– Kodėl filme akcentuojamas M.K.Čiurlionio kūrybos vertinimas, o ne jo gyvenimas?
– Pats esu iš menininkų šeimos, mano dėdė – tapytojas. Svarsčiau, kaip atrodytų filmas apie jį po 100 metų. Greičiausiai tas filmas neturėtų nieko bendro su realiu jo gyvenimu. Pavyzdžiui, kad jis netvarkingas, aplieja stalą kava, jo buitis chaotiška. Dažniausiai kūriniai apie menininkus ar jų gyvenimo vertinimas neturi nieko bendro su jais pačiais.
Panašiai daugeliu atvejų nutiko ir su M.K.Čiurlioniu. Tai nusprendžiau eiti tokiu keliu kurti filmą apie tai, kaip mes atėjome iki tokio M.K.Čiurlionio vaizdinio, kokį turime dabar. Buvo įdomu patyrinėti, kaip ir koks susiformavo jo vaizdinys per skirtingus laikmečius.
– Kaip tas vaizdinys kito per epochas?
– Kiekviena epocha, kiekvienas laikmetis, tarsi pasiima iš M.K.Čiurlionio tai, kas jam pačiam yra naudinga.
Pavyzdžiui, pirmoji nepriklausomybė naudojo M.K.Čiurlionį nacionalinio identiteto stiprinimui, jis iškeliamas kaip vienišas genijus, tautos dvasios ir savasties reiškėjas. Tam laikmečiui to reikėjo, jaunai valstybei reikia mitų ir herojų.
Stalinmečiu jis puolamas kaip dekadentas, netgi vadinamas nepilnapročiu mistiku, o jau netrukus atšilimo laikotarpiu sėkmingai panaudojamas sovietinei reprezentacijai, naratyvas perkonstruojamas taip, kad taptų tinkamas oficialiai ideologijai.
Tuo tarpu šiandien labiau akcentuojama ir gilinamasi į M.K.Čiurlionio ne tik kaip menininko, bet ir žmogaus portretą – jo vertybes, filosofiją, pažiūras.
– Kodėl atmesta biografija?
– Apie jo gyvenimą jau yra parašyta daug tekstų, o biografiją galima paskaityti net Vikipedijoje. Nesinorėjo kurti naujų mitų, o labiau analizuoti esamus. M.K.Čiurlionis man per brangus spekuliacijoms, juolab kai yra išlikę jo autentiški laiškai. Nesinorėjo jų interpretuoti, paaiškinti, nes tai jo mintys.
Nors pradžioje buvo įdomus jo ligos aspektas (psichinė liga paskutiniais metais), susimąsčiau: „O ką tai keičia? Ar dėl to kūryba turi būti vertinama kitaip?“. Pradžioje taip pat, kaip ir daugumą, bandančių kurti apie M.K.Čiurlionį, viliojo laiškai mylimajai Sofijai, bet supratau, kad tai inertiškos mintys, tam tikros klišės, apie tai daug pasakyta ir parašyta.
– Kaip dėliojosi kūrybinis procesas?
– Pradėjau beveik nuo nulio. Manau, kad tai filmui tik padėjo, tikiuosi, kad žiūrovui jis tampa artimesnis, nes į M.K.Čiurlionį žvelgiu ne kaip ekspertas, o kaip žmogus, pats iš naujo jį atradęs. Kai pradedi per daug žinodamas, daugybė įdomių temų ar potemių gali pasirodyti neįdomios, nes su jomis esi daug laiko, viskas atrodo savaime suprantama ir ne taip įdomu. Beveik viskas man buvo nauja, todėl daug skaičiau, gilinausi, tyrinėjau. Labai padėjo menotyrininkės Rasos Andriušytės-Žukienės darbai – ji daug rašė apie tai, kaip skirtingais laikmečiais kito M.K.Čiurlionio pasakojimas.
– Kas nustebino renkant medžiagą?
– Stalino valdymo laikotarpiu vyko M.K.Čiurlionio kūrybos svarstymas, buvo sprendžiama ar jis atitinka ideologinę liniją ar ne, ar iš viso galima jį rodyti. Mane nustebino staigus vertinimo pasikeitimas: vienu metu svarstoma vos ne sudeginti jo kūrinius, o visai netrukus Maskvoje kalbama su patosu, vadinant M.K.Čiurlionį „mūsų genijumi“. Man buvo įdomus šis staigus pokytis nuo svarstymo iki šlovinimo. Nors, gilinantis į temą, buvo aišku, kad tai buvo sąlygota politinių aplinkybių, vieną diktatorių pakeitė nuosaikesnis, keitėsi sistema.
– Kodėl būtent M.K.Čiurlionis?
– Visada būdavo įdomu, kodėl būtent M.K.Čiurlionis iškilo ir tapo tuo ikoniniu menininku, kai yra daug kitų kūrėjų. Aš aiškinu sau, kad būtent šis menininkas iš esmės suprato mūsų, kaip tautos, nuotaiką ir ją tiksliai išreiškė meninėmis priemonėmis.
Vienu sunkiu emociniu laikotarpiu nežinojau kur dėtis, o vartydamas M.K.Čiurlionio katalogą nurimau. Paveikslai perteikia ne tik lietuviškumą, nors kai kuriuose paveiksluose gali tai atrasti, bet ir kai ką universalaus, bendražmogiško, kas mane paveikė ir nuramino.
– Kaip būtų pakitęs M.K.Čiurlionio likimas, jei jis būtų gyvenęs kitu laikotarpiu?
– Gyveno tada, kada reikėjo. „Gimė nei per anksti, nei per vėlai, pačiu laiku.“ Man atrodo, mes patys irgi esame tada, kada esam, ir viskas. Toks mūsų likimas. Filmas tuo ir prasideda – tas pats portretas, o laikotarpiai skirtingi. Tas pats portretas ant sovietinio plakato, ant pirmosios nepriklausomybės plakato, ir galų gale, ant dabartinių plakatų. Niekas nepasikeitė – pats žmogus, paveikslai, sukurta muzika ir laiškai, o vertinimai skirtingi. Dabar taip pat vyksta kultūriniai karai, kurie paremti emocijomis. Stalino valdymo laikotarpiu buvo netgi išrašyta, kaip menas turi būti vertinamas. Dabar mes tokių kriterijų neturime, bet gero ir blogo menininko, teisingo ir neteisingo meno kategorijos ir toliau egzistuoja.
– O kas jums pačiam yra geras ar blogas menininkas?
– Man geras menininkas yra kaip šamanas ar pranašas. Josepho Campbello knygoje „Mitai, kuriais gyvename“ šamanas apibūdinamas kaip žmogus, gyvenantis bendruomenėje, bet gebantis pereiti į kitą būseną, iš kurios parsineša žinią. Kad galėtų ją perduoti, jis privalo išmanyti ir šio pasaulio kalbą, papročius, tendencijas – kitaip bendruomenė jo nesuprastų.
Taip ir menininkas: jis pirmasis pajunta tai, ko kiti dar nepajuto ar nesuprato, susistemina ir įvardija taip, kad atpažįstame visi. Todėl geras kūrinys paliečia bendrą nervą – tai, ką nujaučiame, bet patys negalime aiškiai išsakyti. Panašiai kaip su knygomis: skaitome tas, kurios į žodžius sudeda mūsų pačių miglotas mintis, iki tol buvusias tik mūsų galvoje.
