Tai lėtas, niuansiškas, nepagražinto siužeto filmas, atskleidžiantis sudėtingą priklausomų vyrų emocinę būklę. Bet taip pat jame daug vilties, šviesos ir sunkaus darbo, mat veiksmas vyksta kaime. Kaime, kuriame vyrai dirba su gyvuliais, sunkiomis šluotomis valo tvarto grindinį ir gamina sūrį.
Interviu 15min metu režisierius ypač daug dėmesio skyrė savo komandai ir pabrėžė, kad filmas – tai nėra vieno žmogaus nuopelnas: „Jeigu ne operatorius Linas Žiūra, tai nebūtume sukūrę tokios estetikos. Jeigu ne prodiuserė Rūta Adelė Jekentaitė, kaži, ar filmas tokia tema būtų išvydęs dienos šviesą.“
Prie filmo taip pat prisidėjo montažo specialistai Pascale Hannoyer, Frédéric Fichefet, Anna Savchenko, o muziką kūrė Pierre Daven-Keller.
„Murmančios širdys“ – trečiasis V.Puidoko filmas.
– Kiek šis filmas jums yra asmeniškas?
– Tiek, kiek stebimoji dokumentika gali būti asmeniška, bet man tai pats jautriausias ir artimiausias filmas, kokį esu sukūręs. Visų pirma, todėl, kad filmavau savo gimtosiose vietose – nuo tos bendruomenės esu gimęs 5 kilometrų atstumu. Dalį žmonių, su kuriais susidūriau, pažįstu jau seniai. Be to, netoli vis dar gyvena mano mama, kuri yra tos religinės bendruomenės narė, o tėvas – Šiluvos mokyklos direktorius.
– Filme vyksta 12 žingsnių programos susirinkimai. Man žinoma, kad priklausomi žmonės visada siekia išlikti anonimiškais. Kaip jums pavyko surasti ryšį su ta bendruomene, kad jie atsivertų ir parodytų, kaip viskas vyksta iš vidaus?
– Anoniminiai susirinkimai, vykstantis kažkur mieste, turi savas taisykles, bet štai Žano ir Linos Talandžių sodyboje viskas vyksta šiek tiek kitaip. Kaip jie sako, tai šeimos bendruomenė, kuri yra privati ir jie sprendžia, kas ir kaip. Mes sudarėme labai gražų paktą. Žanas man pasakė: „Mes dirbame su priklausomybėmis, todėl jeigu bent vienas žmogus susimąstys pamatęs šį filmą, tai tik į naudą“. Aišku, mes nekūrėme kažkokios propagandos ar reklamos, bet kažkur giliai šis tikslas buvo.
Galiausiai, atsakyti į šį klausimą galiu panašiai, kaip ir į pirmąjį. Dėl to, kad mano šeima gyveno netoliese, vis girdėdavau visokias įstabias istorijas. Po to, keletą kartų ten teko apsilankyti, šiek tiek pabendravome su Žanu ir tada atėjo toks metas, kada atsirado poreikis sukurti kažką asmeniško.
Būtent per šį jausmą pavyko prisiartinti prie ten apsistojusių vyrų. Juk tarp panašių žmonių užaugau – negimiau poetų ir režisierių šeimoje, bet kolūkyje, kuriame nebuvo kalbama apie psichologinę pagalbą ir aukštas materijas.
– Filme veikėjai, nors ir neprofesionalūs aktoriai, atrodo labai natūraliai. Visgi, labiausiai mane nustebino, kad vienoje vietoje buvo tiek daug vyrų, kalbančių apie emocijas. Kiek svarbi vyriškumo tema šiame filme?
– Tai buvo vienas iš dalykų, kuris mane patraukė kurti šį filmą. Jie tiesiog kalbėjo apie jausmus ir ieškojo šiek tiek gilesnių dalykų, kurie atvedė juos į priklausomybes. Vyrai pasakodavo savo istorijas apie traumas ir santykius. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad visa tai nedera – nesitikėtum to iš 50-mečio lietuvio, nes nuo seno formavosi tylaus ir stipraus mačo įvaizdis. Tačiau palūžus reikia imtis kažko. Lankyti asmenines, grupines terapijas, anonimines savipagalbos grupes.
