, išvarykime dramblį iš kambario – ne, šio filmo nesirinkau, nes jis yra apie Jonus, ar dėl to, kad esu „Jonas Brothers“ fanas. Tiesą sakant, nei vienos jų dainos nepasakyčiau, nors kas dabar ir pasakytų. Juk rūpi šis kažkada populiarus trio pasauliui tiek pat, kiek ir pernykštis sniegas (primenu, kad pernai nesnigo).
Visgi pasipinigauti niekam neuždrausi, buvusios popžvaigždės dėl to nėra išskirtinės, o ir kada sentimentai su pinigais geriausiai susijungia, jei ne per Kalėdas. Todėl štai Jums dar vienas meninis, na, gal tiksliau, fikcinis filmas apie grupę (tokių matėm ne vieną dar nuo „The Beatles“ ar „The Monkees“ laikų), kuri bando sau, savo artimiesiems ir mums sukurti Kalėdų šventę (kaip tai anksčiau bandė daryti Billas Murray‘us, Sabrina Carpenter ir t.t. ir pan.).
Ar tai šlamštas? Tikrai taip, ir dar ir su vyšnia, apibarstyta cukraus pudra ant viršaus. Istorija – banali, vaidyba – medinė, dainos, o kaip be jų, – blankios, o specialieji efektai primena 2000-uosius ir ne iš geriausios pusės. Tereikia džiaugtis, kad savo nosies dar neįkišo Michaelas Buble, nors trumpų pasirodymų su kažkur matytais veidais filme ir taip užtektinai.
„Labai Jonų kalėdinis filmas“ yra būtent tos Kalėdos, nuo kurių stengiamės apsaugoti save ir savo vaikus, kuomet visus mus ima gąsdinti apokaliptiniai „All I Want For Christmas“ garsai, o tu pats pradedi svarstyti, kiek čia to laiko praėjo nuo tų „Last Christmas“. Iš kitos pusės, filmas tai kuo puikiausiai žino, todėl jis net nesistengia būti gilus, prasmingas ar ilgas. Jis stengiasi padaryti tik vieną dalyką – praskaidrinti nuotaiką ir tai jam visai neblogai sekas. Na, ir tikriausiai dar parduoti keletą „Jonas Brotherts“ įrašų, bet kas per Kalėdas yra šventas.
Kartais dalykai neturi turėti daug prasmės, kartais Kalėdos turi būti tiesiog Kalėdos ir šioji banalybė tai puikiai supranta, todėl apsimaukite vilnones kojines, užsimaukite kalėdinį megztinį, paimkite į rankas puodelį ko nors, ko vaikams neduotumėte, ir kvailai save linksminkite šiuo filmu. Bent jau bajerio apie „Oasis“ turite sulaukti. Jis – tikrai neprastas.
„TRAUKINIO SAPNAI“ („Train Dreams“) (Netflix)
Trumpai apie ką: miško darbininkas Robertas Grainieris kukliai gyveno jaukioje trobelėje XX a. pradžios Amerikos Vakaruose, kol siaubingas gaisras nesunaikino jo namų. Po tragedijos jis pasirenka vienatvę ir paprastą gyvenimą, apsuptą sielvarto, prisiminimų ir benykstančių folklorinių pasakojimų. Pasauliui vystantis ir industrializuojantis, Roberto būtis virsta tylia netekties ir nuolatinio kismo meditacija.
„Traukino sapnai“ yra jautrus, meditatyvus ir elegiškas pasakojimas apie... žmogų ir apie gyvenimą.
Tai nėra filmas apie superherojus ar didvyriais, kurie patiria išskirtinių nuotykių, nugali neįsivaizduojamus sunkumus ir atlieka žygdarbius, kuriuos atsimins tūkstančiai. Tai nėra filmas su išskirtine istorija, neįtikėtina intriga ar kvapą gniaužiančią atomazga. Tačiau net ir be šių holivudinių atributų pagal Deniso Johnsono novelę sukurti „Traukinio sapnai“ sukrečia, paliečia, pravirkdo ir patvirtina, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra ypatingas.
Reikia pripažinti, kad sukurti tokį filmą yra nemažas triumfas; režisieriui Clintui Bentley ne tik pavyko papasakoti paprasto žmogaus epą, tačiau ir padaryti tai pasitelkiant pačias tinkamiausias formas. Nuo pasirinkimo vaizdą rodyti remiantis senų nuotraukų formatais iki garso takelio, sukurto grupės „The National“ nario Bryce‘o Dessnerio bei finalinės dainos, kurią atlieka Nickas Cave‘as, – viskas šiame filme dvelkia subtilumu, susikaupimu ir nuoširdumu. Liūdna, nors visiškai neypatinga, tobulai Joelio Edgertono suvaidinto Roberto istorija ne tik priverčia susimastyti apie gamtos bei gyvenimo grožį, laikinumą ir mūsų visų jungtį, tačiau ir parodo, kad didelių įvykių dideliam kinui nereikia.
Šis filmas – tai lyg Johno Williamso knygos „Stouneris“ brolis-dvynys, kuriame akademines žinias ir universitetų koridorius keičia gūdžios Amerikos girios. Būtent jų amžinybėje skleidžiasi Roberto istorija, kuri pasakojama sėkmingai suderinus režisierių Weso Andersono ir Terrence‘o Mallicko stilius, t.y. atsisakant erzinančio Andersono keistumo bei susisvarbinusio Mallicko snobiškumo. Todėl režisieriui pavyksta atskleisti dideles gyvenimo misterijas nepučiant miglos ar skambių pareiškimų į akis, o tiesiog rodant ramų, nuoširdų ir tiek daug pasakantį Joelio Edgertono veidą.
„Traukinio sapnai“ yra svarbus filmas, kuriam pavyko parodyti ne tik tai, kad neverta pamiršti mažųjų istorijų, bet kad ir jos turi daug daugiau gylio, nei didieji ir žmonijos istoriją keisčiantys įvykiai. Juk tokiose istorijose dalyvauja kiekvienas iš mūsų.