– Filme yra žiauroka scena, kurioje vyrai paskerdžia avinėlį, o Matas į jį žiūri. Ką reiškia ši scena – tai realybės atspindys ar metafora?
– Apie scenų reikšmes sprendžia žiūrovas. Man asmeniškai, ši scena buvo apie „lengvesnes“ smurto formas. Kai kurias toleruojame (gyvūnų žudymą), o kitų dalykų – ne, nors tai tas pati agresija. Visgi, tokio plano filme nebuvo, šią sceną įdėjome jau montaže. Supratome, kad mes patys skirtingai reaguojame į smurtą ir sudedame jį į skirtingus stalčiukus. Man atrodo, kad šis klausimas įdomus. Kodėl viena yra gerai, o kita nelabai? Kas žmonėms baisu? Toks ir yra filmų tikslas – kelti klausimus apie žmogų.
– Vyrai kalba apie smurtą kalba labai giliai. Filme Žanas papasakojo istoriją apie troškimą smurtauti. Pasak jo, jis suteikia gyvenime adrenalino. Ko jūs išmokote apie smurtą kuriant šią dokumentiką?
– Šiandien kaip tik apie tai galvojau ir, ko gero, sutinku su Žano teiginiu. Žmogus yra tarsi žaibas – jis ieško kažkokio išlydžio. Vienas iš paprastesnių būdų „atsikratyti“ emocijų yra per priklausomybes. O štai nustojus vartoti jos vis tiek lieka. Kaip aiškino Žanas, poreikiai vis tiek lieka, tai tada pradedi vartoti kitus būdus, kaip pavyzdžiui, per pyktį. Mes savyje nešiojamės nepatogias emocijas ir su jomis sunku tvarkytis. Bet žiūrint „Murmančias širdis“ verta pagalvoti ir sveikas formas, kaip galima susitvarkyti su jausmais.
– O jūsų netrikdo religinis aspektas? Ypač šiais ateistiškais laikais, kada yra garbė suteikiama faktui ir materijai.
– Vėlgi, čia kiekvienas ras atsakymą asmeniškai – jame galima pamatyti ir religinį aspektą, ir kritiką jam. Aš šį procesą išgyvenau giliai, turėjau daug klausimų. Apskritai šioje bendruomenėje yra šiokia tokia religinė įtampa, nes ten susirenkantys žmonės eina per ekstremalius emocinius išgyvenimus. Tai sukelia įtampa, nes niekada nežinau, kaip susiklostys žmonių gyvenimai po to, kai jie paliks bendruomenę.
Tačiau sąmoningame lygmenyje nesistengėme perteikti kažkokius religinius simbolius ar struktūrą, visų pirma, „Murmančios širdys“ yra apie žmonių santykius, o to kontroliuoti neįmanoma. Dokumentikoje įmanoma visko prisigalvoti, tačiau realybėje į procesą reikia ateiti be aiškių konceptų ir išankstinių nusistatymų. Ji yra daugiau nei aš pats galėčiau sugalvoti.
– Kalbėjote apie religines patirtis, kurias išgyvenote. Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– Jų buvo nemažai, bet jeigu jas visas išpasakosiu, jos taps banaliomis. Norėčiau tai pasilaikyti sau. Į šią bendruomenę atvažiuoja daug žmonių ir ne visi jie tikintys. Vieni išvažiuoja tokie pat, o kiti atranda tikėjimą.
Didelę nuostabą patyriau stebėdamas ėjimo į bažnyčią ritualą. Kartu su kūrybine komanda nuvažiuodavome ir be kameros: kartu gyvenome su vyrais, tekdavo nudirbti sunkius ūkio darbus. Tad vien tai, kad sekmadieniais tekdavo nueiti į bažnyčią gražiai apsirengus ir nusiprausus, buvo įstabu. Tai buvo vienintelė vieta, kurioje galėjome susitikti ir pabendrauti su kitais žmonėmis. Gyvenant mieste šį dalyką esame primiršę, mat to socialinio gyvenimo ir deklaratyvumo vienas kitam turime gana daug. O štai kaime kelionė į bažnyčią buvo išskirtinai svarbi, raminanti, telkianti, suteikianti poilsio.
Kuriant filmą taip pat ne kartą teko pasitelkti ir maldą, ypač atsidūrus situacijose, kurių negali pakeisti. Tai nebūtinai turi būti „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“, Man atrodo, visi turime savo žodžius, kuriuos kartais mintyse kreipiamės pagalbos, ieškome palaikymo, ypač kai tampame bejėgiais.
– Norisi užduoti labai asmenišką klausimą – ar pačiam yra tekę kreiptis pagalbos dėl savo psichikos sveikatos, vaikščioti į terapiją ar kitaip gilintis į savo jausmus?
– Manau, visi menininkai labai gilinasi į pastarąjį dalyką. Iš to ir gimsta toji kūryba, ar ne?
Šia tema galiu pasakyti keletą dalykų – kai pradėjau kurti šį filmą, nežinojau, kodėl jis mane patraukė. Pradžioje įdomi buvo graži aplinka ir įdomūs žmonės. Bet pasinėrus gilyn ėmiau savęs klausti, kodėl? Nes tai man rezonuoja.
Po šio filmo kūrimo ėmiau dažniau kalbėtis su draugais, su tais kuriais gyvenu Vilniuje ir su tais, kuriais augau. Supratau, kad beveik visa mano karta yra užaugusi disfunkcinėse šeimose (bent vienas iš tėvų turėjo problemų su priklausomybėmis). Tad nesupratimo jausmai man nėra svetimi.
– Lenkų filosofo Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiuose esu skaičiusi mintį, kuriame sakoma, kad rašytojai dažniausiai rašo iš megalomanijos. O kaip yra jums?
– Daug apie tai galvoju. Dažniausiai visi dideli mano filmai prasideda nuo to, kas mane gąsdina, nepalieka ramybės, nuo to, ko nenoriu daryti. Kūryba prasideda ten, kur žengi nepatogų žingsnį. Ko gero, tas vidinis polėkis ateina iš dvasinio augimo poreikio. Jeigu nebūtų kūrybos, prie to niekada neprieičiau.
Be to, jaučiu didelį smalsumą – man patinka pažinti žmones, jų istorijas. Kai būdavau jaunesnis, tranzuodavau. Man būdavo miela kalbėtis su sunkvežimio vairuotojais. Reikėdavo rasti temų, nes aš domiuosi kultūra, o jie kitokiomis temomis.
– Kas, jūsų požiūriu, yra dvasingumas?
– Dvasingumą man sužadina kūryba, susidūrimas su gyvenimu ir mirtimi, trapumu. Tai yra momentai, primenantys apie tai, kad esu gyvas, nors ir laikinas. Galiausiai leisti laiką su savo dukra ir matyti, kaip ji auga, man taip pat yra dvasingumas. Tai yra savo gyvenimo vertės suvokimas, tad nebūtinai tai turi būti kažkas ekstremalaus.
Be to, jis svarbus gydant priklausomybes. Tai tam tikra esminė sąlyga. Daugelis žmonių, pasakojančių naujo gyvenimo pradžios istorijas, tai jos ateina po labai stiprių patirčių. Pavyzdžiui, žmogus bandė išeiti iš gyvenimo, nepavyko ir tada suprato, koks jis vertingas ir pakeitė savo įpročius.
– Interviu minėjote, kad kėlėte sau daug klausimų prieš šio filmo kūrimą. Kokie jie?
– Vienas iš įdomesnių klausimų, kurį kėliau, buvo, kas yra priklausomybė, ar sveikas vartojimas apskritai įmanomas. Pripažinkime sau, kad dauguma mūsų esame kažkam pavaldūs. Visi norėtume kažko atsisakyti: mažiau valgyti riebaus maisto, žiūrėti į telefoną, rūkyti. Jeigu kartą per savaitę su draugais išgeriu alaus, ar tai jau priklausomybė? Tai yra įdomus klausimas, į kurį turbūt nėra universalaus atsakymo.
Man taip pat įdomus kartų suderinamumo, šeimos klausimas. Kiek stipriai aplinka, kurioje augome, suformuoja mūsų mąstymą? Ar įmanoma pakeisti savo likimą? Kas atsakingas už tokius žmones? Tai ypač atsispindi per Mato personažą. Man ypač smalsu, kuo jis taps užaugęs.
